Prodiuserio Rolando Skaisgirio komandoje režisieriaus asistente dirbanti Viktorija dažniausiai lieka už kadro, tačiau šįmet tapo matoma: kuria auklės vaidmenį seriale „Svetimi“, nusifilmavo reklamoje. Ryškių pokyčių įvyko ne tik darbe: ji apsisprendė palikti šeimos namus ir auginti vaikus viena. Ar tik asmeniniam gyvenimui aštraus prieskonio nesuteikia pavardė, kuri pirmiausia asocijuojasi su garsiuoju nusikalstamo pasaulio autoritetu? „Tik sutapimas. Mano vyro giminė su tuo žmogumi neturi nieko bendra“, – paaiškina.
Ieškoti darbo prieš porą metų Viktorija pradėjo, nes, pašlijus santykiams su vyru, reikėjo galvoti, kaip išlaikyti šeimą. „Atėjau pas Rolandą, nes seniai pažinojau jį ir jo žmoną Valdonę. Išgirdau: „Poryt pradedi dirbti režisieriaus asistente.“ Pirmą dieną gavau serialo „Nemylimi“ scenarijų, aktorių vardus, pavardes, telefonų numerius. Mano darbas – sudaryti filmavimo grafiką, aktoriams pranešti, kada ir kur turi būti, perduoti jiems scenarijų, surinkti komandą, kuri dirba už kadro: operatoriai, grimuotojai, stilistai ir kiti.
Pradžioje buvo sunku – jaučiausi lyg įmesta į šaltą vandenį. Pamenu: apsikraunu stalą popieriais ir bandau sudaryti filmavimo grafiką, lyg sudėti sudėtingiausią dėlionę. Reikėjo trijų savaičių, kad viską perprasčiau. Manau, tik dėl vykdančiosios prodiuserės griežtumo ir teisingumo taip greitai į darbą „įsikirtau“.
Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad didžiausias džiaugsmas ir turtas yra vaikai. Anksčiau parsinešdavau užduočių į namus, iki vėlumos skaitydavau, bet supratau, kad tai trukdo mano ir sūnų bendravimui.
Būna, kuris nors aktorius turi ilgam išvažiuoti. Tada scenaristo prašau, kad jo kuriamą herojų kuriam laikui „pamirštų“ arba parašytų su juo kuo daugiau scenų, kurias būtų galima iki išvykimo nufilmuoti“, – pasakoja Viktorija.
Kitapus kamerų režisierės asistentė atsidūrė, kai anksčiau kurtame seriale „Nemylimi“ prireikė žmogaus, kuris trijose scenose suvaidintų auklę – Astos, vienos svarbiausių herojų, kaimynę: „Perskaičiau scenarijų ir pagalvojau, kad tai galėčiau būti aš. Filmuotis įdomu, su mažu vaiku elgtis moku – juk mano Jokūbėlis dar nedidelis. O kai „Svetimuose“ atsirado rimtesnis auklės pasirodymas, visiems atrodė suprantama, kad tai – mano vaidmuo. Net vardą gavau – Giedrė.“
Viktorija labai bijojo pirmos serijos, kur vaidino. „Esu negailestingai savikritiška. Planavau žiūrėti viena, bet kartu susėdo ir vaikai. Pradžioje sau nepatikau, buvau susikausčiusi, bet po truputį progresas jaučiasi, – šypteli tamsiaakė. – Geriausias pamokas gavau iš režisieriaus Sigito Račkio. Jis sakydavo, kad vaidinu nenatūraliai, nesišypsau, bet vis suteikdavo vilties: „Viskas bus gerai, tave perlaušim „perlaušim“.“ Didžiausias Viktorijos, kaip aktorės, talento gerbėjas yra mažasis Jokūbėlis. Kiekvieną vakarą serialo laiku jis sėdi priešais televizorių, o kai nesulaukia vaidinančios mamos, susirūpina: „Mamyt, kodėl tavęs nerodo?“
Dar vienu viešumo išbandymu tapo „Omnitel“ reklama, kur Viktorija vaidino save – jauną trijų vaikų mamą. „Niekada nesulaukiau tiek komplimentų, kiek tada, kol buvo rodoma reklama. Pradžioje žmonės siuntė trumpąsias žinutes, teiravosi, ar tikrai turiu tris sūnus. Viena dešimtmetė mergaitė paskambino ir pasakė: „Kaip norėčiau, kad jūs būtumėte mano mama.“ Taip širdį suspaudė. Buvo jaunų moterų, kurios klausė, kaip vienai, paliktai vyro, auginti vaikelį, nepalūžti.
Su kiekviena kalbėjausi, guodžiau, tikinau, kad stiprybės atsiras, nes likimas neuždeda sunkesnio kryželio, nei galime panešti“, – kalba moteris. Tas užtikrintumas – iš patirties, kurios buvo net labai skaudžios ir sunkios.
„Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad didžiausias džiaugsmas ir turtas yra vaikai. Anksčiau parsinešdavau užduočių į namus, iki vėlumos skaitydavau, bet supratau, kad tai trukdo mano ir sūnų bendravimui. Didieji turi savo užsiėmimų, draugų, o mažasis – lyg saulės spindulėlis. Pagalvoju, kad būtent jis padėjo išgyventi patį sudėtingiausią laiką. Neplanavome trečio vaikelio, jo gyvybė užsimezgė, kai šeimą užgriuvo nelaimės, prasidėjo problemos vyro versle. Buvo tiek nervų, bemiegių naktų, kad ėmiau galvoti, koks vaikelis gims, kokia bus jo sveikata. Bet Jokūbėlis – auksinis vaikas. Ir suprask, žmogau, kokių išbandymų ir dovanų likimas suteikia“, – susimąsto moteris, pirmojo sūnaus susilaukusi septyniolikos, kaip sako, iš beprotiškos meilės.
O jeigu laikrodį būtų galima atsukti atgal? „Nieko nekeisčiau. Bet vaikams visada sakau: su santuoka nereikia skubėti. Žmogus susiformuoja 25–28 metų. Tokį svarbų sprendimą, kaip santuoka, reikia priimti brandoje. Aš tikriausiai – išimtis (juokiasi). Esu jauna ir turiu tris šaunius, sveikus ir protingus vyrukus.
Daug kam įdomu, kaip pavyksta su jais susitvarkyti, kai aplink tiek pagundų. Mes daug kalbamės, atviraujame. Bendrauju su jais ne kaip griežta mama, o labiau kaip vyresnė draugė. Niekada nepakeliu balso“, – kalba Viktorija.
Kaip sūnūs reagavo, kai tėvai po septyniolikos bendro gyvenimo metų nusprendė išsiskirti? Viktorija sako, kad jie tam buvo pasiruošę, nes namuose tvyrojo įtampa: „Po ilgų svarstymų supratau, kad dėl vaikų ir savo ramybės privalau žengti svarbų žingsnį. Kai pradėjome gyventi savarankiškai, sūnūs tapo supratingesni. Jie puikiai žino, kad man tenka laikyti keturis namų kampus, todėl neraginti padeda namų ruošoje. Būna, pasisiūlo išvirti kavos arba prieina, apkabina ir pabučiuoja. Be žodžių. Kaip tai svarbu ir miela.“
