Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 4d. 18:32

Violeta Mičiulienė: gal nustokime kitiems aiškinti, kaip jie turi gyventi?

Violeta Mičiulienė Ypatingos
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė

Dar visai neseniai, jei aš būčiau parašiusi po savo nuotrauka, kad aš esu Paryžius, mane būtų išvežę ten, kur Napoleonas kartu su Liudviku keturioliktuoju skriaudžia Einšteiną iš šeštos palatos. Tiesiog jei esu aš, tai ir mano nuotraukoje esu aš. O ne teta Stasė ar kaimyno Antano pusbrolio anūkė. Ir staiga ateina keista kovos forma. Net ne kovos, o palaikymo. O gal parodymo ar net savo neveiklos pateisinimo?

Žodžiu, taip. Kažkur, kažkokioje šalyje vyksta negeri dalykai. Na, aš tiksliai nežinau, ar tikrai negeri, bet kažkas, toks gudresnis už visus kitus socialiniuose tinkluose ant savo nuotraukos parašo, kad jis dabar yra ta šalis, kuriai kažkas padarė kažkokį blogį. Kad jis, neišeidamas iš namų ir nepakrutindamas nei pirštelio, nei plaukelio, parodo, kaip jam nepatinka to blogio šaltinis. Kaip jis susitapatina su šalimi-auka, ir tas skriaudikas tegu žino, kaip jam tai nepatinka.

Na, tikrai! Kaipgi kitaip! Blogiečiai tik ir reaguoja į tokias nuotraukas. Sėdi, laukia, žiūri. Ir vos pamato, iškart nurausta iš gėdos. Nes ciocė Bronė, kuri nė karto nebuvo toj šaly ir iš viso net neįsivaizduoja, kurioje pasaulio dalyje ji yra, pasirašo, kad dabar ji esanti ta šalis, ir blogiukams pasidaro gėda. Labai gėda, kad savo blogu elgesiu privertė Bronę be jokio priregistravimo tapti svetimos šalies piliete, nors niekas jos to neprašė.

Ir vat taip tyliai, be jokių prašymų, Bronės draugų daugėja. Visi tampa svetimos šalies dalimi, nors pati ta šalis tai visiškai nieko nepajunta. Nei pas ją žmonių padaugėjo, nei sumažėjo. Ir tos šalies problema kažkaip išsisprendžia savaime, be neprašytų naujakurių pagalbos.

Tik vat išliekamieji reiškiniai pas kai ką taip ir įstringa. Kažkaip sugeba žmonės ant savo nuotraukos uždėti Prancūzijos vėliavos spalvas ir praėjus metams vis dar lindi už nemūsiškos trispalvės spalvų, nes nusiimti to šleifo nuo veido taip ir nesugeba.

Na, sutikite, kad turint Lietuvos pasą porą metų dangstytis prancūzų vėliava nelabai patriotiška? Tačiau toliau vyksta dar įdomiau.

Po kiek laiko patapo mada būti laikraščiu. Dar vėliau – gėle, o dabar ir kunigu. Žinote, aš pagalvojau, kad aš, būdama moteris, jei ant savo nuotraukos užsirašyčiau, kad esu kunigas, tai man būtų tikrai kažkas baisaus atsitikę.

Nes katalikų kunigu aš niekada negalėčiau būti ir žmonės tai aiškiai supranta. Tai tada meluočiau ir sau, ir kitiems. Jau geriau tada būti gėle.

O kodėl mes negalime būti savimi ir iš tikro ką nors padaryti realaus? Na, pavyzdžiui, išeiti į lauką nutirpus sniegui ir kokią valandą parinkti šuniukų kakučius?

O kodėl mes negalime būti savimi ir iš tikro ką nors padaryti realaus? Na, pavyzdžiui, išeiti į lauką nutirpus sniegui ir kokią valandą parinkti šuniukų kakučius? Na, nesvarbu, kad šuniukai ne jūsų ir visa kita, savaime aišku, jums nepriklauso. Bet juk ir ta šalis, kuria jūs norite būti, jums nepriklauso? O norite kažką parodyti visiems? Tai gal geriau savo šalį apkuopti ir pagražinti?

Bandom būti kuo tik norim, bet tik ne savimi. Lyg mūsų buvimas ir prasmė netenkintų ir mums būtų už save gėda. Kad mes negalim ant savo nuotraukos parašyti: „Esu Vilma, nesu gera, bet noriu gero vyro. Darysiu viską, kad mano namuose būtų gera“. Arba: „Aš esu Aloyzas, neturiu draugų, bet turiu traktorių. Už draugystę aparsiu“. Tiesiai šviesiai, už ką kovoji, ko nori ir, svarbiausia, apie save.

Aš nuo vaikystės atsimenu, kad nuotraukoje, kas stovi, sėdi ar guli, rašydavo ne ant nuotraukos, o kitoje pusėje. Žinoma, dabar kitoje telefono pusėje neparašysi, kas šaltoje eketėje murkdosi, nes plika akimi neina pažinti. Bet vis tiek!

Gyvenime reikia gyvenimą gyvent. Toks, koks jis yra

Nežinau, ar aš teisi, tačiau kažkodėl mes įjunkom sirgti svetimomis ligomis. Nustatinėjame kaimyninėms šalims, kur statyti kokias gamyklas ir kokius prezidentus rinkti. Baramės, kaip skruzdės ant dramblio, kad ne ten tasai koją padėjo. Reikalaujame, kad išleistų tą, padėtų aną ir neliestų šito.

Mūsų niekas negirdi, bet mums atrodo, kad padarėm viską, ką galėjom. Kaip kokia Zosė, kuri gyvena apsivertusi, apsimaurojusi, o laksto po kaimynus aiškindama, kaip jie neteisingai gyvena vietoj to, kad pati gryčią išsiplautų.

Žinoma, yra tokių, kurie norėtų pabūti kuo nors kitu, nei yra iš tikrųjų. Bet tam yra sapnai ir svajonės. O gyvenime reikia gyvenimą gyvent. Toks, koks jis yra. Darbą dirbti, vaikus auginti, mėgautis viskuo ir būti savimi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

02:50
14:56
00:53

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką