Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Ventukas“ Juozas Butnorius: „Po metų draugystės pasipiršau – dabar laukiam vestuvių“ (papildyta spalio 20 d.)

Juozas Butnorius su sužadėtine Viktorija
Asmeninio albumo nuotr. / Juozas Butnorius su sužadėtine Viktorija
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Negaliu sakyti, jog labai pykstu, kad mane iki šiol mažybina, kad daug kas pažįsta tik kaip Juozuką „ventuką“. Aš ir nenoriu visą laiką būti rimtas: ir kabinete, ir namie, ir šokių aikštelėje turėti tik vieną amplua – direktoriaus. Man patinka skirtinga nuotaika“, – kuklaus vaikinuko iš liaudies stereotipą negailestingai daužo Juozas Butnorius (26). Grupės „Ventukai“ dainininkas ir vadovas, įmonės „Ventukų pramogos“ savininkas ir direktorius, renginių vedėjas, šokių projekto „Šok su manimi“ dalyvis... Pavargti gali vardydamas visas jo pareigas...

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Žmonės į televizinius šokių ir dainų projektus eina dėl reklamos ar iš neturėjimo ką veikti. Kaip tu savo dienotvarkėje dar randi laiko šokiams?!

Ačiū Dievui, randu laiko ir darbui, ir laisvalaikiui, ir asmeniniam gyvenimui. Šitas šokių projektas netgi privertė susidėlioti prioritetus. Pamačiau, kad šiek tiek anksčiau keldamasis sugebu puikiai sutvarkyti visus reikalus. Seniau iš lovos išlipdavau devintą ar dešimtą. Dabar – kokią septintą ar dar anksčiau. Ir visai smagu: išsiverdi kavos, pavedžioji šunį, tada nuveži draugę į paskaitas, o pats – į darbą. Susitvarkai reikalus iki pietų ir gali eiti repetuoti šokių. O vakare dar užtenka laiko ir su drauge pabūti, atsipalaiduoti.

Kaip draugė reaguoja į tavo naująją veiklą?

Labai gerai! Juo labiau kad studijuoja šokio edukologiją. Aš dabar net daugiau pasiekęs už ją jaučiuosi (juokiasi). Viktorija mane įsimylėjo tokį, koks tada buvau: mergišių, veiklų, emocijų pilną. Buvo laikas, kai buvau nusėdęs truputį, neradau savęs. Draugė tada net pyko. O dabar sako: „Žiūriu į tave laimingą, su visais bendraujantį, aktyvų ir džiaugiuosi.“ Viktorija visada mane palaiko. Kur aš – ten ji, kur ji – ten aš.

Jei jau taip gražiai kalbi apie savo merginą, papasakok ir pažinties su ja istoriją.

Kai pirmą kartą susitikome, man buvo devyniolika. Vedžiau renginius „HBH Juozo alaus“ bravore, ji ten pardavinėjo loterijos bilietėlius. Mačiau – graži mergaitė, nuostabiai šypsosi. Tačiau jai tada tebuvo šešiolika! Jaučiau, kad simpatizuoja, ir man buvo smagu. Bet aš tada buvau mergišius, merginų būriai aplinkui sukosi... Kažkaip keistai susiklostė, kad ji su manimi tarsi draugavo, o aš su ja – ne. Taip mūsų keliai ir išsiskyrė. Vėliau turėjau merginą, bet nesiklostė, nesutapo interesai...

...čia taip vadinasi, kai mergina jau nori tekėti, o vaikinas dar nepasiruošęs vesti?

Būtent! Be to, ji buvo per daug konservatyvi, o aš – plačių pažiūrų. Mūsų nuomonės nuolat kirtosi. Kartą atvažiavau vesti renginio į vieną naktinį klubą Klaipėdoje. Kažką darau, su kažkuo kalbuosi, pasuku galvą ir... man stalčius atsidaro... vau... ir viskas... Priešais mane stovėjo JI – ta, kuriai tada buvo tie nelemti šešiolika. Buvo praėję dveji metai, mergaitė virtusi fantastiško grožio gulbe. Seniau ji mane kadrino, o dabar jau aš puoliau jos merginti. Išsiskyriau su drauge ir ėmiau siekti Viktorijos. Ji ant manęs kaip reikiant pyko. Bet pamažu pamažu... Taip pamažu jau esame trejus su puse metų. Visko, aišku, buvo per tuos metus. Ir rimtų barnių, ir jos noro skirtis. Bet aš tikrai nenoriu jos paleisti. Džiaugiuosi turėdamas tokį žmogų, kuris su manimi ir sunkiu metu, ir kai viskas gerai.

Tai dabar tu jau nebe mergišius?

Nuo to dienos, kai pamačiau Viktoriją, – kaip nukirto. Su ja į mano gyvenimą atėjo ir tikrosios vertybės. Žinau, kad sukūręs šeimą su ja, jausiu šimtaprocentinę pilnatvę. Man tai – didžiausia motyvacija judėti į priekį. Viskas, ką dabar darau, yra tam, kad užsitarnaučiau finansinę nepriklausomybę sau ir pelnyčiau savo šeimai.

Tu visada buvai toks žinantis, ko nori?

Nuo mažens žinojau, kad būsiu dainininkas. Todėl kai sako: „Va, įlindo į televiziją ir išgarsėjo...“ Nesąmonė! Aštuonerius metus dainavau „Ventukuose“, jau devynerius vedu renginius. Už pirmą renginį gavau penkiasdešimt litų. Dabar mano, kaip renginių vedėjo, honoraras tikrai kur kas didesnis. Manau, vien tai įrodo ir mano patirtį, ir pasiekimus.  Mano karjera prasidėjo, kai buvau kokių aštuonerių: kai pirmą kartą dalyvavau rajoninėje „Dainų dainelėje“ ir pirmą kartą scenoje pamačiau kolektyvą „Ventukai“ bei jame dainuojantį Dovydą. „Va, dabar tai – šakės. Vilčių laimėti nebėra...“ – prisimenu, pagalvojau. Bet paskui sužinojau, kad „Ventukai“ tebuvo konkurso svečiai.

Antrą kartą „Ventukus“ išvydau, kai atvažiavo koncertuoti į Akmenę. Po koncerto ėmiau mamos prašyti: „Nueik pasikalbėti su „Ventukų“ vadovu. Aš galiu dainuoti, tu žinai mano galimybes...“ Mama taip ir nenuėjo, o aš labai supykau ir apsiverkiau. Užtat gerai pamenu vieną 1997-ųjų rytą mokykloje. Klasės auklėtoja pasikviečia mane ir sako: „Juozai, ar norėtum dainuoti „Ventukuose“?“ Įsivaizduokite, kaip mano akys sužibo! Nubėgau į raštinę, paskambinau mamai: „Po pietų važiuojame į Ventą, pas „Ventukus“.“ Nuvažiavome, vadovas patikrino mano klausą ir sako: „Kur tu buvai prieš dvejus metus?“

Atsisuku į mamą: „Aš tau sakiau, kad tada reikėjo eiti kalbėtis!“ Jau tą patį savaitgalį važiavau su „Ventukais“ į pirmą savo koncertą. Paskui pasipylė „Duokim garo!“ laidos, televiziniai projektai, koncertai po koncertų... Atrodo, po TV projekto „Nacionalinė muzikos lyga“ buvo rekordas: per metus turėjome daugiau nei 250 koncertų. Užuot savaitgaliais ėję į diskotekas ir linksminęsi su draugais, mes, paaugliai, važiuodavome dirbti: per dieną turėdavome po tris keturis koncertus.

Gretos Skaraitienės nuotr./Juozas Butnorius
Gretos Skaraitienės nuotr./  Juozas Butnorius

Pasakyk, koks tas paprastos liaudišką muziką atliekančios grupės fenomenas?

Fenomenu tai tapo vėliau. O iš pradžių buvo tiesiog Ventos muzikos mokyklos stilizuotos liaudiškos muzikos kapela „Ventukai“. Muzikos mokytojo įkurta tam, kad Akmenės rajono jaunimas turėtų užklasinės veiklos.  Būna, žmonės šaiposi: „Turbūt laisvalaikiu klausaisi tik liaudiškos muzikos...“ Tikrai ne. Per tiek metų esu užtektinai jos atsiklausęs. Bet aš nesigėdiju „Ventukų“, nes žinau, kad mes scenoje darėme kai ką unikalaus. Kitaip nei dauguma popatlikėjų... Tegu ir liaudišką muziką atlikome, bet stilizuotai, įdomiai, uždegančiai.

Tačiau daugumai paauglių liaudiška muzika – ne lygis...

Mes neturėjome pasirinkimo. Aš gyvenau miestelyje su pusketvirto tūkstančio gyventojų. Man reikėjo ką nors veikti. Vietos kultūros namuose tebuvo keli estradiniai vaikų kolektyvai, jie tiesiog perdainuodavo žinomas dainas ir už rajono ribų toliau nenukeliavo. O aš – karjeristas. Visą laiką noriu plaukti tolyn, ieškoti nuotykių, ko nors įdomaus. Kai pamačiau, ką gali suteikti „Ventukai“, abejonių neliko. Pamenu, atidarius Ventos muzikos mokyklos duris, priešais visada kabodavo didelis „Ventukų“ plakatas. Šalia – užkištas popieriukas su suplanuotais koncertais. Iš pradžių būdavo surašyti mėnesio koncertai.

Paskui į lapą tilpdavo tik artimiausių dviejų savaičių planai. Vėliau sąrašas dar labiau pailgėjo ir jame būdavo tik savaitgalio koncertai! Tos kelionės, patirtis – neįkainojama... Mes koncertavome salėje, kur buvo dešimt laipsnių šalčio... Buvo salių, kur žengiant į sceną grindys įlūžta... Buvo taip, kad stovi scenoje, o iš tualetų tokia smarvė eina, kad nežinai, kur dėtis... Buvo tokių koncertų, kai mūsų, „ventukų“, buvo daugiau nei žiūrovų salėje... Aš esu turėjęs per tūkstantį koncertų su šiuo kolektyvu.

Beveik visą Europą su juo apkeliavau. Mes buvome net ne draugai, o šeima, vienas kitą pažinojome kaip nuluptus. Prisigalvodavome visokiausių pokštų, kad ir patiems ant tos scenos būtų smagiau: kažkas kažką pasakė, parodė, į ausį leptelėjo, ir imi kikenti. Būdavo, taip įsilinksmini, kad stovi prie mikrofono ir dainuoti negali. Vadovas niršta, pyksta... Bet tai buvo geri laikai. Va, todėl aš dabar užtikrintai galiu pasakyti, kad „Ventukai“ nėra tiesiog kapela ar tiesiog pavadinimas. „Ventukai“ buvo gyvenimo būdas.

Pagrindinės „Ventukų“ žvaigždės buvai tu ir Dovydas. Ar tarp jūsų nebuvo konkurencijos, pavydo?

Niekada nesijaučiau už Dovydą aukštesnis... vienoje srityje – dainavimo. O kitose... Nežinau, mūsų charakteriai ir požiūriai – gana skirtingi. Aišku, gal kartais paauglystėje ir būdavo pavydo: kai užlipi ant scenos ir jam ploja smarkiau nei tau... Ir sužvaigždėjimo jausmą esu patyręs... Bet ačiū geriems draugams, kurie sugebėjo man įrodyti, kad neverta taip elgtis.  O paskui ėmiau svajoti apie solinę karjerą, nes pats kūriau dainas ir troškau jas įrašyti. Po dešimties klasių išvažiavau studijuoti į Klaipėdą, į konservatoriją.

O kai gavau pasiūlymą vesti renginius, atradau kitą save: penktadienio ir šeštadienio vakarais linksminau „HBH Juozo alaus“ bravoro publiką. Pamačiau, kad kalbėti man sekasi ne blogiau, nei dainuoti. Ir pačiam patiko, kad sugebu užvesti žmones. Dirbau ten beveik trejus metus. Net kai tarnavau kariuomenėje, buvęs viršininkas paskambindavo pačiam aukščiausiam vadui ir paprašydavo, kad mane savaitgaliui išleistų vesti renginių.

Oi, nebepamenu, kada girdėjau, kad dabartinė žvaigždė kariuomenėje tarnautų!

Išėjo labai juokingai. Skambina mama: atėjo šaukimas pirmadienį prisistatyti į skyrių. O man – darbai ant darbų lipa, renginių tris mėnesius į priekį priplanuota... Nuvažiuoju, neskaitęs pasirašau kažkokius dokumentus, nes visą laiką taip darydavau ir man pusmečiui ta tarnyba nusikeldavo. Pasirašau ir atsisveikinu. „Iki rytojaus“, – girdžiu. Kaip tai? „Tu rytoj septintą ryto į Ruklą išvažiuoji...“ – paaiškina, dėl ko pasirašiau. Na, ir atitarnavau tuos metus. Pažino, kad esu iš „Ventukų“, gal net privilegijų šiokių tokių gavau dėl to. Prisidėdavau organizuodamas visokias kariuomenės šventes. Net pirmą savo solinį koncertą kariuomenėje surengiau. 

Net kai tarnavau kariuomenėje, buvęs viršininkas paskambindavo pačiam aukščiausiam vadui ir paprašydavo, kad mane savaitgaliui išleistų vesti renginių.

Kada nutrūko ryšiai su „Ventukais“?

Kai geresnius pinigus pradėjau gauti kaip renginių vedėjas. Reikėjo rinktis. Bet po kelerių metų pamačiau, kad ir ten nebeturiu kur kilti. Visko ėmiausi: ir Klaipėdoje buvau trijų kavinių projektų vadovas, ir Vilniuje vienos radijo stoties laidų vedėjas. Kai ir ten išsisėmiau, nuėjau į draudimo brokerių kompaniją ir ėmiau dirbti prie investicinio gyvybės draudimo. Paskui su draudimo bendrovės direktoriumi net įkūrėme renginių organizavimo bendrovę.

Bet vieną dieną supratau, kad man nusibodo kitiems pinigus uždirbti. Vėl ėmiausi vesti renginius, viskas puikiai sekėsi... bet kažko vis tiek trūko. Sugalvojau: o kodėl televizijoje nepabandžius pasidarbuoti? Susitikau su viena protinga prodiusere, ji man pasakė auksinę frazę, nuo kurios viskas ir prasidėjo: „Juozai, kodėl tu bėgi nuo „Ventukų“? Juk tai – aukso kasykla...“ Susimąsčiau. Paskambinau kapelos vadovui: „Mes taip negražiai nublėsome, dingome... gaila... Padarykime dešimties koncertų atsisveikinimo turą. Pats imsiuosi reklamos, organizuosiu. Bus gerai!“ Susitikome keturiese: vadovas ir trys buvę solistai – Dovydas, Karolis ir aš. Pasėdėjome, nuėjome į pirtelę, sumušėme rankomis – darom. Tuo viskas ir baigėsi...

Vadovas, matyt, per tuos dvidešimt ketverius metus, kuriuos atidavė „Ventukams“, pavargo. Dovydas tada gyveno ir dirbo Anglijoje. Aš kiek pajėgiau, tiek padariau. Iš naujo surinkau kolektyvą, susirepetavome ir dviese su Karoliu dalyvavome projekte „Lietuvos daina“. Tik dabar viskas pamažu juda, tarsi iš naujo, nes daug kas mano, kad „Ventukų“ nebėra. Yra! Naujesni ir dar profesionalesni.

Kai sugalvojau, kad reikėtų išleisti geriausių dainų albumą, su vadovu sudarėme teisinę sutartį, kad „Ventukų“ vardas pereina man. Taigi dabar aš esu kolektyvo vadovas ir vienintelis „Ventukų“ vardo teisių turėtojas. O sausį įkūriau savo renginių organizavimo įmonę „Ventukų pramogos“: turime reklamos studiją, pačią didžiausią Lietuvoje renginių vedėjų agentūrą ir dar pradėjome kurti TV produkciją: TV8 kanale rodoma mūsų laida „Išminties rakčiukai“.

Kaip pamiršti, kad esi direktorius?

Mažai kada prisimenu, kad esu direktorius. Nebent kai reikia pasirašyti algalapiuose (juokiasi). O kai koncertuoju su „Ventukais“, tikrai nesijaučiu už juos viršesnis. Žinote, kas man pačiam labiausiai neįtikėtina? Kad aš suaugau!

Suaugai, tiek daug pasiekei, o vis tiek visi pristato ir pažįsta tik kaip Juozuką „ventuką“... Nepikta?

Pykau ir labai norėjau atsikratyti to vardo, ypač kai pradėjau solinę karjerą. Bet kai gavau patarimą nebėgti nuo „Ventukų“, pasakiau sau: „Gerai. Aš atsisuksiu ir kaktomuša eisiu į tą vardą. Pažiūrėsiu, kas bus.“ Dabar manęs tas vardas ne tik kad nebeerzina, bet net padeda: Juozukas „ventukas“... valio!.. reklamuoja mano įmonę! Dabar tai – tarsi mano antras vardas ar pavardė. Galėčiau būti nebe Juozas Butnorius, o Juozukas Ventukas. Gal verta pasikeisti pavardę?

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką