Dviejų valandų trukmės kūrinys pagal kompozitoriaus Roko Radzevičiaus muziką ir Aistės Smilgevičiūtės libretą sužavėjo pilnutėlę „Siemens“ areną. Čia vakarą leido ir aktorius Rolandas Kazlas. Miuziklo dar laukia Kaunas – šį sekmadienį ir Panevėžys – antrąją Kalėdų dieną.
Naujasis miuziklas – sudėtingo pastatymo ir didelės apimties kūrinys. Reikėjo nemažos drąsos imtis šios visiems gerai žinomos legendos muzikinio pastatymo, ir režisierei Vestai Grabštaitei jos nepristigo. Drauge su choreografais Gyčiu Ivanausku ir Sakurako bei rinktine aktorių, dainininkų ir šokėjų komanda legenda įgavo nepamirštamą scenos pavidalą.
Miuziklas prasideda jautria Nedos Malūnavičiūtės (Moteris-Gegutė) arija. Nedai miuzikle tenka pasakotojos vaidmuo. Ir jos pasakojimas skamba lydimas ne tik sidabrinio vokalo, bet ir fleitos garsų.
Miuzikle dainininkų vokalai ypač organiškai dera tarpusavyje. Eglė – Aistė Smilgevičiūtė ir Žaltys – Mantas Jankavičius – naujas, tačiau puikus Lietuvos scenos duetas.
Eglės Broliai – Povilas Meškėla, Vladas Kovaliovas – jau pažįstamas įspūdingų vokalų duetas iš roko operos „Jūratė ir Kastytis“, o Žalčio Broliai – Jeronimas Milius ir Tadas Juodsnukis – miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ gimęs ir ten puikiai pasirodęs bei atmintin įstrigęs duetas.
Gana netikėtas Eglės sesių – Karinos Krysko ir Aistės Lasytės pasirodymas. Jūros Laumės – Teresė ir Milda Andrijauskaitės – iš bardų scenos visiems žinomos seserys-dvynės.
Galima drąsiai teigti, kad tiek puikių balsų vienoje vietoje retai kur išgirsi. Miuziklo dainos – vertos dainininkų: bent kiek menkesni balsai vargiai su jomis susidorotų. Miuzikle pasirodantys mažieji aktoriai Eglės ir Žalčio vaikai (Grėtė Orvidė ir Ąžuolas Lebednykas) kol kas vokalinių partijų dar negavo, tačiau, turint omenyje, kad vienai – penkeri, kitam – šešeri metai ir jie pirmą kartą tokio dydžio scenoje – jie savo vaidmenis atliko be priekaištų.
Scenoje susitiko net trys labai skirtingos stilistikos šokių kolektyvai: ansamblio „Lietuva“ šokėjai, butō šokio teatras „Okarukas“ ir G.Ivanausko šokių trupė. Choreografams teko tikrai nelengva užduotis sujungti visus tris kolektyvus į vieną vaizdą. „Lietuvos“ šokėjai suteikia miuziklui tautinių motyvų, G.Ivanausko trupė – ekstravagancijos, o „Okarukas“ pribloškė lankstumu, plastika ir gebėjimu kurti įvaizdžius: nuo roplių iki vandens gyvūnų ar žolių.
Miuziklo kostiumai (kūrė Vida Simanavičiūtė, karūnas – Eividas Mackevičius) varijuoja nuo žemės spalvų, natūralių audinių Lietuvos etninio kaimo stiliaus, iki ekstravagantiškų blizgių triko padabintų gausiais papuošalais ir puošniomis karūnomis, lyg iš prabangaus Venecijos karnavalo. Šokėjai kostiumus miuziklo metu pakeičia keturis-penkis kartus.
Marijaus Jacovskio sukurtas scenos vaizdas priverčia aiktelėti – milžiniška trikampė konstrukcija kyla ir leidžiasi. Simboliniai jūros vartai atsidaro ir pakviečia į paslaptingą vandens pasaulį. Jo centras – milžiniška kriauklė. Vartus užvėrus, grįžtame į kabančiais irklais padabintą žemę. Į kurią taip veržėsi Eglė, nežinodama, kokia žiauri artimųjų išdavystė jos ten laukia.
Libretą kūrusi A.Smilgevičiūtė prisipažino, kad šiek tiek modifikavo populiariausią legendos versiją. Ji nuėmė kaltės naštą nuo mažų vaikų pečių ir didesnę atsakomybę už žmogžudystę perkėlė suaugusiems – Eglės broliams ir kitiems kaimiečiams. Eglė miuziklo pabaigoje virsta ne medžiu, o – Gegute. Tokia legendos versija randama kai kuriuose šaltiniuose.
