Kai išneši iš virtuvės sulūžusią taburetę, dar ilgai ratu apeini tą vietą, kur ji stovėjo, ir mūsų sėdynė iš pripratimo tupia į tą vietą, kai eini pro šalį. O po to apsipranti. Net nebegali tiksliai pasakyti, kur buvo ta vieta. O kai ilgai nematai žmogaus, tai vėl išvydus reikia iš naujo jaukintis. Prie pasikeitusio veido ir primirštų manierų bei kvapo. Lyg gėda, lyg nepatogu, kad taip ilgai buvote ten, kai turėjote būti čia. Išeina tokia be kaltės kaltė.
Giminė susitiko kapeliuose. Kai kurie juokaudami susidaužė kumščiais ir alkūnėmis, lyg primindami, kad neužmiršo naujų pasisveikinimo taisyklių. Bobutė nesicackinusi puolė maigyti pasiilgto anūko ir iš jo veido buvo aišku, kad baksnodama savo ūsuota viršutine lūpa jo skruostą, jam didelio džiaugsmo nesukėlė.
Sugriuvo visi į trobą ir plyšo kalbomis apie viską. Nes tiek daug visko liko nepasakyta. Kur buvo, ką darė, kaip jautėsi ir kaip išgyveno. Pačios vyriausios giminės sesutės kitais metais švęs gražius ir stiprius savo jubiliejus. Ir jos iš skirtingų burbulų, todėl ilgai buvo nesimačiusios.
Kai jaunimas dalijosi vienų metų senumo įvykių įspūdžiais, jos abi nušoko šešiasdešimt metų atgal. Kai buvo mažos, gražios, laimingos ir turėjo abu tėvelius. Kalba nusirito į kažkokį, tik joms žinomą įvykį ir netikėtai jų balsai pradėjai garsėti ir stiprėti. Jaunimas nustojo murkti apie savo nuotolinio darbo aukštus rezultatus ir nuščiuvę pradėjo klausyti šimtamečių ginčo. Apie tai, kas įvyko vieną pokario dieną jų tvarte, nes po nakties dingo pora kalakutų. Taip porino viena iš jų.
Kita baisiausiai pasipiktino tokia nesąmone, nes tėveliai niekada neaugino jokių kalakutų! Buvo karvė, arklys, avelės, vištos ir gaidžiai, o štai kalakutų nebuvo nė vieno. Kalakutų žinovė net suprakaitavusi žodžiais aprašinėjo kalakutų išvaizdą ir bjaurų charakterį, į ką prieštaraujanti atsakydavo visą laiką ta pačia fraze: „Pirmą kartą girdžiu!“.
Jos dairėsi į visus šalia esančius, ieškodami liudininkų. O aplink stovėjo visi tie, kurie į pasaulį atėjo praėjus kokiems trisdešimt metų po to įvykio. Tokio, atrodo, nereikšmingo įvykio prisiminimas visiems sugadino nuotaiką.
Abi seserys žinojo, kad jos abi teisios ir reikalavo viena iš kitos, kad anoji nusileistų. Vaikai aiškino, kad tai visiškai nesvarbu, tie kalakutai. Buvo, nebuvo – ar tai jau taip svarbu? Ir šiaip nesimpatiški paukščiai ir naudos iš jų mažai. Tik bjaurus burbuliavimas ir raudonas, kabantis pagurklis, kuris kasdien primena, kad senatvėje ir tu tapsi kalakutu. Tai kam tokio baisaus gyvulio reikia? Ir gerai, kad jų nebuvo. Ar buvo?
Bet joms buvo taip svarbu, kad net teko gerti vaistus, širdžiai pastiprinti. Ir išsiskyrė abi šimtametės, kvepėdamos valerijonais, prigrasinusios, kad pas tokią užsispyrėlę net nesiruošia atvykti į gimtadienį.
Ilgą laiką aš galėjau duoti ranką nukirsti už tuos savo prisiminimus, dėl kurių teisingumo buvau garantuota. Rėkdavau akis išvertusi
Ilgą laiką aš galėjau duoti ranką nukirsti už tuos savo prisiminimus, dėl kurių teisingumo buvau garantuota. Rėkdavau akis išvertusi, skambindavau naktį žmonėms, kad jie patvirtintų tam neišmanėliui, kad kieme augo penkios, o ne trys obelys. Ir jeigu žmogus neatsimindavo, arba atsimindavo ne taip, kaip aš norėdavau – braukdavau jį iš padorių žmonių sąrašo. Nes jei tu neatsimeni teisingų (mano tiesos) faktų, tai kokia su tavimi gali būti bendrystė?
Ir įgijau užsispyrėlės ožkos vardą. Principinės ožkos. Na, tiesiai nesakydavo, bet iš akių matydavau, kad taip galvodavo.
Ir įvyko netikėtas kelių draugių, iš mano vaikystės, susitikimas. Ir išplaukė iš mūsų atminties visi nuotykiai. Pasakoja draugė apie šimtadienį, o aš – „pirmą kartą girdžiu!“.
Klausiu jų, o kur aš buvau, kai visa tai vyko, nes aš visai kitaip atsimenu tuos įvykius ir sužinau baisų dalyką. Pasirodo, visa tą chaosą aš ir organizavau! Tai buvo mano sumanymas nukniauti šimtadienio tortą, dėl ko buvome po to visi nubausti.
Sėdžiu, klapsiu akimis ir nieko nesuprantu. Apie tą patį įvykį visi atsimename skirtingai. Ir visi tie prisiminimai, jei kiekvienas sudėtume kaip dėlionės detales, mums parodytų tikrąjį įvykio vaizdą. Bet mes kiekvienas aiškiname, kad mūsų detalė yra centrinė. O visos kitos kažkur šonuose ir nesvarbios. Todėl vaizdo ir negalime sudėlioti.
Ir įgijau užsispyrėlės ožkos vardą. Principinės ožkos
Guodžiuosi draugėms, kad vaikystėje buvau vienturtė, bet... ubagėlė. Visos visko turėjo, tik man tėvai nieko nepirko ir versdavo dirbti kolūkio laukuose. O uždirbtus pinigus sau pasiimdavo.
Mano draugės net sustingo. Ir tada kaip užvertė mane priekaištais, kad vos nepaspringau. Kaip aš buvau lepinama ir didžiausia madistė. Platforminiai batai, džinsai ir pas siuvėją siuvami paltai. Kad niekas nieko taip neturėjo kaip aš.
Ir išniro iš atminties visi tie dalykai, kaip titanikai iš jūros dugno. Ir stojo prieš mane kaip priekaištai, apraizgyti prisiminimais, lyg žolių ir dumblių girliandomis. Nes tai buvo tiesa. Buvau išskirtinė, o prisigalvojau, kad nelaimėlių nelaimėlė. Varguolių varguolė. Ir ilgą laiką save gailėjausi, apsisiautusi varguolės gailesčio skara.
Buvau išskirtinė, o prisigalvojau, kad nelaimėlių nelaimėlė. Varguolių varguolė. Ir ilgą laiką save gailėjausi, apsisiautusi varguolės gailesčio skara
Sėdėjau ir galvojau. Tai kaip čia man su ta galva yra? Aš jau negaliu savimi pasitikėti? Buvau viskuo garantuota, o pasirodo, viskas nėra taip, kaip aš manau. Kad mūsų atmintis krečia mums pokštus. Apie tą patį dalyką galim prisiminti visai kitus faktus.
Tik svarbiausia, kad suprastume, jog kitas žmogus nekaltas, kad prisimena ne mūsų atmintimi remdamasis. Ir nereikia pykti, kad jo faktai kitokie nei mūsų. Nes labai gali būti, kad jis teisesnis nei mes.
Dabar stengiuosi ne ginčytis, o išklausyti, ką naujo galiu sužinoti apie tą įvykį. Ir patirti atradimo džiaugsmą.
Ir vietoj frazės „pirmą kartą girdžiu“, jau sakau: „Gali būti“. Nes tikrai visko gali būti. Labai visko, nes todėl toks ir įdomus mūsų gyvenimas.
