Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 16d. 20:00

Violeta Mičiulienė: Kaip televizija gali privesti prie kaltinimo ekshibicionizmu ir tam nereikia net lietpalčio

Violeta Mičiulienė Ypatingos
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė

Išgirdau ir nepatikėjau. Dar kartą perklausiau. Taip... Mano sūnus atsisako televizijos. 

Mes sujungti bendra internetine-televizine grandinėle ir todėl aš turiu informuoti, kad vieną televiziją metam už borto.

Pamažu dėliojau žodžius, bet iš tikro tereikėjo tik vieno: „kodėl?“. Nes man tikrai sunku įsivaizduoti šiuolaikinį žmogų be televizijos.

Man televizorius tai dar vienas šeimos narys. Aš žinau, kad jis yra ir man nereikia spoksoti į jį išvertus akis. Tiesiog įjungtas burbuliuoja, o aš po namus dirbu savo darbus. Jis kažką sako, o aš mintyse lyg su kambarioku, tai sutinku, tai prieštarauju. Kartais klesteliu, sekundei pasižiūriu, lyg poilsio pertraukėlei ir toliau varau šuoliais per darbus.

Mano tėtis atvirkščiai. Pasiima televizoriaus pultelį ir „išvaro į trasą“. Nušuoliuoja penkiasdešimt kanalų per kelias minutes į priekį. Tada grįžta atgal. Tada vėl pirmyn, kol pavargsta. Ir išvada ta pati, kad „nieko gero nerodo“.

O prisimenu dar tuos laikus, kai mūsų name mes pirmieji įsigijome lempinį televizorių. Kaimynai rinkdavosi gal prieš valandą iki transliacijos. Iki pat įjungimo jis buvo užklotas austiniu užtiesalu, lygiai tokiu pat raštu, kaip ir sofa ir abu foteliai su dviem pufikais.

Mes, vaikai, įsitaisydavom po apvaliu stalu, o suaugusieji lošdavo šachmatais. Moteriškės dalindavosi daržovių marinavimo receptais ir mes visi laukdavom televizinio serialo „Petraičių šeimoje“.

Tai buvo kažkokia komuna, kažkokia sekta, kurioje mes jausdavomės stiprūs ir nenugalimi. Juokdavomės iš tų pačių dalykų ir suprasdavome, kad iš tos dėžės ateina stebuklas, kuris mus jungia. Tada pradėjo atsirasti ir pas kitus pinigėlių, kad ir jie galėtų nusipirkti savo stebuklus. Ir sumažėjo mūsų sekta. Ir užsidarėm visi savo namuose, su savo dėžėmis. Belaukdami savo stebuklų. O tada vos ne kiekvienam po dėžę, kiekviename kambary. Kad tas stebuklas būtų kiekvienam. Ir tai buvo mūsų klaida. Atitolom, o stebuklas nebeparėjo.

O dabar va kaip išeina. Nebereikia? Ir sūnus man paaiškino, kad stebuklų jau seniai nebėra. Kad dėžė transliuoja siaubus baubus. Kad jis visą dieną žiūrėjo daug laidų, kad galėtų apsispręsti. Kad jam nebereikia krūvomis sudėtų ant padėklų žuvusių, apsivogusių, išdavusių, nusirengusių, apsikvailinusių, susikompromitavusių. Kad ne jo reikalas, kaip televiziniai žmonės žaidžia šachmatų partijas, keisdamiesi poromis. Kad partijų lyderiai, keisdami partijų pavadinimus ir pačias partijas, tomis pačiomis srutomis kasdien apipila vieni kitus. Kad nukritę nuo bėgių traukiniai svetimose šalyse su savim nutempia į bedugnes šimtus varguolių. Kad jam nesinori to žinoti.

Kad jis gali sužinoti ir susirasti viską pats, ką jis nori žinoti.

Ir kad man siūlo padaryti tą patį. O aš negaliu. Nes negaliu atimti iš savo seno tėčio smagaus „pasivaikščiojimo kanalais“. Tai jo pramoga, kuri nieko lyg ir nereiškia, bet... džiugina.

O taip norėtųsi. Kokią tamsią naktį. Iššokti iš už kampo prieš kaimyną ir pasakyti – „Klausyk? O gal einam pas mane pasižiūrėti televizoriaus? Pasijuoksim.“

Bet bijau, kad mane gali apkaltinti priekabiavimu. O gal net ekshibicionizmu? Būtų negražu.

Tačiau televizoriaus negaliu išmesti.

Myliu aš jį. Nuoširdžiai. Kaip vaikystės draugą.

Todėl kol kas laikysiu tą dėžę įjungtą namie. Su didele viltim. Kad stebuklas gali sugrįžti. Su žmonėmis, bendrystės poreikiu ir juoku, kuris suartina ir griauna sienas. Visur!

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

04:04
02:49
00:10

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką