Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 6d. 18:41

Violeta Mičiulienė: Kam mėlynbarzdžių šaly reikalingi odontologai?

Violeta Mičiulienė Ypatingos
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė

Viena iš baisiausių mano vaikystės pasakų buvo apie Mėlynbarzdį. Tiksliai neatsimenu, bet ten buvo turtingas „diedas“, parsiveždavęs vis naują žmoną, o pastaroji dingdavo. Ir tada jis atsiveždavo kitą.

Atsimenu, kad vienai (tai paskutinei) liepė jokiu būdu neatrakinti vienų durų. Visgi koks jis baisus žmogus buvo. Liepė nerakinti, o raktą nuo tų durų davė... Tai kurgi tu matei žmogų, atsilaikiusį tokiai pagundai? Paskutinioji irgi neatsilaikė ir atrakino. O ką ji ten pamatė, nebeatsimenu, mat vaikiška atmintis blokuoja. Bet jaučiu, kad ne kažką. Kad tai susiję su tomis kitomis dingusiomis bobikėmis, kurios neišlaikė smalsumo testo.

Žodžiu, tai yra baisi pasaka, kurios siaubas buvo diedas mėlyna barzda. Kodėl ji mėlyna, ten taip ir nepaaiškina. Ar vaikystėje į mėlynes buvo įpuolęs, ar jaunystėje ieškojo pamesto žiedo kibiro dugne, kuriame buvo supiltas kalio permanganatas? Viena aišku, mėlynbarzdis – siaubas, kurio niekaip negaliu pamiršti.

Nors truputį buvau primiršusi, kol vieną dieną nepamačiau jo gatvėje. O tada dar ir per televizorių! Mane apėmė siaubas. Mano šalis – mėlynbarzdžių karalystė. Visur matau žmones su melsvomis medicininėmis kaukėmis, kurios atsmauktos ant smakro. O ten, kur jos turi būti (ant burnos ir nosies), jų nėra. O ten, kur jų neturi būti, t.y. barzdos vietoje, kabo!

Ir nesvarbu, koks žmogaus amžius ar lytis. Net galų gale jo padėtis visuomenėje! Pradedant kunigu sakykloje ir baigiant politiku ekrane. Atseit, liepėte nešioti šitas nesąmoningas kaukes – prašome. Kybo. Po smakru. Jei norit, galiu užkabinti ir ant nosies.

Nes iš tikro, tai kažkoks farsas.

Nes iš tikro, tai kažkoks farsas. Pavertė mus klaikiais pasakos personažais ir gąsdina baisiausiai baudomis, jei mes jais nebūsim. Juk nė viena bausmė nepadarė žmogaus geresnio. Ji tik išmokė ieškoti kitų apgaudinėjimo formų, kad būtum gudresnis ir kad kitą kartą nepagautų. Bent taip atsimenu iš vaikystės.

Tvarka turi būti. Sutinku. Bet juk logika irgi turi būti ne paskutinėje vietoje? Patys turime suprasti, kad saugomės dėl savęs ir savo artimųjų. Kalbėjau su vienu, kuris kaukės nė karto taip ir neužsidėjo. Praleisiu tuos žodžius, kuriuos iš teksto išmečiau, kad nežaločiau jūsų dorybingų ausų, bet ten skambėjo maždaug taip:

„Aš ... nesergu! Ir man ... kiti. Kodėl turiu ... saugot tuos ... kurių nepažįstu? Tegul jie ... saugosi!“

Šituos apeidavau didžiuliu ratu. Ir kažkaip keista – nėra mėlynos pabarzdės, o vis tiek bijau. Nes kažkodėl mąstau, kad štai tokie, be mėlynumo po smakru, ir pavogė mano dvi mašinas.

Tačiau aš ne apie tai. Aš apie tai, kad tas mėlynbarzdžių cirkas darosi nebejuokingas. Nebejuokinga, nes ateina vasara. Nejuokinga, kai mano draugė mėnesį parduotuvėje dirba su baisiausia alergija ant veido nuo tos kaukės. Nebus kaukės – nebus darbo. Nebus darbo – vaikas neturės valgyti.

Ir buvusi graži moteris kasdien apsiverkia prie veidrodžio ir išeina į darbą kaip rupūžė. Su kasdiene svajone, kad pasirodys princas, gal net ir be žirgo, ir pabučiuos. Kad ji atvirstų į buvusią moterį. Na, o jei ir ne princas, tai bent malonaus užburiančio balso savininkas per televizorių pasakys, kad kaukių nešioti nebereikia.

O kol kas bijau išeiti į gatvę. Bijau, kad kažkas paduos man raktą ir prigrasys nerakinti tų durų, už kurių slypi paslaptis. Tačiau ne visiems yra blogai. Susitikau vieną moteriškę, kuri net lauke nenusiima kaukės. Kalbam ir matau, kaip jai yra sunku. Pasakau, kad stovim saugiu atstumu ir lauke, todėl ji drąsiai gali ją nusiimti. O ji man ir sako, kad kaukės nenusiims net tada, kai jau bus galima nusiimti. Nes prieš šiuos baisumus ji buvo pas gydytojus parodyti savo burnos – kas antras dantis išravėtas ir, kai sužinojo naujų dantų kainas, verkdama grįžo namo be vilties.

O tada tik šast – karantinas! Driokst ant veido kaukės! Ir tuščios burnos nesimato! Žodžiu, ji nešios ją iki gyvenimo pabaigos ir jau vaikams pasakė, kad ją nuimtų tik tada, kai jai nebereikės nieko. Stovėjau, klausiau ir galvojau, žiūrėdama į siaurus jos akių plyšelius. Suprasdama, kad ji plačiai šypsosi, ko nedarė jau daug metų. Nėra to blogo, kas neišeitų iš karantino.

Ir tada atėjo mintis, kad jei bent vienam žmogui mėlynbarzdžių buvimas padeda geriau jaustis, aš pakentėsiu. Nes jau kažkaip ir baigiu apsiprasti su jų masiniu buvimu aplink.

Tik... aš nebūsiu mėlynbarzdis. Jūs jau nepykit.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

02:48:11
16:03
00:51

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Šaltibarščiai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką