Dėl Viktorijos ir mažojo jųdviejų sūnaus Aleksandro (1) Lesteris paliko gimtąją Kubą, įsikūrė Vilniuje ir sėkmingą karjerą ketina tęsti Europoje.
Kone visa dainininko Lesterio Hojos giminė muzikali, todėl nieko nuostabaus, kad šeštame pagal dydį Kubos mieste Santa Klaroje užaugęs vaikinas įgijo muzikinį išsilavinimą aukštesniojoje meno mokykloje ir gana anksti užlipo į sceną. Įvairiais instrumentais grojantys bičiuliai keitėsi, o jis vis dainavo: iš pradžių – saujelei žmonių vietos bare, vėliau – jau didžiulei gerbėjų miniai populiariame muzikos festivalyje Havanoje. Virtuvės paslaptis išmanantis, maisto ruošimo kursus baigęs Lesteris jaunystėje keletą metų dirbo restorano virėju, bet kai su grupe „New Boys“ ėmė dainuoti Kubos kurortuose ir žaibiškai išpopuliarėjo visoje šalyje, muzika pareikalavo viso laiko. Pastaruosius aštuonerius metus afrokubietiškų kūrinių atlikėjas gyvena tik iš muzikinių projektų: koncertuoja su įvairiomis grupėmis, važinėja į koncertų turus po visą pasaulį, dirba įrašų studijose, o 2003-iaisiais su garsia grupe „Maraca“, kurioje dirbo penkerius metus, buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui už geriausią salsos albumą. „Gaila, tąkart jo nelaimėjome, – šypsosi plačia balta šypsena. – Bet juk dar ne vėlu, ar ne?“
Lietuva į jo koncertų turo grafiką įsiterpė 2008-aisiais: viena telekomunikacijos įmonė pakvietė temperamentingų kubiečių grupę į savo renginį. Data buvo išties įsimintina – aštuntų metų aštunto mėnesio aštunta diena. Žiūrovų minia „Maracos“ muzikantų klausėsi... ramiai sėdėdama ant kėdžių. Vokalistui Lesteriui tąkart į akį krito kamputyje stovinti šviesiaplaukė: girdėdama kubietiškus ritmus, ji, matyt, neįstengė ramiai nusėdėti ir judėjo į muzikos taktą. „Nusprendžiau po koncerto ją būtinai susirasti, – prisimena. – Ir radau. O tada turėjau dvi dienas stengtis, kad gaučiau bent vieną jos bučinį...“
Profesionalią choreografę Viktoriją Orlovaitę, dirbusią Tomo Petrikio šokių studijoje, o vėliau įkūrusią savo šokių mokyklą, tąkart į renginį buvo pakvietęs pažįstamas argentinietis dainininkas. Po koncerto ją su bičiulėmis pakvietė pavakaroti su muzikantais, o tada jos jau turėjo progos įsitikinti, koks malonus yra atvykusiųjų iš Lotynų Amerikos dėmesys moterims. Lesteris mažai kalbėjo angliškai, Viktorija nemokėjo ispaniškai, rezgė tik vieną kitą itališką žodį – bet jie susikalbėjo puikiai. „Tu būsi mano žmona“, – iškart pareiškė jis. Kuboje Lesteris nesiskundė vienatve – žymūs muzikantai tenykštei publikai yra tarsi dievai, žmonės nesidrovi sustabdyti jų gatvėje ir apkabinti lyg brangiausių draugų arba pakviesti į barą kartu išlenkti taurelės, tad merginos garsiam atlikėjui dėmesio tikrai negailėjo. Jis buvo patyręs ir ilgalaikių santykių skonį – gyveno su vietos šokėja, augino jos dukrą, tačiau pora išsiskyrė kaip tik prieš kelionę į Europą.
Pažintis su Viktorija kaipmat ištrynė skyrybų skausmą, nors apie baltąsias moteris jis iki tol buvo ne pačios geriausios nuomonės. „Pamatysi, mudu susilauksime vaiko“, – pažadėjo jis. „Cha cha cha, juk aš pažįstu jus, lotynų amerikiečius – jumis neįmanoma tikėti“, – šypsojosi ji ir vis dėlto vėliau dar ne kartą įsitikino jo gebėjimu nuspėti ateitį. Jis pažadėjo rašyti kiekvieną dieną: „Rašysiu tau tol, kol pagaliau būsi mano.“ „Nereikia apsigauti, tai – nieko ypatinga, tik vienas kitas gerai praleistas vakaras“, – įtikinėjo save mergina, kai teko atsisveikinti. Buvo tikra, kad atsisveikina visam laikui, bet... „Tada prasidėjo mudviejų laiškų etapas, kuris truko dvejus metus, – pasakoja Viktorija. – Jis keliavo po Prancūziją, paskui – Kanadą ir iš tiesų rašė kasdien, kartais net kelis kartus per dieną. Jo laiškai buvo ilgi ir gražūs: pasitelkdama kompiuterinį ispanų kalbos vertėją, skaičiau juos ir kone ašarojau. Stebėjausi ne tik juo, bet ir savimi: aš, niekada gyvenime niekam nerašiusi laiškų, kiūtojau prie kompiuterio ekrano ir rašiau, rašiau...“
Lesteris vis kvietė ją atvykti į Kubą: „Atvažiuok, pamatysi, koks aš esu iš tikrųjų.“ Viktorija nesiskubino – toli, brangu, ne jos nosiai! „Bet artėjant Kalėdoms stuktelėjau sau į kaktą: ar tai tikrai neįmanoma? Juk net nežiūrėjau, kiek kainuoja lėktuvo bilietai: o gal imti ir pažiūrėti?“ Kitą dieną ji jau krovėsi lagaminą, o po pusantros savaitės buvo Kuboje. „Nerimas tada graužė kaip reikiant, – juokiasi prisiminusi pirmąją savo kelionę pas mylimąjį, kuris tuomet dar, tiesą sakant, nebuvo joks mylimasis. – Lėktuve vis mąsčiau: ką aš darau?.. Važiuoju į tolimą šalį pas žmogų, kurį esu mačiusi vos porą dienų. Ketinu susitikti su jo šeima ir pas jį gyventi, o dar net dorai pasibučiavusi su juo nesu...“ Teliko pasikliauti Lesterio rašytais laiškais – ir jie neapvylė.
„Jautėmės taip, lyg būtume buvę pažįstami visą gyvenimą. Tos dvi savaitės Kuboje buvo viena ilga šventė, – Viktorija priglunda vyrui prie didelio peties. – Kai atskridau, jis iškart nuvežė mane supažindinti su savo močiute – pakėlė ją vidurnaktį, ji puolė man ant kaklo... Kitą dieną vos pabudusi išgirdau: „Ateik, dar keli giminaičiai atvažiavo.“ Ateinu – stovi visa minia, o aš – su naktiniais marškiniais! „Nieko tokio, čia visi savi“, – nuramino Lesteris, ir aš iš tiesų labai greitai užsikrėčiau ta nuotaika: čia visi savi... Tai nesuskaičiuojamai daugybei giminių, draugų ir kaimynų jis mane nedvejodamas pristatė kaip savo merginą. Mudu keliavome, visur skambėjo salsa ir regetonas, aš klausiausi jo koncertų ir mačiau šėlstančią publiką, pati šokau ir šėlau, o kai atėjo laikas išvažiuoti – aišku, verkiau...“
Po pusmečio jiedu susitiko trečiąsyk – Lesteris koncertavo Paryžiuje, ir Viktorija nuskrido jo aplankyti. „Trečias kartas nemelavo“, – juokiasi abu, žiūrėdami į vežimėlyje nerimstantį garbanių Aleksandrą. Grįžusi iš Paryžiaus, moteris toliau šoko, tęsė savo darbus, o apie galimus pokyčius ėmė įtarti tik po gero mėnesio. „Nuo pat pirmos pažinties dienos kalbėjomės apie būsimą mūsų kūdikį, – prisipažįsta ji. – Žinoma, manėme, jog tai įvyks kada nors ateityje, po vestuvių, o ne iškart!“ Ji nusiuntė Lesteriui nedrąsią žinutę, kad laukiasi. „Jis paskambino apsiašarojęs iš laimės, jau spėjęs apie tai pasigirti visiems aplinkiniams, – prisimena. – Dar bandžiau kažką sakyti, bet jis tik šūkčiojo: „Aš būsiu tėtis!“
Bendros ateities planai iškart tapo aiškesni. Abu nedvejodami nutarė susituokti, nors tam trukdė galybė biurokratinių detalių. „Diplomatinių ryšių tarp Lietuvos ir Kubos – beveik jokių, artimiausia Kubos ambasada – Suomijoje, dokumentų kelionė iš vieno žemyno į kitą trunka ilgai, o galiausiai užstringa kuriame nors kabinete, ištarus magišką ispanišką žodį mañana („rytoj“), – šypteli Viktorija. – Iki gimdymo susituokti nespėjome. Gimdžiau gimtajame Kaune, mane labai palaikė tėvai. Tikėjomės mergytės, o gimė gražuolis berniukas! Jis – tikras energijos užtaisas, mūsų vulkanas, mūsų Vezuvijus... Kai vaikui suėjo trys mėnesiai, abu išskridome į Kubą – pas tėtį.“
Kuboje mažylis buvo pasitiktas kaip karalius ir nuolat nešiojamas ant rankų, o jo tėveliams vis rūpėjo kuo greičiau susituokti. „Vestuvės buvo netikėtos, skubotos ir finansiškai atsiėjo labai brangiai – vien notaro parašas kainavo septynis šimtus JAV dolerių, bet vis tiek smagu jas prisiminti, – pasakoja Viktorija. – Lesteris vieną rytą parbėgo iš notaro biuro: „Mus pagaliau priims, greičiau ruoškis!“ Per dešimt minučių susiruošiau, išsikvietėme taksi, bet jis neatvažiavo – Kuboje su transportu labai problemiška... Teko keliauti įprastu kubietišku būdu: autostopu. Gražiai turėjome atrodyti: pasipuošusi nuotaka, jaunikis ir būrys giminaičių gatvėje stabdo automobilius, kad galėtų nuvažiuoti susituokti! Susituokėme paprastai, be jokių puošnumų, bet buvome labai laimingi. O prieš mėnesį santuoką įteisinome antrąkart – jau Lietuvoje.“
Pora iki šiol neapsisprendusi, kuriame pasaulio krašte įsikurti. Kuba – Lesterio mylima gimtinė, ten lengva kurti muziką, ten jis gerbiamas ir vertinamas kaip scenos žvaigždė. „Žmonės ten labai šilti, nėra didelių skirtumų tarp socialinių sluoksnių, draugiškai bendrauti gali ir mažas, ir senas. Linksmindamiesi jie sugeba visiškai pamiršti savo problemas, kurių turi begalybę. Ten labai smagu ir gera nuvykti pailsėti, tačiau nuolat gyventi nėra lengva – ypač europietei moteriai, pripratusiai prie lietuviško komforto“, – prasitaria Viktorija. Tad šį pavasarį visi trys įsikūrė Vilniuje. „Pagaliau tapome normalia, kartu gyvenančia šeima, – džiaugiasi moteris. – Pirmasis mėnuo, tiesa, buvo nelengvas – kultūros skirtumai ir vyriškas pavydas vis dėlto egzistuoja...
Pavargdavau per dieną kalbėti trimis ar net keturiomis kalbomis. Vaikščiojome lyg ant ašmenų! Bet kuo toliau, tuo viskas sklandžiau. Mano vyras puikiai moka rodyti dėmesį žmonai, jis nuostabus ir atsidavęs tėtis, o virtuvėje daro stebuklus kur kas dažniau nei aš!“ Lesteris jau planuoja koncertus ir neabejoja, kad sėkmingą karjerą gali pasiekti ir Europoje. O šeima? Šeima, žinoma, visuomet bus šalia. „Ar ketiname turėti daugiau vaikų? – jie vėl susižvalgo į energingai aplink stalą kepėstuojantį rusvaplaukį mažylį, pradėjusį vaikščioti vos dešimties mėnesių, o dabar jau aktyviai grojantį būgnais ir „kabinantį“ bendraamžes „paneles“. – Jau esame sugalvoję vardą mergytei – Ana Maira...“
