Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilija Pilibaitytė-Mia: gal tai ir buvo meilė?.. (papildyta lapkričio 11 d.)

Vilija Pilibaitytė-Mia
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Vilija Pilibaitytė-Mia
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nuostabu, kai proto balsas byloja tą patį, ką kužda širdis. Lyg tyčia dažniau nutinka taip, kad jie prieštarauja vienas kitam: protas liepia viena, o širdis linksta į visai kita. „Tokioje sunkioje situacijoje atsiduriu pirmą kartą gyvenime“, – prisipažįsta dainininkė Vilija Pilibaitytė-Mia (27), neseniai išsiskyrusi su sužadėtiniu verslininku Radvilu Bubeliu (36).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Jei vadovautųsi tik protu, ji su juo galutinai nutrauktų visus ryšius, nebesusitiktų, nebesikalbėtų ir pamirštų. Bet kaip nutildyti išdavikišką širdies balsą?..

„Kalbėti apie šituos santykius man sunkiausia“, – per visą pokalbį Mia atsidūsta ne kartą. Ir čia pat šypteli: visi žodžiai, kuriais galėtų apibūdinti savo santykius su Radvilu, yra aukščiausiojo laipsnio. Trumpiausi, karščiausi, įspūdingiausi, nuostabiausi, įsimintiniausi, skaudžiausi... Pora susipažino pavasarį, netrukus Radvilas mylimajai ant piršto užmovė žiedą su briliantu ir pasipiršo. Žinoma, Mia sutiko – tuomet ji tarsi skrajojo ant sparnų ir tikino, kad tikrai meilei negalioja jokios taisyklės. O vasaros pabaigoje lyg iš giedro dangaus bumbtelėjo jųdviejų išplatintas pranešimas spaudai, kuriame oficialiai patvirtino, kad išsiskyrė. Nurodyta priežastis skambėjo šaltai ir sausai: „Nepavyko suderinti bendro gyvenimo ateities vizijos.“

Miai jau ne sykį yra tekę patirti skyrybas, tad ji puikiai žino: tokiais atvejais skausmą veiksmingiausiai malšina ne draugai ir artimieji, o darbas. Nėrė į jį neatsigręždama: bėgdama per koncertus, įvairius projektus ir televizijos laidas, suprato nieko nebespėjanti, todėl nutarė nebesiplėšyti ir pasisamdė „Promostar“ vadybininkus. Buvo baisu jiems perduoti vairą – juk įpratusi būti pati sau šeimininkė, – bet netrukus gyvenimas palengvėjo. „Anksčiau daug koncertų tiesiog „nuplaukdavo“, nes nespėdavau kalbėti telefonu. Buvau išsekusi, viskas slydo iš rankų, artimieji aimanavo, kad labai suliesėjau... Tikrai nespėdavau pavalgyti, – prisimena ji. – O dabar vėl jaučiuosi dirbanti civilizuotai. Ir netgi galiu retkarčiais ištrūkti į Druskininkus, padėti kojas ant pagalvės ir pailsėti...“ Didžiausias koncertas, kurį dainininkė dabar rengia su savo vadybininkais, – projektas „Lady Gaga“, kurį gruodžio trečiąją pristatys sostinės „Olialia“ klube. „Tai bus didžiulis šou su šokiais, kostiumais ir efektais. Į jį dedu daug vilčių“, – atskleidžia. O kitų metų pradžioje Mia planuoja trumpam išvykti už Atlanto: „Noriu ne tik pailsėti, bet ir išmėginti savo jėgas moksluose ir koncertų sferoje. Pasiūlymų turėjau jau seniai, o dabar, jaučiu, atėjo laikas...“

Po skyrybų likusias nuoskaudas gydai darbu ir dideliais planais, bet ne naujais santykiais?

Oi, maldauju, tik ne tai (šypteli). Šiuo metu stengiuosi išvis negalvoti apie vyrus.

Visi vyrai – kiaulės?

Ne, gal ne visi... Nedramatizuoju. Negaliu skųstis, kad po skyrybų su Radvilu sudužo visos mano viltys.

Tačiau judu buvote susižadėję, turėjote minčių apie vestuves...

Taip, tačiau vestuvės nebuvo didžiausia mano svajonė. Sykį jau buvau ištekėjusi, žinau, kas tai yra, todėl į santuoką nedėjau neaprėpiamų vilčių. Nealpau nuo minties: o Dieve, tuoj mūvėsiu žiedą ant piršto!.. Man tiesiog buvo gera leisti laiką su Radvilu. Tikros vestuvės įvyksta tada, kai prieš Dievą prisieki amžiną meilę, o dar labiau – kai savyje prisieki mylėti tą žmogų amžinai. Tai labai rimtas žingsnis.

Kas nutiko, kad judu su Radvilu jo nežengėte?

Laikui bėgant supratome, kad kai kurie mūsų poreikiai – labai skirtingi. Man labiausiai reikėjo pastovumo, meilės ir globos. Jam reikėjo ko kito...

Bet kai gyvenote kartu, jis nepalikdavo tavęs vienos nė minutei. Tikrai nebuvo panašus į apsukrų vaikiną, kuris tuo pat metu spėja aplankyti dar dešimt moterų!

Ne, jis ir nebuvo vaikinas, kuris lakstė pas dešimt moterų (šypsosi). Ne tai buvo jo bėda.

Su daug kuo galėčiau susitaikyti, bet nepajėgiau susitaikyti su tuo, kad mylimas žmogus, padaręs ką nors bloga, nepadaro išvadų.

Kad ir kaip būtų buvę, po skyrybų jūs anaiptol negriežiate danties vienas ant kito. Drauge pasirodote vakarėliuose, sėdite kavinėse, net į prašmatnų viešbutį Turkijoje būtumėte išskridę kartu, jei ne žlugusi skrydžių kompanija...

Mes iš tiesų susitinkame ir bendraujame. Matai, jausmai taip lengvai nedingsta... Jie dar nėra praėję. Todėl neprieštaravau kartu su Radvilu vykti į Turkiją – į tą patį viešbutį, kuriame mes pavasarį susižadėjome.

Labai jau romantiškas išsiskyrusios poros žingsnis, nemanai?

Tikrai (juokiasi). Būtume tai pavadinę „romantiška poskyrybine kelione“. Ten, kur pradėjome savo santykius, būtume juos ir užbaigę.

Kodėl man atrodo, kad tu nori tuos santykius užbaigti, o Radvilas – visiškai ne?

Išsiskirti nusprendėme abu – tiesiog susėdome, pasikalbėjome ir supratome, kad niekaip negalime būti kartu. Bet kažką tebejaučiame vienas kitam, todėl atskirai būti irgi negalime...

Dovanok, nelabai suprantu.

Tai iš tiesų sudėtinga. Niekada nemaniau, kad mano gyvenime gali taip nutikti.

Tau neįtinka kažkuri jo savybė?

Taip. Ir tai daugiau negu paprasčiausias „nepatinka“...

O jam įtinka visos tavosios?

Jam turbūt irgi ne prie širdies mano reakcija, kurią sukelia jo poelgiai. Natūralu – kai man kas nors, ką jis daro, nepatinka, jau nebegaliu būti ta švelnioji meilioji Mia, kurią įpratęs pažinoti. Kartais pagalvoju: gal būtų lengviau, jei jis būtų ne interneto svetainių kūrėjas, o tvarkingas kostiumuotas bankininkas arba advokatas, kuris aštuntą ryto išeitų į darbą, o penktą grįžtų. Bet tuomet jis tikriausiai būtų be galo nuobodus... Viešpatie, taip galima išeiti iš proto!

Kai vasarą išplatinote pareiškimą apie skyrybas, judu iš tiesų išsiskyrėte?

Taip, tai tikrai nebuvo reklaminis triukas. Nors daugeliui taip atrodo, mes nieko nedarome dėl reklamos. Ir dabar, po skyrybų, nevaikštome kartu tik dėl to, kad drauge nufotografuotų ir spėliotų, kas mus vis dar sieja...

Žodžiu, morališkai tu nesi išsiskyrusi...

Labai sunku atsakyti. Norėčiau būti, bet lyg ir nesu... Turbūt man jau laikas pas psichologą (juokiasi). Beje, su Radvilu buvome pas jį nuėję. Psichologas teisingai įvardijo mūsų nesutarimo priežastį: abu esame labai ambicingi. Kažkuris vienas turėtų nusileisti, bet nepavyksta.

Bet Radvilas važinėdavo su tavimi į visus koncertus, tau paskambinusi visada fone girdėdavau jo balsą. Atrodė, kad jis tau nusileidžia.

Mums tiesiog buvo labai gera būti kartu. Bet to nepakako, kad Radvilas atsisakytų savo gyvenimo būdo.

Tikriausiai jis ir dabar mielai važinėtų su tavimi į koncertus?

Nežinau. Aš nesiūlau (šypteli). Bet tikrai žinau, kad romantiškas savaitgalis su manimi Druskininkuose...

...jam patiktų?

Taip. Nesakau, kad ir man nepatiktų... Su daug kuo galėčiau susitaikyti, bet nepajėgiau susitaikyti su tuo, kad mylimas žmogus, padaręs ką nors bloga, nepadaro išvadų.

Jis neatgailauja?

Atgailauja, ir dar kaip. Bet netrukus mūsų santykiai vėl pavirsta audra... Nors, tiesą sakant, jie visuomet buvo lyg didžiulė audra: viskas – kvadratu, viskas – lyg per didinamąjį stiklą...

Tebeturi jo dovanotą sužadėtuvių žiedą?

Ne. Išmečiau... Buvo labai skaudu, todėl tiesiog nusimoviau ir išmečiau. Turbūt kažkas jį rado ir dabar labai džiaugiasi... Tai buvo juodžiausios mano gyvenimo dienos.

Bet ar norėtum visiškai išbraukti tuos santykius iš savo patirties? Ar gailiesi, kad jie apskritai buvo? Ar būtum ką nors praradusi, jei būtum nesutikusi Radvilo?

Būčiau praradusi labai daug, todėl nieko nesigailiu. Į santykius su Radvilu nėriau stačia galva. Tai, ką su juo patyriau, buvo visiška beprotystė. Tačiau mano gyvenimas virto visišku rokenrolu... Nepriekaištauju Radvilui dėl to – man jis išliks žmogus, su kuriuo praleidau ne pusę metų, o pusę savo gyvenimo. Netgi tai, kas buvo bloga, man tapo neįkainojama patirtimi. O to, kas buvo gera, nebuvau patyrusi nė su vienu vyru.

Vadinasi, pasitraukdamas iš tavo gyvenimo jis dar ir pakėlė tavo kartelę vyrams?

Iš tiesų. Kai vyrai dabar mane kviečia į pasimatymą, vertinu juos skeptiškai, nes būti su bet kuo tikrai nesinori.

Tavo svajonių vyras turėtų būti toks kaip Radvilas, tik kai kuriais atžvilgiais ramesnis?

Visiškai teisingai (šypsosi). O tokių vyrų kaip Radvilas nėra daug. Jis romantiškas, spontaniškas, nenustygstantis vietoje – man tokio labai reikėjo. Tik šiek tiek mažiau nenustygstančio vietoje...

Vyrams kažkodėl atrodo, kad žmona niekur nebepabėgs, bet taip toli gražu nėra. Ne statusas sieja žmones, o meilė.

Vis patikini, kad šiuo metu esi laisva. Ar iš tiesų tokia jautiesi? Gal todėl ir žvelgi skeptiškai į kitus vyrus, kad dar nesi atitrūkusi nuo ryšio su Radvilu?

Labai norėčiau su juo nebendrauti ir jį pamiršti. Bet viskas labai gilu... Neturiu ko slėpti: labai mylėjau tą žmogų, mylėjau su visais jo privalumais ir trūkumais. Buvo akimirkų, kai labai skaudėjo, bet buvo ir tokių momentų, kurie priversdavo pamiršti patirtą skausmą ir viską pradėti iš naujo. Tačiau dabar jau, manau, viskas baigta.

Ar jis sklandžiai sutiko su tavo pasiūlytomis skyrybomis? Klusniai palinksėjo galva: „Žinoma, brangioji, ačiū ir sudie“?

Aišku, ne. Visko buvo. Jis man iki šiol sako: „Žinau, kad mes vis tiek būsime kartu.“ Susikroviau daiktus – „Aš išeinu“, o jis ramiai – „Eik, vis tiek sugrįši...“ Tai mane varo iš proto. Po skyrybų jis tapo toks, koks buvo pirmąją mūsų pažinties dieną: dėmesingas, iki skausmo geras, mylintis. Nebėgioja iš paskos kaip išprotėjęs ir neverkia parkritęs prie mano durų, bet nepaleidžia manęs.

Ar jis tau kada nors grasino?

Abu žinome vienas kito paslapčių, ir būtų labai baisu, jeigu jas atskleistume. Dėkui Dievui, šiuo metu nesipykstame ir to daryti neketiname. Dabar tarp mūsų – „gražūs poskyrybiniai santykiai“, o visa kita... Tebūnie tai istorija.

Kaip tu įpykusi svaidaisi žiedais, taip ir jis įpykęs pasako ką nors tokio, ko iš tiesų nenorėtų sakyti?

Taip, tikrai. Tik nepamanyk, kad jis prieš mane naudojo smurtą, – iš blogos valios niekada nėra nė pirštu manęs palietęs. Tiesiog aš – degtukas, kuris užsiplieskia ir greitai sudega, o Radvilas – dar karštesnio kraujo negu aš. Jis yra pasakęs šį tą, kas jam nedaro garbės. Bet tai – tik akimirkos niuansai: jie praeina ir nebeatrodo tokie svarbūs. Kur kas svarbiau tai, kad jeigu man iš tiesų būtų blogai, jis ištikimai sėdėtų prie mano lovos. Lygiai taip pat – jeigu jam būtų blogai, prie jo lovos sėdėčiau aš. Taip netgi jau yra buvę... Mes esame laisvi žmonės, nebepriklausome vienas kitam, bet galiu pasakyti, kad šis statusas mus sutvirtina netgi labiau nei sužadėtinių (šypsosi).

O jei jis staiga susižavėtų, pamiltų, vestų kitą moterį?

Valio! Aš paspausčiau jam ranką. Jei jis būtų laimingas ir jo antroji pusė jaustųsi laiminga – aš juos tik sveikinčiau.

O jei pati tuoktumeisi – pakviestum jį į savo vestuves?

Be abejo. Jeigu tik mano antroji pusė tam neprieštarautų (juokiasi).

Moterys kartais atsisako tekėti už vyrų tik dėl to, kad nori išsaugoti merginų statusą. Merginų, kurias kur kas lengviau prarasti negu žmonas, todėl dėl jų labiau verta stengtis...

Be abejo! Vyrams kažkodėl atrodo, kad žmona niekur nebepabėgs, bet taip toli gražu nėra. Ne statusas sieja žmones, o meilė. Ir netgi kai du mylintys žmonės nebūna kartu, savo vidumi, savo mintimis yra šalia vienas kito. Mes su Radvilu labai jaučiame vienas kitą. Keisti tie mūsų santykiai, ir aš net nežinau, kaip juos įvardyti... Kai jis man skambina, norisi nekelti ragelio, neatsakyti į jo žinutes, nematyti, nesusitikti, nekalbėti. Bet negaliu... Mes nesimušėme, nesidraskėme, visada puikiai sugyvenome. Su juo patyriau tai, ko nebuvau patyrusi su jokiu kitu vyru. Kartais pagalvoju: gal tai ir buvo meilė?.. 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką