-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Vilija Matačiūnaitė: „Nemoku meilikauti nei ekrane, nei gyvenime“ (papildyta liepos 15 d.)

Dar prieš metus dainininkė Vilija Matačiūnaitė (24) ramiai gyveno atokaus kaimo sodyboje. Augino pomidorus ir gėles, dviračiu važinėjo į ežerą žvejoti, dirbo interneto parduotuvėje ir kartais net savaitėmis nematydavo reikalo važiuoti į miestą. „O ko man ten?“ – nustebusi klausdavo, kai draugai imdavo kamantinėti, kaip ji nepasiilgsta gimtojo Vilniaus.
Vilija Matačiūnaitė
Vilija Matačiūnaitė / Žurnalo "Žmonės" viršelis

Abu su širdies draugu buvo taip pamilę kaimišką gyvenimo būdą, kad ieškojo pirkti nuosavos sodybos, ketino susituokti, kalbėjo apie vaikus... Ir nežinia, liūdėti dėl Vilijos ar džiaugtis, bet per metus jos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.

Matyt, auksas ir pelenuose žiba, o talentas ir atokiame kaime nelieka nepastebėtas. Vis dažniau kviečiama koncertuoti mergina nusprendė grįžti į Vilniaus kolegiją tęsti džiazo vokalo studijų. O kai buvo pakviesta atlikti vieną pagrindinių vaidmenų televizijos seriale „Mano mylimas prieše“, suprato: ramų gyvenimą kaime kuriam laikui – o gal ir visam – teks pamiršti. „Vestuvių planus irgi atidėjau“, – užsimena ji. Ir nuleidžia tylomis klausimą, ar ir širdies reikaluose per metus įvyko radikalių virsmų: „Nenoriu kalbėti apie kitą žmogų. Jis to nepageidauja...“  

Vasara, karštis, žmonės mėgaujasi atostogomis, o tu vis kažkur bėgioji. Ką dabar veiki?

Filmuojuosi. Mano vasara parduota – pardaviau ją savo karjerai ir ateičiai. „Mano mylimas prieše“ bus rodomas ir ateinantį sezoną, todėl dabar iš peties dirbame. Filmuojame net savaitgaliais.

Nepabodo? Juk darbas televizijos seriale nėra toks romantiškas, kaip gali pasirodyti iš šalies.

Aš jį nuo pat pradžių labai idealizavau – gal todėl jis man iki šiol tebeatrodo romantiškas. Nepaisant nesutarimų, kurių čia neišvengiamai pasitaiko, man tai labai patinka.

Nesutarimų? Gal tu – šiek tiek kaprizinga žvaigždė?

Nežinau, sunku save vertinti (juokiasi).

Na, ar dažnai pareiški: „Ne, šito nesivilksiu“, „Ką jūs man brukate?“, „Atvežkite man ne šito, o kito vyno“ ir taip toliau?

Jei ko nors labai noriu, stengiuosi gražiai paprašyti. Pavyzdžiui, filmavimo aikštelėje būdavo tokių sausainių, kurie man labai patiko, tai ir paprašydavau mūsų administratoriaus: „Alvydukai, jei gali, kai nuvažiuosi į parduotuvę, pažiūrėk... Juk vis tiek imsi sausainių, tai paimk ir tokių...“ Aš tiesiog negaliu be jų, tai ką daryti? (juokiasi)

Vadinasi, kol kas su personalu dar kalbiesi mandagiu tonu?

Kodėl – „dar“? Visada su žmonėmis kalbuosi mandagiai! Nebent su manimi kas nors nemandagiai kalbėtųsi – tada jau tikrai to neleisčiau ir kaip nors priversčiau žmogų susiprotėti...

Ar per pusmetį pajutai kokių nors pokyčių?

Mano požiūris į tą veiklą nepasikeitė. Man ji įdomi, bet lygiai tokia pati svetima, kokia buvo prieš prasidedant filmavimams.

Tai nesidėsi esanti didi aktorė?

O ne. Aš nesu profesionalė. Ir nepritariu nuomonei, kuri gaji Lietuvoje: profesionalais čia vadinami žmonės, kurie dirba konkretų darbą ir už jį gauna atlyginimą. Aš taip nemanau: esu įsitikinusi, kad reikia specialaus išsilavinimo. Dirbti ir uždirbti nepakanka – reikia būti apsišvietusiam toje srityje. O aš nesu apsišvietusi.

