Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Viktorija Čmilytė: kaina už labai įdomų gyvenimą (papildyta balandžio 2 d.)

Viktorija Čmilytė
Butauto Barausko nuotrauka / Viktorija Čmilytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kol fotografas bando užfiksuoti garsiausios Lietuvos šachmatininkės Viktorijos Čmilytės (26) šypseną ar mąslų žvilgsnį, nesiliauju galvoti apie tai, kokia ji kantri ir maloni. Kur kas labiau primena į modelių atrankas atėjusią mielą paauglę nei šachmatų didmeistrę, dviejų sūnų – Dmitrijaus (8) ir Aleksandro (6) – mamą ar moterį, prieš trejetą metų išgyvenusią skaudžias skyrybas. Kurį laiką vengusi atvirų interviu Viktorija nebeslepia, kad jos širdį tankiau plakti verčia mylimas žmogus.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Turite ne tik moterų, bet ir vyrų šachmatų didmeistrės vardą, esate daugybės čempionatų nugalėtoja, ką tik trečiąkart tapote Europos vicečempione. Koks laimėjimas jus dar galėtų nustebinti?

Nejaučiu, kad jau pasiekiau viską ir turėčiau sustoti. Tas – aukščiausias lygis – visai netoli. Gal po kelerių metų norėsiu tapti šachmatų trenere, mokyti vaikus ar jaunimą, tada ir bus kitaip. O kol kas pati turiu ko siekti. Pavyzdžiui, galiu stengtis patekti į pirmą pasaulio moterų šachmatininkių dešimtuką. Dabar esu dvidešimta. Per savo karjerą dukart esu buvusi vienuolikta. Bet dešimtuke – dar niekada. Be to, galima siekti tiesiog gerų vietų varžybose, gražių partijų.

Šachmatų pasaulyje karaliauja vyrai. Jie dažnai jums žarsto komplimentus?

Į tai aš linkusi žiūrėti su ironija. Varžybose neretai net iš organizatorių gali išgirsti: „Oi, jūs ir gražios, ir protingos...“ Bet labiau norėtųsi, kad būtum vertinamas už savo gebėjimus, o ne išorinius duomenis. Man paglosto savimeilę, kai kas nors iš labai stiprių šachmatininkų pasako komplimentą dėl mano žaidimo. Tai atsitinka nelabai dažnai, bet kai komplimentas nuoširdus ir užtarnautas, tada nuoširdžiai džiaugiuosi.

Įsivaizdavau rimtuolę šachmatininkę, niūrią ir paskendusią savyje, o matau kvatoklę mergiotę...

Apie šachmatininkus sklando daug stereotipų: rimti, niūrūs, akiniuoti, apie nieką daugiau, išskyrus šachmatus, negalvojantys... Bet tokių – labai mažai. Šachmatininkai – normalūs, platų akiratį turintys žmonės. Laisvalaikiu aš irgi mėgstu klausytis muzikos, skaityti knygas, žiūrėti filmus, būti su vaikais. Neseniai išbandžiau golfą. Labai patiko. Man niekada nenusibosta kelionės. Kartais išvažiuoju dviem savaitėms, grįžtu vos kelioms dienoms ir vėl išskrendu savaitei. Tik lagaminą namie spėju persikrauti. Sunkiausia ilgam palikti vaikus, todėl stengiuosi į kai kurias keliones ir juos kartu pasiimti.

Kaip su visomis tomis kelionėmis ir varžybomis suderinate mamos vaidmenį?

Labai padeda mano tėvai. Jie prižiūri vaikus, kai manęs nėra. Stengiuosi būti gera mama, nors turiu pasakyti, kad tai nėra lengviausias pasaulyje darbas. Patikėkite, dviem jau ūgtelėjusiems vaikams geriausia, kai jų mama – nuolat namie, šalia. Kai grįžtu iš varžybų, taip ir darau: būnu namie nuo ryto iki vakaro, gaminu valgyti, rūpinuosi sūnumis. Tik sunku greitai iš vieno vaidmens pereiti į kitą. Čia dar sukaisi po namus, o po dviejų dienų jau leki į varžybas ir turi visiškai „atsijungti“ nuo buitinių rūpesčių.
Tačiau dauguma šachmatininkių skundžiasi, kad suderinti sportininkės ir mamos pareigas nelengva. Grįžus po varžybų būtų idealu kokią savaitę pailsėti, atsipalaiduoti kur nors sanatorijoje, o tada jau imtis šeimos ir vaikų reikalų. Deja, taip nebūna. Todėl jauti ir kaip nuovargis kaupiasi, ir kaip kartais kantrybės pritrūksta... Bet toks yra normalus gyvenimas.

Mama tapote labai anksti.

Taip, kai gimė pirmas sūnus, man buvo vos aštuoniolika. Tada atrodė, kad esu labai suaugusi. Atrodė: visą savo gyvenimą (nuo aštuonerių iki aštuoniolikos metų) skyriau šachmatams, o dabar jau galiu gyventi kitaip! Negaliu sakyti, kad aš labai gerai įsivaizdavau, ką reiškia auginti vaiką. Bet pirmoji meilė... stiprūs išgyvenimai... Tiesą sakant, dabar esu laiminga, kad mano gyvenimas susiklostė būtent taip. Motinystę verta patirti bet kokiame amžiuje.

Apie šachmatininkus sklando daug stereotipų: rimti, niūrūs, akiniuoti, apie nieką daugiau, išskyrus šachmatus, negalvojantys... Bet tokių – labai mažai.

Kai sužinojo, kad laukiatės, tėvai nebandė vienturtės dukros atvesti į protą?

Bandė. Ir ne kartą... Bet aš gana anksti suaugau, juk jau trylikos žaidžiau suaugusiųjų varžybose. Tėvai galiausiai man leido savo gyvenimą gyventi pačiai. Leido ir klysti, ir iš savo klaidų mokytis. Per daug sudėtinga įsimylėjusiam žmogui uždrausti susitikinėti su mylimu žmogumi...
Be abejo, suvokiau, kad šeimos kūrimas, vaikai šiek tiek atitrauks mane nuo šachmatų, bet dar prieš sutikdama būsimą vyrą galvojau apie tai, kad norėčiau suderinti ir sportą, ir šeimą. Nenorėjau aukoti visko dėl karjeros. Žinoma, kad šeima nepadeda siekti sporto aukštumų. Bet visi tie karjeros reikalai nublanksta prieš tai, jog esu mama. Beje, šiame Europos čempionate daugybė stiprių konkurenčių buvo jaunos ir netekėjusios, bet visas tris prizines vietas užėmė būtent mamos. Gal tai – sutapimas, o gal ženklas, kad moterys puikiai sugeba tuo pat metu save realizuoti ir kaip sportininkės, ir kaip mamos.

Ar galėjo būti taip, kad jūsų vyru būtų tapęs ne šachmatininkas?

Vargu... sunkiai tai įsivaizduoju.

Į pasimatymus dažnai vaikščiodavote?

Nebuvo daug tų pasimatymų, bet vėlgi – dažniausiai su šachmatininkais (juokiasi).

Tačiau su šachmatininku latviu Aleksejumi Širovu (37) šeimos išsaugoti jums nepavyko...

Taip, susituokėme 2001-aisiais, pragyvenome šešerius metus. 2007 metais išsiskyrėme oficialiai.

Įsivaizduoju, kad du tos pačios srities meistrus sujungė šachmatai. O kas išskyrė?

Turbūt irgi šachmatai. Kai ir vyras, ir žmona yra profesionalūs šachmatininkai, labai sunku suderinti šeimos gyvenimą. Kiekvienas turi savo varžybų, savo tikslų... Turbūt tokioje situacijoje idealu, jeigu žmona tarsi nueina į vyro šešėlį: daugiau padeda jam, rūpinasi šeima. O vyras tuo tarpu skina laurus...
Šachmatininkai porų iš tiesų neretai ieško būtent tarp šachmatininkų. Turbūt todėl, kad iš jų labiausiai tikisi supratimo. Žmogui, nepažįstančiam šachmatų pasaulio, labai sunku suvokti, dėl ko sportininkas išgyvena, kremtasi, naktį nemiega. O mes vienas kitą geriau galime suprasti. Tokie santykiai, aišku, turi ir pliusų, ir minusų. Mūsų su Aleksejumi atveju buvo daugiau minusų, todėl tada man atrodė, kad skyrybos yra geriausia išeitis. Visada tikėjau, kad du žmonės turi stengtis išsaugoti šeimą, santuoką bet kokioje situacijoje. Bet kartais atsitinka taip, kad, nors ir kiek mėgintum, nieko nepavyksta. Aišku, gaila ir labai skaudu, kad mums nepavyko. Džiaugiuosi tik kad mūsų skyrybos niekur garsiai nenuskambėjo. Man dėl to buvo daug lengviau.

Sūnūs matosi su tėčiu?

Žinoma, jis atvažiuoja pasimatyti su vaikais. Dalį laiko gyvena Ispanijoje, nes turi Ispanijos pilietybę, dalį – Rygoje.

Turėtų būti sunku tokiai jaunai mamai auginti du berniukus. Kaip būti jiems autoritetu?

Kol kas sūnūs manęs tikrai klauso. Aišku, šeimos autoriteto vaidmuo turėtų tekti vyrui. Mūsų atveju jį atlieka senelis.

Šachmatininkų pasaulis ūžia, kad turite širdies draugą – šachmatininką Peterį Heine Nielseną (36)...

Turiu. Jis – iš Danijos. Didmeistris.

Nepabėgsite į Daniją?

Tokių permainų tikrai neplanuoju. Dėl daugelio priežasčių: mano namai yra Šiauliuose, vyresnysis sūnus čia lanko lietuvišką mokyklą, jaunesnysis šiemet irgi pradės.

O Peteris į Šiaulius nežada keltis?

Kol kas irgi ne (juokiasi). Galų gale: mes abu esame profesionalūs šachmatininkai ir keliaujame tiek daug, kad bendra gyvenamoji vieta netenka jokios reikšmės. Jis didžiąją laiko praleidžia ne namuose. Aš – lygiai taip pat.

Atstumas juk šaldo net ir pačius karščiausius jausmus...

Be abejo. Bet aš apie tai stengiuosi negalvoti. Jeigu du žmonės nori būti kartu, visada ras kompromisą. O jeigu nugalėti kliūčių nesugeba, vadinasi, per silpna buvo meilė... Net jeigu bijočiau, kad atstumas mus išskirs, vis tiek nieko kitaip nedaryčiau.

Kiek laiko jūs pažįstami?

Jau senokai: apie dvejus su puse metų.

Net jeigu kada nors pakeisčiau savo veiklos sritį, nebegalvoti apie šachmatus būtų sunku. Jiems atiduotas beveik visas gyvenimas: pradėjau žaisti šešerių. Dabar man – dvidešimt šešeri. Iš tų dvidešimties metų maždaug penkiolika žaidžiu profesionaliai.

Taip ir norisi klausti, kuris miestas jums buvo lemtingas?.. Kur romantiškai vaikštinėdavote mėnesienoje?..

Romantiškų istorijų mes tikrai neturime ir išgalvoti jų negaliu (juokiasi). Pati nesu didelė romantikė. Gyvenime labiau vertinu realius darbus, nuoširdų rūpestį, o ne gražius žodžius ar gestus. Gražūs ir romantiški iš tiesų gali nieko nereikšti... Šachmatininkai apskritai yra neromantiški žmonės. Tiesa, moterys šachmatininkės labai privilegijuotos, nes jų gerokai mažiau nei vyrų. Todėl dėmesio sulaukiame tikrai daug. Tik romantikos dėl to nepastebėjau nė kiek...

Kaip dažnai matotės su Peteriu?

Ir per varžybas, ir tarp jų. Aišku, tie susitikimai nebūna tokie dažni, kaip man norėtųsi.

Tai kada vėl galima tikėtis jūsų vestuvių?

Neplanuoju (juokiasi). Visiškai nieko neplanuoju. Man tinka tokia situacija, kokia yra dabar. Esu laiminga, o smulkių problemų ar įvairių sunkumų visada buvo ir bus. Manau, kai viskas gerai, reikia gyventi pamažu ir niekur neskubant. Jeigu vedybos atrodys teisingas žingsnis, taip ir atsitiks. O forsuoti, spausti nei savęs, nei kitų aš nemėgstu.

Atsiprašau, bet gal jis yra nelaisvas žmogus?

Ne, jis nėra vedęs ir niekada nebuvo.

Pas mus tai vadinama: trisdešimt šešerių senbernis...

Kad jie ten Danijoje visi tokie (kvatoja). Pažįstu daug danų ir matau, kad jie visiškai nelinkę anksti tuoktis. Yra tolerantiški, laisvi ir gyvena taip, kaip nori.

Kuris iš jūsų geresnis sportininkas?

Žinoma, jis. Peteris pasaulyje pagal reitingą užima maždaug keturiasdešimtą vietą tarp vyrų. O tai yra gerokai aukštesnė vieta nei mano dvidešimta tarp moterų.

Esate žaidę vienas su kitu?

Tik draugiškas partijas. Rimtose varžybose prie vieno stalo nesame atsidūrę.

O jeigu taip kada nors atsitiktų?

Tai, be abejo, įmanoma, nes visai neretai vyrams su žmonomis tenka žaisti. Kartais jie paskelbia draugiškas lygiąsias, o kartais kaunasi iki pabaigos. Ką aš daryčiau? Pasikalbėtume, pasitartume... Bet greičiausiai žaistume iki paskutinio kraujo lašo (juokiasi). Nors konkurencijos tarp mūsų nėra. Peteris man neretai padeda, pataria. Labai svarbu laiku surasti tinkamą žodį. Prieš svarbias varžybas dažnai norisi išgirsti nuraminimą ar pajuokavimą. Kartais nuo to net priklauso, ar laimėsi.

Šachmatai – turbūt viena iš nedaugelio sporto šakų, kuri neturi amžiaus apribojimų. Kiek žadate sportuoti?

Net jeigu kada nors pakeisčiau savo veiklos sritį, nebegalvoti apie šachmatus būtų sunku. Jiems atiduotas beveik visas gyvenimas: pradėjau žaisti šešerių. Dabar man – dvidešimt šešeri. Iš tų dvidešimties metų maždaug penkiolika žaidžiu profesionaliai. Todėl, manau, jau niekada neatsitiks taip, kad šachmatai man nustos rūpėti. Kol kas apie tolimą ateitį ir radikalius gyvenimo pokyčius negalvoju. Gal todėl, kad dar nesu apsisprendusi, ką veiksiu toliau. Aš apskritai nesu linkusi kurti jokių ilgalaikių planų. Tiesa, bėgant metams tampa vis sunkiau konkuruoti su jaunimu...

Kodėl? Juk kuo vyresnis esi, tuo daugiau išminties, žinių...

Be abejo, šitie dalykai padeda, bet svarbiausią vaidmenį atlieka atmintis. Jaunų žmonių ji paprastai geresnė. Kaip ir gebėjimas susikoncentruoti, fizinė ištvermė... Tačiau kai prisimenu, kad mano varžovei Europos čempionate, kuriai paskutiniame rate pralošiau, dabar yra keturiasdešimt septyneri – dvidešimčia metų daugiau nei man, – suprantu, kad viskas įmanoma.

Prie pralaimėjimų galima priprasti?

Nemanau. Pralaimėjimai visada yra sunkūs. Tik kartais jauti, kad varžybos nuo pat pradžių klostosi vidutiniškai, tada supranti, kad gal ir nepavyks. O būna, kad klostosi puikiai, bet staiga pralaimi... Tuomet kur kas skaudžiau. Galima priprasti prie pergalių, bet prie pralaimėjimų – ne.

Dažnai verkiate?

Jau išaugau iš ašarų amžiaus. Pernai pirmą kartą į Europos čempionatą važiavau su Lietuvos vyrų rinktine. Buvau apskritai vienintelė moteris tarp daugiau nei trisdešimties vyrų komandų. Prieš važiuodama daviau sau žodį, kad žaidžiant tokiose varžybose verkti negalima. Ir neverkiau (šypsosi). Moterys dažnai nori pasijusti silpnos, globojamos, bet tokiose varžybose tam – netinkama vieta.
Užtat asmeniniame gyvenime man iš tiesų labai norisi saugumo, ramybės. Labai sunku po šešias septynias valandas per dieną treniruotis, skraidyti iš vienų varžybų į kitas ir dar radus širdžiai artimą žmogų stengtis išsaugoti su juo ryšį. Bet tokia yra kaina, kurią sumoki už labai įdomų gyvenimą.
 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką