„Iš tiesų tai man nieko netrūksta. Turiu šeimą, brolį, tėvus, močiutę... Aš niekam nieko nepavydžiu ir viską, ko man reikia, turiu. Tai, ko labai noriu, aš dažniausiai nusiperku. O prašyti sveikatos, laimės... Laimė irgi priklauso ne nuo Kalėdų Senelio, o nuo tavęs paties. Laimė – ne vienos nakties stebuklas, dėl jos dirbama daug metų“, – neabejoja aštuonerius metus santuokoje gyvenantis Robertas. Ir Vilma tikina laiško Kalėdų Seneliui nerašiusi, nors prieš pat Kalėdas jai sukaks trisdešimt. „Aš jau gavau gyvenime didžiausią dovaną – tvirtą šeimą, noriu visada ją tokią turėti.
Mano gyvenimas net pranoko lūkesčius. Jaunystėje nė nesitikėjau, kad iki trisdešimties jau turėsiu du nuostabius vaikus ir vyrą, kurį be galo myliu. Manau, kad man labai pasisekė. Net neturėčiau apie ką daugiau svajoti“, – sako Vilma.
Gal todėl, kad laimę abu stengiasi įžvelgti paprastuose kasdieniuose dalykuose, kad vis dar su virpuliu širdyje skuba į pasimatymus? „Tie mūsų pasimatymai dabar net gražesni nei prieš trylika metų, kai ėmėme draugauti... Nes visada lauki, visada brangini tą laiką, kai mylimas žmogus yra šalia“, – pasvarsto moteris.
„Ir man toks virpulys savotiškas, kai žinai, kad laukia... Skambini: „Važiuoju pas jus...“ – žmonai pritaria Robertas. – Jeigu namuose gera, grįžti norisi visada. O man namuose labai gera.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“
