Tie, kurie gudručiai, neidavo į tas laidas, nes turbūt patys susirasdavo, su kuo susiporuoti. O štai tie, nuo kurių kalbų rausdavau aš ir gal net būtų nuraudęs vežiko arklys, jei turėtų duotybę suprasti, ką žmonės kalba, eidavo į televiziją. Eidavo, kad televizija padėtų surasti, su kuo praleisti vasarą prie upės su šašlykais ir kokiu litriuku nebrangaus alaus.
Bet aš ne apie tai. Iš tos laidos puikiai atsimenu vieną išgirstą frazę, kurią pasakė jaunas berniokėlis, kai jo paklausė, iš kur jis atvyko. Atsakymas šovė kaip kulka, nespėjus net klausimo gale padėti klaustuko. Iš Vilniaus! Berniukas atvyko iš Vilniaus. Nors iki to jis buvo kaime, bet jau trys mėnesiai kaip iš Vilniaus. Ir mėgstamiausias jo užsiėmimas važinėtis troleibusu.
Ir mano gyvenime pasitaikė daug tokių žmonių, kurie atvykę iš kaimo iš karto patapo „Iš Vilniaus“.
Štai girdžiu, kaip kalba vaikinas, tris kartus nevykusiai pasirodęs televizijos ekrane, apie savo „didelius“ pasiekimus šou versle ir tik pokšt koks žodis išdavikas ir jau žinau. Žinau, kad „iš Vilniaus“ gyvena greičiausiai Panevėžio Molainiuose, o gal net iš Beržų gatvės. Nukapotos dviejų žodžių galūnės, netyčia iškritusios iš miestietės manekėnės lūpyčių, mane informuoja, kad jos tėtė su mama laukia savo vaikiuko Biržuose, o gal Pasvalyje. Tokia graži to krašto kalba, o kaip ji kruopščiai slepiama Vilniaus troleibusų pasivažinėjimuose?
Na, vaikai ir lieka vaikais. Jie visada nori iš karto visko ir galbūt net užvakar, nebelaukiant, kada iš tikro viskas įvyks. Tačiau tie, vyresni, kurie jau išmoko gerai maskuotis miesto brūzgynuose? Juk proto lyg ir daug, ir jie supranta, kad nuo savęs nepabėgsi, ir nebėr kur bėgti. Bet vis tiek gėda, kad jie iš kaimo. Kad gyvena ilgametės paskolos apraizgytame kotedže ir savaitgaliais paslapčia bando patekti pas tėvukus į kaimą.
Tik štai, ką pajutau iš savo pažįstamų, kurie turi šaknis kaimuose, o gyvena Vilniuje. Jie manęs gėdijasi. Jie bendrauja su manimi, kai nėra liudininkų
Ir vis tiek aš ne apie tai. Slepia savo kilmę ir tai ne mano reikalas. Šį kartą aš apie save. Kaip ši problema tiesiogiai liečia mane. Aš niekada neslėpiau, kad gyvenau, gyvenu ir turbūt gyvensiu kaime. Na, nelakstau kaip durnelė su lentele ant kaklo, kurioje parašytas mano gyvenamos vietos adresas.
Bet ir taip aišku iš mano elgsenos ir išvaizdos, kad mano giminėje net „per netyčia“ inteligentų nebuvo rasta. Tyčia tyrinėjau. Šešios kartos ir visos pakibusios ant plūgo. Ir protėvių pavardės tokios „priežeminės“ – Kopūstai, Šlaitai, Blusiai, Guzeliai, Baltušiai, Trečiokai. Esame tie, kurie arė, kūlė, darė alų ir nemelavo. Nes nebuvo dėl ko būti kažkuo kitu.
Tik štai, ką pajutau iš savo pažįstamų, kurie turi šaknis kaimuose, o gyvena Vilniuje. Jie manęs gėdijasi. Jie bendrauja su manimi, kai nėra liudininkų. Jie ryškiai komentuoja kitas interneto žvaigždes, kad visi matytų, o man tyliai ir privačiai parašo, kad aš gerai atrodau. Aš ir taip tą žinau.
Jie bendrauja tik su tais, kurie ryškiai šviečia šou versle, net nenorėdami galvoti, kad šitie ryškuoliai iš jų garsiai juokiasi. Iš kaimiečių. Manęs tarp kitko nesamdo į didelius ir ryškius miestietiškus renginius ir nekviečia į prestižines televizijos laidas, nes aš galiu padaryti gėdą. Gėdą, kuri vadinasi „kaimas“. Nes miesto renginiuose keiktis ir blevyzgoti apie mažumų specifiką ir vulgariai pašiepti kolegas, yra aukštas lygis. O mano lygis yra kitas. Tai yra visiškas lygio nebuvimas.
Manęs tarp kitko nesamdo į didelius ir ryškius miestietiškus renginius ir nekviečia į prestižines televizijos laidas, nes aš galiu padaryti gėdą. Gėda, kuri vadinasi „kaimas“
Bet aš tikrai neskleidžiu tvarto kvapo, nesikeikiu kiekvienam į veidą su pigaus alaus atrūgimu. Aš tik gyvenu savo namuose ir to nesigėdiju. Aš juk nekalta, kad nematau prasmės meluoti dėl savo gyvenamos vietos? Gal kam nors šaus į galvą, kad aš skundžiuosi, kad manęs ten nėra? Ryškiame šou pasaulyje? Turbūt tikrai aš skundžiuosi, jei apie tai rašau. Bet aš esu jau per sena, kad meluočiau jog labiausiai gyvenime mėgstu važinėtis Vilniaus troleibusais.
Esu aštri, be nuolaidžių kampų ir dažnai įskaudinu kitus savo tiesa. Nenorėdama, bet įskaudinu. Nes esu kaimietė, kuriai nėra laiko vaidinti š... katiną. Ir aš tikrai laikyčiau karvę, jei tik mano senas balkonas ją atlaikytų.
Todėl baigdama noriu pasakyti savo „draugams“, kurie manęs gėdijasi. Jei jūs galvojate, kad man liūdna, kad jūs manęs gėdijatės, tai jūs esate teisūs. Man liūdna. Ar aš ką nors keisiu? Nieko. Aš pamesiu raktą nuo jūsų namų durų, nes šis laikotarpis man parodė, kad svarbiausia gyvenime yra meilė. Ir tiktai ji. Daugiau niekas yra nesvarbu.