Ketini tai daryti?

Studijuoti aktorinį? Ne, nesiruošiu, nes nemanau, kad visą gyvenimą vaidinsiu. Vaidyba man labai patinka, bet turbūt nepajėgčiau jos mokytis – aš tam per silpna. Su savo studijomis sunku susitvarkyti, kur jau ten aktorystė... Nuo vasario grįžau į Vilniaus kolegiją tęsti džiazo vokalo mokslų. Aš labai savikritiška, todėl vis atrodo, kad man ten sekasi prastai, bet kiti sako, jog visai neblogai (šypsosi). Jau perėjau į trečią – paskutinį – kursą. Kolegijoje – dieninės studijos, todėl dažnai nieko nespėju. Aišku, dažniausiai kenčia ne darbas, o mokslai.

Aš nesu profesionalė. Ir nepritariu nuomonei, kuri gaji Lietuvoje: profesionalais čia vadinami žmonės, kurie dirba konkretų darbą ir už jį gauna atlyginimą.

Ar vaidyba seriale tavęs nepavertė muilo operų heroje? Pavyzdžiui, ar įpratai kalbėti gana banaliomis, „seriališkomis“ frazėmis?

Vis dar to mokausi (juokiasi). Ir turbūt dar ilgai teks tai daryti. Ne paslaptis, kad man sudėtingiausios – meilės scenos: nemoku meilikauti, man sunku tai daryti, sunku įsijausti ir įsprausti save į rėmus. Turbūt niekada prie to nepriprasiu... Man ir gyvenime labai sunku būti mielai, meiliai, kalbėti gražius žodžius. Rėžiu tiesiai, o jei jau užsimanau ištarti meilių žodžių, kažkodėl renkuosi ne lietuvių, o anglų arba rusų kalbą. Pavyzdžiui, „Aš tavęs pasiilgau“ man skamba kažkaip banaliai, o „I miss you“ – kur kas gražiau. Palauk, o kaip rusiškai „Aš tavęs pasiilgau“?.. Lietuviškai meilintis man pernelyg sunku. Bet seriale tenka tai daryti, ir tada jaučiu, kaip įsitempia visas kūnas, tarsi iš paskutiniųjų prieštarautų ir šauktų: „Nedaryk to!“ Aš emocionali, tikrai emocionali, bet žodžiais išreikšti jausmų kažkodėl negaliu.

Ar ten yra labai seriališkų frazių: „Mano brangusis, man širdis plyšta...“?

Dar nebuvo. Bet nežinia, kas dar bus – reikia pabelsti į medį.

Bučiuotis su svetimais vyrais, suprantu, irgi neįpratai?

Neįpratau... Bučiuodamasi nuolat galvoju apie visų antrąsias puses. Nesmagu man dėl jų. Įsivaizduoju: juk Vaidoto (serialo partnerio Vaidoto Valiukevičiaus–Milanno – red. past.) mergina turėtų manęs nekęsti! Argi jai malonu žiūrėti, kaip kažkokia merga lenda prie jos vyro? Antra vertus, kiti aktoriai – jau patyrę, bučiavęsi prieš kameras... O aš – niekada to nedariusi, tad man nelengva. Vaidotui viskas atrodo paprasta: „O kas čia tokio? Na, davaj...“ O aš vis atidėlioju: „Palauk, man reikia susikaupti...“

Tavo vaikinas irgi prie to nepriprato? Ir, matyt, nepripras?

Matyt, ne...

Bet leidžia tau dalyvauti kitame sezone?

Kaip matote, aš ten dalyvauju (šypsosi).

Esu girdėjusi atsiliepimų: „Mergaitė iš gatvės vaidina geriau už profesionalias aktores...“

O aš girdėjau atvirkščiai: „Pažiūrėkite, koks skirtumas tarp profesionalių aktorių ir šitų dviejų paklydėlių...“ Gal girdžiu tik priekaištų? Gal ir gerai, kad tik jų girdžiu? Man jie nemalonūs, bet priverčia pasitempti. Žinau savo trūkumus ir stengiuosi juos patobulinti.

Kokie tie tavo trūkumai?

Esminis – kalba. Žinojau tai dar prieš patekdama į serialą: aš greitai kalbu, malu ir malu, o reikia kalbėti lė–tai ir iš–raiš–kin–gai... Man tai sunkiausia – turbūt dar sunkiau, nei bučiuotis.

Po filmavimų nebespėji grįžti į savo sodybą?

Ne... Dėl mokslų ir filmavimų vis daugiau laiko reikėjo praleisti Vilniuje. Jis mane susigrąžino, įsiurbė, įtraukė. Todėl dabar būnu pas tėvus.

Tai gerai ar blogai?

Nėra lengva – nei man, nei jiems. Daug laiko su jais negyvenau, vieni nuo kitų buvome atpratę. Buvo labai gera kartais susitikti, atvažiuoti į svečius per didžiąsias šventes, o paskui grįžti namo. Ir tėvai buvo pripratę tvarkytis savaip, pripratę prie tam tikro kiekio žmonių. O čia staiga atsirandu aš su visa govėda... Daugiau žmonių, daugiau valgančių, daugiau triukšmo. Bet baigsis tie mano darbai, ir viskas kaip nors susidėlios.

Grįši į sodybą?

Žiūrėsime, kaip ten bus... Tebestovi ji, ir mano gėlės ten tebeauga.

O draugas tebegyvena ten ar su tavimi pas tėvus?

Nenoriu apie jį kalbėti (šypsosi).

Gal jo išvis nebėra?

Kažkur yra (juokiasi).

Vengi apie tai kalbėti, nes kažką saugai?

Saugau save, nes sykį jau esu nusvilusi. Iškart po „Kelio į žvaigždes“ mano gyvenime buvo atsiradęs toks jaunuolis, kuriuo aš, naivuolė, patikėjau, o jis labai negražiai pasielgė, ir visa tai išlindo į viešumą. Man tai nepatiko. Manau, žmonės turi bręsti ir bręsdami nebekartoti senų klaidų. Esu sau davusi ir daugiau pažadų: sėkmingai mečiau rūkyti, dar norėčiau išmokti sveikai maitintis. Iš prigimties esu didelė ėdrūnė, mėgstu daug valgyti, visko paragauti. Bet dabar negaliu sau leisti tokios prabangos. Jeigu noriu turėti darbą, gerai atrodyti ekrane, privalau riboti save.

Ekranas tave įspraudžia į tokius griežtus rėmus?

Taip, bet tai gerai – jei jis manęs neribotų, visai atsipalaiduočiau ir nuklysčiau į lankas.

Kol kas – jokių vestuvių, jokių vaikų. Juos išvis nukėliau neribotam laikui, bent dešimčiai metų. Kartais net susimąstau: ar aš apskritai noriu vaikų?

Tik gaila tavo sodybos... Maniau, tokiu metu tikrai būsi užsiėmusi gėlėmis ir pomidorais.

Man irgi be proto gaila... Mama kažkada važiavo į sodybą, paprašiau jos: „Atvežk gėlių svogūnėlių, aš bent čia pasisodinsiu...“ Ačiū Dievui, tėvai gyvena nuosavame name ir beveik neturi kaimynų – man bent jau nereikėjo iš kaimo gaivos grįžti į blokinį daugiabutį. Ne toks skaudus atotrūkis...

Planus įsigyti nuosavą sodybą irgi atidėjai?

Atidėjau... Guodžiu save – tik kuriam laikui.

Užtat vėliau tau jau net būsto paskolos nebereikės – išdidžiai išsitrauksi iš kišenės ir nusipirksi už grynuosius...

Ne ne (juokiasi). Televizijoje ne tokie turtai, kaip atrodo – milijonų aš nesukrausiu.

Bet jauti, kad piniginė šiek tiek pastorėjo?

Kas dirba, tas ir uždirba. Tačiau tikrai ne dėl pinigų plėšausi. Jei sąžiningai, finansiškai man naudingiau trys koncertai per mėnesį, nei kasdien filmuotis. Bet darau tai, nes man patinka ir duoda naudos. Didžiausia nauda ta, kad aš pagaliau išmoksiu su savimi tvarkytis.

Iki šiol nemokėjai?

Dabar labiau sugebėsiu suimti save į rankas. Scenos žmogui to reikia. Anksčiau ne visada pavykdavo: pavyzdžiui, kai būdavo bloga nuotaika ir reikėdavo lipti į sceną, išspausdavau šypseną, bet pati jausdavau, kad ji – nenatūrali. Ir žmonės, manau, tai jausdavo. Trūkdavo nuoširdumo, atsidavimo, energijos...

Trumpai tariant, džiaugiesi pamažu išmokstanti tobulai apsimetinėti?

Ne apsimetinėti, o „perjungti“ save. Dėstytojai liepia: „Prieš lipdami į sceną, išjunkite vieną mygtuką ir įjunkite kitą.“ Norėčiau to išmokti. Dar norėčiau atrasti savo muzikos stilių. Pernelyg užsižaidžiau: dainavau rokelį, paskui – lyriką, mylėk mane, tu kvailys... Dabar jaučiu, kad labai gera dainuoti džiazą. Per egzaminą išeiti prieš šešių dėstytojų komisiją man daug baisiau nei prieš minią „Siemens“ arenoje.

Jie įžymybėms reiklesni? Jei turi vardą pramogų pasaulyje, tavęs gali nepraleisti?

Esu girdėjusi tokių dalykų, bet ne apie kolegiją, o apie kitas mokslo įstaigas. Kai manęs klausia, ar ketinu tęsti studijas, kol kas atsakau neigiamai – kolegijoje pernelyg gera aura, nenoriu sugadinti to įspūdžio.

O kaipgi tavo vestuvės?

Nenusimato...

Jų atidėliojimas susijęs su sodybų tuštėjimo metais?

Taip. Kartais užsisvajoju apie vestuves – aš su lengva vasarine suknele, susituokiam, paskui įpuolam į jūrą maudytis, klykiame ir juokiamės, valomės varvantį blakstienų tušą ir veltui bandome išsaugoti šukuosenas, išlipusios su pamergėmis bėgame taisyti makiažo, tada sėdame į mašinas, – kažkodėl įsivaizduoju tik kabrioletus, – vėl klykiame ir juokiamės, nes vėjas išdraiko mums plaukus ir drabužius... Ir važiuojame nežinoma kryptimi. Žinau, kad tai – nereali svajonė, bet vien apie tai pagalvojus tampa gera... Tačiau kol kas – jokių vestuvių, jokių vaikų. Juos išvis nukėliau neribotam laikui, bent dešimčiai metų. Kartais net susimąstau: ar aš apskritai noriu vaikų? Gyvendama tėvų namuose, kur auga aštuonerių metų broliukas, nuolat matau, koks jis energingas ir aktyvus, kaip mama su juo vargsta, kiek jam reikia skirti laiko, dėmesio, sveikatos ir jėgų...

Vėl užėjo etapas, kai nebesinori vaikų?

Taip taip (juokiasi). Reikėtų kur nors užsirašyti, kad prisiminčiau: kai vėl užsinorėsiu vaikų, tereikės tik nuvažiuoti pas mamą... Ir tada noras praeis.

Nebūtinai tavo sūnus bus toks pat pasiutęs kaip brolis. Gal bus visai kitoks? Gal paveldės ne „pasiutusius“ tavo genus?

Gal (juokiasi).

Tarp gausybės darbų bent turi laisvalaikio?

Kartais. Tada su drauge važiuojame žaisti lauko teniso – paskutinįkart tai darėme prieš mėnesį. Jei turiu koncertą pajūryje, pasilieku ten ilgėliau. Neseniai turėjau laisvą sekmadienį, tai kiaurą dieną su seserimi gulėjome kieme ir deginomės. Išsigandau: Viešpatie, prabėgs vasara, o aš net nepasideginsiu...

Vaikinui nekas: dėmesio – lygiai nulis...

Bet pažįstu žmonių, kurios neturi nė vieno laisvadienio drauge. O aš laisvų dienų retkarčiais turiu.

Bet tomis laisvomis dienomis jis turi bėgioti po visą Lietuvą, kad tave pagautų?

Niekas paskui mane nebėgioja... Kiekvienas einame savo gyvenimo keliu, kažkurioje atkarpoje sutinkame žmogų, su kuriuo mums pasirodo pakeliui. Bet kartais nutinka taip, kad keliai vėl išsiskiria.

Kaip viskas pasikeitė per metus...

Taip... Bet neverkšlenu ir nesiskundžiu: dabar – karjeros metas. Reikia susiimti, išnaudoti visus pasiūlymus, jei tik jų bus. Nes juk man – jau dvidešimt ketveri.
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius