Dabar populiaru
Publikuota: 2012 rugsėjo 22d. 11:30

Vilma Čereškienė: „Sutikti artimą sielą – štai kas yra laimė“

Vilma Čereškienė
Mariaus Žičiaus nuotr. / Vilma Čereškienė

„Žiūrime, žiūrime per televizorių!“ – Vilmai Čereškienei (45) šypsosi turgelio moteriškės, dėdamos pomidorus į krepšį. Nesvarbu, kad jau penkeri metai Vilmos nėra LNK žinių studijoje ir pusantrų ji nebeveda laidų Baltijos televizijoje. „Nieko joms neaiškinu, tik tyliai sau pagalvoju, kiek ilgai tas šleifas paskui mane vilksis“, – ištaria. Atrodo, televiziją iš jos gyvenimo išbraukti nebus taip paprasta – Vilma buvo viena mėgstamiausių televizijos žinių vedėjų.

Ar tą dieną, kai atsisveikinai su LNK žinių žiūrovais, pagalvojai, jog studijos duris užtrenki visam laikui? 

Penktadienį baigiau skaityti žinias, o pirmadienį išvažiavau į naujos BTV laidos filmavimą. Daug kam atrodo: jei dirbi žinių laidoje, iš jos pats niekaip negali išeiti. Tačiau aš buvau pasiilgusi žurnalistinės veiklos – reportažų, filmavimų, pašnekovų. Vienuolika metų tiesioginiame eteryje – šis tas. Lyg kareiviui, kiekvieną dieną... Tai labai specifinis darbas, sunkus, disciplinuojantis. Jį pradėjęs, tik mokaisi. Ilgai, kiekvieną dieną. Universitete mūsų žvaigždėmis būti juk nemokė. Buvo viena televizija ir, kad pateksi į eterį, nė pagalvoti negalėjai.

Tačiau tu patekai. Iš pradžių dirbai LTV, paskui TV3, LNK žinių tarnybose. Apie geresnį darbą negali svajoti! Visiškai suprantama, kad tavo sprendimas palikti žinių vedėjos kėdę daug kam buvo netikėtas... 

Esu iš tų, kurie nepaiso kitų nuomonės. Jei man norisi, tai ir darau. Darbas turi teikti džiaugsmo – niekada nesuprasiu jaunų žmonių, kurie sako, kad dirbtų bet ką, jei tik pinigus mokėtų. Tai pats blogiausias, pats baisiausias požiūris į darbą. Tau nebeįdomu, nemalonu, nebedžiugina? Tai – keisk! Pakeitęs nuveiksi daugiau, neužmuši savo kūrybos prado. Nes nieko nėra blogiau, kai žmogus tampa robotu. 

Ir vis dėlto turime puikių pavyzdžių, kai užsienio televizijose žinių vedėjai dirba daugiau nei dvidešimt metų...

Buvau stažuotėje JAV, lankėmės CNN. Jų standartas – moteris tapti žinių vedėja gali sulaukusi trisdešimties, vyras – 35-erių. Mat tyrimai rodo, jog tik tokio amžiaus vedėjais žiūrovai pasitiki. Pas mus neabejotinai egzistuoja jaunystės kultas. Turime vos keletą televizijų, jos gana jaunos, tik formuojasi. Perversmus visada daro jauni žmonės, tačiau tradicijos turėtų išlikti. O žinių laidoms reikia stabilumo. Joks čia argumentas – profesionalą pakeisti gražesniu. 

Žinių laida užtikrina stabilumą. Nusprendusi pakeisti darbą, juk supratai, kad laida apie kaimo gyvenimą nelabai populiarioje televizijoje gana greitai gali baigtis? 

Nebijau eksperimentuoti. Darbas – guminis kamuoliukas. Manieji stikliniai – šeima ir sveikata. Kiekvienas naujas projektas yra ir nauja patirtis, naujas užsidegimas, galimybė įsiliepsnoti. Puikiai žinojau, kad projektas „Tarp miesto ir kaimo“ ilgai netruks. Tačiau aš labai norėjau patirti tą gyvenimą, kurį buvau užmiršusi žinių studijoje. Žinoma, likdavo savaitgaliai ir atostogos, tačiau kasdieninių vakarų buvau netekusi. Nevaikščiojau į koncertus, teatrų premjeras, nesu buvusi savo vyresniųjų vaikų mokyklos susirinkimuose. 

Dirbdama BTV, išvažinėjau visą Lietuvą, pamačiau, kaip ir kuo žmonės gyvena. Ne saujelė, sėdinčių Seime, ne verslininkai, o tikroji Lietuva. 95 procentai informacijos, kurią pateikdavau žiniose, buvo neigiama – skandalai, korupcija, katastrofos, bėdos. Nori nenori, tuo persismelki ir pati. Kaimo Lietuva buvo kitokia – pozityvi, tikra... Man patiko kalbėtis su žmonėmis, kurie gyvena gamtoje, su saule, dangumi, medžiais. Neatradau Amerikos per tuos metus, bet patyriau daug džiaugsmo. 

Antroji mūsų laida BTV vadinosi „Mano šaunioji sodyba!“ Ir dabar neabejoju, kad pasakojimai apie gražiausias Lietuvos sodybas galėjo tęstis ir tęstis. Tačiau ką gali pasakyti kolegai, kuris atėjęs tau kalba: „Žinai, lyg ir gerai, ką darote, bet reikia kraujo. Pasiimkit kokį populiarų dainininką, vežkitės kartu ir tegu jis „sudirba“ tas gražias sodybas, tegu pasako, ką galvoja. Laidai reikia kraujo, reikia mėsos!“ Kodėl reikia „sudirbti“ žmones, už savo pinigus gražinančius aplinką, kurioje gyvena!?

Kodėl? Dėl reitingų... 

Štai tie reitingai televizijoje mane ir užmušdavo! Kraujuoti tokioj gražioj laidoj nebuvau nusiteikusi. Projektas baigėsi, o ir komanda iširo.  

O kaip tuomet? Apsėda mintis, kad reikia ieškotis naujo darbo? 

Darbą man pasiūlė, o mano kolegė Ingrida Lauciuvienė pagimdė trečią sūnų. Dabar rūpinuosi Artūro Noviko džiazo mokyklos ir bendrovės „Taurakalnis“ viešaisiais ryšiais. Esu pasinėrusi į naują veiklą ir ji man labai patinka. Aplinkui – visiška ramybė: prieš porą metų įsikraustėme į naujus namus. Vyresnieji vyrukai jau gyvena atskirai, likome su jauniausiuoju, devynmečiu Povilu. Gyvenu naują etapą ir vis galvoju, kad permainų tikrai nereikia bijoti. 

Tavo vyras Kęstutis vadovauja vienai didelei bendrovei. Galėtum leisti sau nedirbti! 

Ar norėčiau? Užtenka padaryti keleto mėnesių pertrauką, kad suprastum, jog tavo gyvenime kažko labai trūksta. Ne, ne adrenalino, prie kurio buvau įpratusi žinių studijoje. Ir ne to, kad tave atpažįsta gatvėje. Ir tikrai ne pinigų... Aš pasiilgstu virpuliuko, užsidegimo, kai kažką darai ir tas kažkas pavyksta.  Kartais vedu renginius, koncertus, būna, pati ir scenarijų rašau. Man nuoširdžiai įdomu. 

Nenoriu pasiduoti rašymo madai. Tiesiog nesijaučiu galinti gerai tai daryti. Eilėraščius sukeliu į kompiuterį, pasilaikysiu juos sau. 

Vadinasi, kiekviena moteris gali susirasti veiklos, kuri ją džiugintų? 

Manau, tai padaryti gali kiekvienas žmogus. Tereikia panorėti! Paprastai nesiveliu į diskusijas socialiniuose tinkluose, tačiau kartą neištvėriau, kai internautai šaipėsi iš vienos komunikacijų bendrovės vadovo ir vadino jį turčiumi. O kas skaičiavo, kiek jam teko mokytis? Kiek naktų nemiegoti, kad įsigilintų į tai, ką daro? Ir kiek valandų praleisti biure po darbo ar savaitgaliais? Kuo blogesnis jis už kitus? Kad uždirbo daugiau? Žinote, ką man atrašė? „O kasininkė, štai, negali savo vaiko išleisti į mokslus užsienyje...“ Kaip tai negali? Ir dar kaip gali, juk mokslas kai kuriose užsienio šalyse nemokamas ir tie, kurie mokosi labai gerai, yra itin vertinami.

Be to, esama visokių stipendijų ir fondų – tik netingėk ieškoti. Tada man sako: „O jei vaikas – negabus?“ Tai mokyk tuomet jį to, ką sugebės atlikti. Tegu būna labai geras mūrininkas, padavėjas, pardavėjas – geriausius bet kurioje gyvenimo srityje lydi sėkmė. Ir ji aplenkia tuos, kurie sėdi pikti, nepatenkinti viskuo aplinkui – savimi, savo darbu, atlygiu, kurį gauna, ir tais, kurie uždirba daugiau. 

Galėtum visa tai kur nors surašyti... Juk šiokių tokių mėginimų jau buvo?

Esu parašiusi pasaką vaikams. Vėliau adaptavome ją ledo spektakliui. Buvo labai gražu... 

Išduosiu dar vieną tavo paslaptį. Rašai eilėraščius... 

Jie – mano vidaus išraiška. Rašau, kai esu laiminga, patenkinta, kai džiaugiuosi. Ne taip mažai jau jų... 

Bus knygelė? 

Viešos – tikrai ne! Mane kvietė dalyvauti šokių projekte, tačiau nemanau, kad esu gera šokėja. Lygiai taip pat nenoriu pasiduoti rašymo madai. Tiesiog nesijaučiu galinti gerai tai daryti. Eilėraščius sukeliu į kompiuterį, pasilaikysiu juos sau. 

Net savo vyrui neparodai? 

Kodėl neparodau? Parodau. Ir jam, ir draugėms. Vienišei neseniai parašiau: „Aš pardaviau savo vienatvę už mažą puodelį kavos...“ 

Gražu... 

Juk ir nesakau, kad negražu... Man patinka eilėmis įrėminti savo emocijas, mintis apie konkretų žmogų. Vieną eilėraštį skyriau savo vyrui, perskaičiau jo penkiasdešimtmečio vakarą. Žinau, jis tai labai vertina, mat pats kažkada daug rašė. 

Tokiomis įsimintinomis progomis tikriausiai pagalvoji, kad esi tikrai ištraukusi laimingą bilietą?.. 

Žinoma, pagalvoju! Taip pat apie tai, kad daug kas priklauso ir nuo tavęs pačios, kaip tu stengiesi, kiek širdies įdedi. Man – 45-eri, patikėkit, žinau, ką reiškia stengtis. Mes abu turėjome savo praeitį, savo patirtį, sutikti artimą sielą – tikra laimė. O laimę reikia branginti. Mane stebina tuščios diskusijos: vyrai tokie, o moterys – tokios, bendrystės niekuomet nebus. Tačiau namuose aš turiu geriausią draugą. Ir jau daug metų.  Visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, apie tokius dalykus neįdomu skaityti. Kai susipažinome su Kęstučiu, aš patyriau, koks geras draugas ir vyras jis gali būti, tačiau koks bus tėvas – nežinojau. Pasirodė, kad puikus! Kiekvienai moteriai tai labai svarbu... 

Prasitarei, kad vyresnieji jau paliko namus. Marčių dar neturi? 

Vyresnieji turi drauges, jaunėliai – dar ne. Kai mūsų mažasis Povilas sako, kad turi keturis brolius, gali nesistebėti, bet kai taip kalba vyresnieji, supranti, jog elgėmės, juos auklėjome teisingai. Gal tikrai sielos ryšys yra stipresnis už kraujo ryšį? 

Žiūrėdama į suaugusius savo vaikus nepagalvoji: ak, kaip greitai bėga laikas? 

Žiauriai greitai! Tik man negaila tų metų, aš nesižvalgau į praeitį, žiūriu į priekį ir svajoju. Man patinka netgi mano išvaizda, tikrai nesirengiu savęs niekaip pjaustyti. Kiekvieni metai atneša naujų galimybių, tačiau svarbiausia – savo vaikus matyti sveikus, patenkintus, sėkmingai dirbančius ir įsimylėjusius. 

Įdomu, koks mamos jausmas, kai sūnus pristato savo gyvenimo draugę? 

Na, jų buvo ne viena ir ne dvi, mūsų vaikai visada turėjo draugų ir draugių, kurie lankydavosi mūsų namuose. Sūnų mergaites priimu ir niekuomet nebus kitaip. Juk mūsų pačių šeima sulipdyta – tavo, mano ir mūsų vaikai... Džiaugiuosi, kad sūnūs visada nori pas mus atvažiuoti. Žiūriu, dešimties vietų stalas, kurį pastatėme naujame name, tuojau mums bus per trumpas.  Dar seniai buvome sutarę: sūnūs baigia mokyklą ir išsikrausto iš namų. Kol įsitvirtina, padedame jiems finansiškai, tačiau buitį tvarkosi patys. Tikiuosi, išaugo savarankiški vyrai. 

Ar būna dienų, kai prabudusi ryte su siaubu pagalvoji, kad laikas keltis į darbą? 

Į darbą keltis man reikia – bene kasdien turiu reikalų tai viename, tai kitame darbe. Tik siaubo tikrai nėra (juokiasi). Vaikai užauginti, atsiveria naujų galimybių. Nuo kitos vasaros, jau nusprendėme, su Povilu važiuosime į pažintines keliones – jam jau laikas pažinti pasaulį.  Dabar aš viskam turiu laiko. Sako, žmogaus gyvenime yra du periodai – jaunystė ir sodas. Jaunystė, matyt, buvo gerokai užsitęsusi, užtat dabar išgyvenu audringą sodo periodą. Su malonumu krapštausi namų kieme, mokausi gaminti po nedaug – negaliu įprasti prie mažų puodų, kai vyresnieji išsikraustė... Savo esme juk esu naminė, ne paradinė, kokiai tekdavo būti, kai dirbau visų pastebimą darbą. 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką