ANKETA
Ūgis: 175 cm.
Išsilavinimas: Vilniaus kolegijoje įgijau populiariosios muzikos atlikėjos specialybę.
Svajonių automobilis: vyšninis „Mercedes Benz CLS“.
Knyga, kurią dabar skaitai: Davido Madseno „Slaptieji neūžaugos gnostiko užrašai“.
Žmogus, kurio norėtum atsiprašyti: draugės, su kuria susipykau per jos gimtadienį.
Vyras, su kuriuo mielai nueitum į pasimatymą: aktorius Jasonas Stathamas.
Mėgstamiausias valgis: ledai, ypač vanilinis plombyras.
Spalva, kuria perdažytum savo miegamojo sienas: tamsiai violetinė.
Per Jonines atšventei savo 25-erių metų gimtadienį. Ar Tau šis jubiliejus kuo nors ypatingas?
Kiekvienas gimtadienis man yra didelė nešventė. Taip taip, būtent NEŠVENTĖ. Tai verčia mane apmąstyti, ką nuveikiau per pastaruosius metus. Privalau sustoti, kad susivokčiau, ar pasirinkau teisingą gyvenimo kryptį.
Vienas iš didžiausių mano pasiekimų – pagaliau gautas bakalauro diplomas. Prisipažinsiu: dar būdama moksleivė labai tingėjau mokytis, todėl, baigusi dvylika klasių, padariau pauzę – įstojau į aukštąją mokyklą, bet dėl dalyvavimo realybės šou studijas teko nutraukti net nepradėjus lankyti paskaitų. Po metų nusprendžiau tęsti mokslus, tačiau kiek vėliau išėjau akademinių atostogų. Tuomet ne tik aš, bet ir mano draugai buvo įsitikinę: viskas, studijas apleisiu. Tai, kad grįžau į mokslus ir šiemet apsigyniau bakalauro darbą, man buvo didelis stebuklas. Labai savimi didžiuojuosi ir esu dėkinga visiems dėstytojams, kurie pro pirštus žiūrėjo į mano nelankomumą.
O paskaitų nelankydavai todėl, kad būdavai labai užimta ar tiesiog esi nepavyzdinga?
Ir užimta būdavau, ir, neslėpsiu, esu nepavyzdinga. Tačiau visuomet stengdavausi stropiai mokytis.
Tikiuosi, diplomo į stalčių nepadėsi ir toliau savo gyvenimą siesi su muzika?
Kadangi esu gimusi po Vėžio ženklu, viską darau atbulai (juokiasi). Pirmiausia pradėjau dirbti, o tik paskui baigiau mokslus. Labai džiaugiuosi, kad turiu fantastiškų dėstytojų, kurie nevengia man įspirti į sėdmenis ir paragina tęsti mokslus. Dar nežinau, kuria linkme eisiu, bet būtinai ir toliau lavinsiuosi. Aš privalau tobulėti, nes į mane ne vienas žmogus deda viltis.
Na, mokslai lieka mokslais, tačiau žmogui juk reikia iš kažko gyventi. Taigi kokie Tavo planai darbinėje srityje?
Iš muzikos pragyventi galima, tačiau nesakysiu, kad viskas rožėmis klota. Dalyvavau šokių, vėliau dainų projekte, intensyviai mokiausi, todėl muzikinei veiklai laiko turėjau ne tiek ir daug. Rugsėjo mėnesį kartu su kolege Ona Kolobovaite išvykstame į tarptautinį konkursą Gruzijoje, kuriam ruošimės visą vasarą. Vakarai bus skirti repeticijoms, o dienomis norėčiau dirbti kokį nors žemišką darbą, kad ir administratorės ar vadybininkės, todėl mielai lauksiu pasiūlymų. Jau net išsiunčiau savo CV kelioms darbuotojų ieškančioms įmonėms.
„Buvo metas, kai per dieną suvalgydavau tik porą sausainių ir saldainių, o daugiausia mėgaudavausi kava ir cigaretėmis. Beprotiškai norėjau būti liekna“
Nugyventas ketvirtis amžiaus, bakalauro diplomas jau rankose, prasideda darbų paieškos. Kokiais pokyčiais dar galėtum pasigirti?
Jau dvi savaites kiekvieną rytą atsibundu su džiaugsmu akyse ir šypsena veide, nes pasaulis man nusidažė ryškesnėmis spalvomis. Galbūt žmonėms jau kurį laiką atrodau keistuolė, mat apžiūrinėju praeivius, atidžiai skaitau užrašus, analizuoju parduotuvių iškabas. O viso šito priežastis labai paprasta – man buvo atlikta lazerinė akių korekcija. Esu labai dėkinga gydytojui Algimantui Gutauskui, nes dabar į pasaulį žvelgiu tarsi kitomis akimis.
Operacijai galėjau pasiryžti prieš penkerius metus, kai sulaukiau pasiūlymo dalyvauti grožio projekte, tačiau... išsigandau. Ir toliau vargau su kontaktiniais lęšiais ir akiniais. Kol galiausiai šiemet po konsultacijos bei asmeninio gydytojo padrąsinimų nusprendžiau pažvelgti savo baimei į akis.
Kada supratai, kad Tavo regėjimas prastas?
Mokiausi ketvirtoje klasėje. Ėjau su mama iš mokyklos, kai ji manęs paklausė, kokiu numeriu pažymėtas autobusas atvažiuoja. Aš pažiūrėjau ir sustingau: „Mamyte, nematau...“ Ir pradėjau verkti. Man tai buvo didelė trauma. Pamenu, kaip ėjome į optikos parduotuvę ir man mama nupirko „pelėdos akinius“. Klasėje sėdėdavau paskutinėje eilėje, nes buvau aukščiausia, tačiau nematydavau nieko, kas būdavo parašyta ant lentos. Visada bijojau apie tai prisipažinti ir nenorėjau rodyti, jog turiu akinius.
Nemoku apsakyti, kokia esu šiandien laiminga, kad į pasaulį žvelgiu ne pro akinių stiklą, o savo akimis.
Tiems, kurie taip pat kankinasi ir dvejoja, ryžtis operacijai ar ne, papasakok, kaip viskas vyksta.
Jau kitą dieną po gydytojo konsultacijos atvykau į operaciją. Ji trumpa ir visiškai neskausminga. Po operacijos keletą valandų numigau, o dar po valandos jau galėjau sėsti prie automobilio vairo.
Tai tik dabar, kai išmetei savo kontaktinius lęšius, žmonės sužinojo, kad Tavo akių spalva iš tikrųjų yra ne ruda, o mėlyna?
Taip (juokiasi). Man labai nepatiko mano akių spalva, todėl dešimt metų nešiojau spalvotus kontaktinius lęšius. Ruda spalva man labai tiko, net nereikėdavo dažytis, nes akys ir taip būdavo ryškios. Na, o dabar jau nebeturiu kur dingti. Vėl būsiu mėlynakė, kokia ir gimiau (šypsosi).
Negaliu nepaklausti ir apie kitą didelį Tavo gyvenimo pokytį. Kaip Tau pavyko taip greitai ir taip gražiai sulieknėti?
Tai dėka dar vieno svarbaus mano gyvenime vyro – sporto trenerio (juokiasi). Jis, pamatęs, kad man nepavyksta sulieknėti net dalyvaujant šokių projekte, susirado mane ir pasiūlė savo pagalbą. Kadangi esu smaližė, sporto treneris padėjo man sureguliuoti mitybą, prižiūrėjo, kad taisyklingai sportuočiau. Na, o rezultatas – akivaizdus. Prisipažinsiu: buvo nelengva, kai parduotuvėje vietoj bandelių į savo krepšelį turėdavau dėti daržoves. Pirmoji savaitė buvo pati sunkiausia, o paskui pripratau prie naujo režimo.
Šiuo metu abu su treneriu atostogaujame ir, tegul jis nesupyksta, man atostogos yra nuodėmių metas, kai tenka save palepinti. Tačiau, prisipažįstu, jau naktimis sapnuoju tą akimirką, kai vėl galėsiu grįžti į treniruoklių salę.
Papasakok, ką valgai, kai meti svorį.
7 val. suvalgau apelsiną, 10 val. – 200 g daržovių salotų, 12 val. – bananą ir 100 g liesos varškės, 15 val. vėl suvalgau apelsiną, 18 val. – 200 g daržovių salotų, o 20.30 val. išgeriu pasukų arba suvalgau indelį lieso jogurto.
Esi patenkinta tuo, kaip dabar atrodai?
Labiausiai sau patikau pernai, kai buvau tikrai liekna, todėl ir vėl noriu atrodyti lygiai taip pat. Dar reikia šiek tiek pasistengti, nes atsikračiusi nikotino priklausomybės priaugau nemažai svorio. Tiesa, norėčiau perspėti visas merginas: reguliariai valgykite ir sportuokite, jokiu būdu nebadaukite, nes aš savo kailiu esu patyrusi, ką reiškia prieiti liepto galą. Buvo metas, kai per dieną suvalgydavau tik porą sausainių ir saldainių, o daugiausia mėgaudavausi kava ir cigaretėmis. Beprotiškai norėjau būti liekna. Tačiau tokia kaina yra ne tik per didelė, bet ir labai skaudi. Lieknėkite protingai.
