Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 12d. 19:49

Violeta Mičiulienė: kodėl aš užstoju Verygą ir nekenčiu koldūnų

Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė Ypatingos
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė

Netikėtai net pačiai sau paskambinau senam draugui. Nes daviau žodį skambinti savo žmonėms šiaip. Be reikalo. Nes didelis reikalas būna, kai tau rūpi, kaip gyvena tavo žmonės.

Kai net neįsivaizduoji, kaip svarbu, kai žmogus supranta, kad tau nereikia jo kaip informacijos šaltinio, o tenori paklausti, kaip jis gyvena.

Nes kartais įsinori kam nors paskambinti ir tik rinkdamas numerį supranti, kad jau niekas anam gale nebepakels ragelio. Niekada.

Tai štai. Paskambinau draugui, nes seniai neskambinau. Paprastai pradėjau, lyg vakar būtume išsiskyrę:

– Labas. Ką veiki?

– Parėjau iš darbo. Gaminuosi valgyti.

„Gaminuosi“. Reiškia moters vėl nebėra. Ir ką vyras gali po darbo „gamintis“ valgyti?

– Kas vakarienei?

– Koldūnai.

Ir šis atsakymas taip kalė man į paširdžius liūdesiu, kad net suskaudo. Koldūnai man kvepia vienatve. Kai ledinis maistelis, daužydamasis viens į kitą, krenta į puodą kartu su ašaromis.

Su liūdnom vienišom vakarinėm ūkanom.

Ir tada ant manęs užgriuvo vyriško skausmo lavina. Taškydamas savo skausmą su ašarom, pro sukąstus dantis, jis man šnabždėjo apie tai, kad nebegali. Apie tai, kad pavargo. Kad nebemoka būti vyru ir stipriu. Apie tai, kad niekas nebedžiugina. Apie tai, kad neturi su kuo apie tai pasikalbėti. Kad vien dėl katino nesiryžta išeiti.

Kai baigėm, ilgai sėdėjau kaip sudaužyta. Nežinau, kiek buvo naudos iš mano kalbų, bet jis turėjo galimybę išsikalbėti. Išgirsti pats save. Ir pabaigoje net porą kartų nusijuokti.

Ir kiek tokių, kurie neturi kam paskambinti? Bijo būti silpni? Kurie sėdi linguodami ir mintimis maldauja telefono suskambėti? O jei niekas nepaskambina?

Mes pasimetėm tarp daiktų ir žmonių.

Per mišką nebematome medžių.

Kai susirgus S.Skverneliui A.Veryga nusiskuto plikai, visi užsipuolė jį dėl to poelgio. Pasmerkė, išjuokė ir nurašė. Kad jis pasirinko netinkamą žmogaus palaikymo būdą. Bet gal aš pasirodysiu nepopuliari, kad palaikau tą, kurio jau nebepalaiko niekas, tačiau noriu jums pasakyti. Kiekvienas supranta bendrystę kitaip. Jums atrodo, kad tai netinkamas elgesys. Jums. O jis tenorėjo padrąsinti žmogų, kurį užgriuvo didžiulė bėda. O su ja atėjo baimė. Dėl ateities, kurios gali ir nebūti. Kitaip padrąsinti jis nemokėjo. Kaip suprato, taip ir darė.

Bet koks geras žodis, palaikymas, padeda patikėti, kad viskas gali baigtis gerai.

O žinot? Jeigu mano draugui padėtų, tai aš ir su kelnėm ant galvos vaikščiočiau gatvėmis ir man būtų nusispjauti, ką apie mane galvoja žmonės. Man būtų svarbu, kad mano draugas žinotų, kad jis ne vienas savo bėdoje. Negalima žmogaus palikti be žmonių.

Sėdėjau kartą tarp man visai nepažįstamų žmonių, kurie dainavo dainą, lyg ją būtų dainavęs vienas žmogus. Aš galvojau, kad man širdis iššoks iš krūtinės. Tokią bendrystę ir jėgą jaučiau, kad tuo metu man nieko šiame pasaulyje nebuvo neįmanomo. Tik pagalvojau: kodėl mes nebedainuojame? Juk jei žmonės dainuotų kasdien – nebeliktų vienišų žmonių. Ir tada nebereiktų niekam skambinti, kad išgirstum, kaip liūdnai verda koldūnai.

Ir nesvarbu, kad ne visada darni daina gautųsi. Svarbu, kad dainuodamas jaustum, kad kažkam rūpi. Ir kad tavo ranką laiko draugas, kuris ją spausdamas nori pasakyti, kad viskas bus gerai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką