Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 1d. 19:11

Violeta Mičiulienė: Kodėl nelaukiu Plungės žemaičio, o abiejų pavogtų mašinų vis dar laukiu

Violeta Mičiulienė Ypatingos
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė

Sulaukiau skambučio. Paprastas klausimas iš paprastų lūpų nuskambėjo paprastai. Ką aš veikiu?

O aš – laukiu. Laukiu ir laukiu. Laukimas lydi visą gyvenimą. Nuo tada, kai nežinojau, kas yra laukimas ir kas įvyksta, kai to sulaukiu. Kai paprasčiausiai lauki, kad kažkas pasikeis ir į gerą pusę.

Dabartinis laukimas kelia nerimą.

Nes aplinkiniai ženklai rodo, kad tai, ko sulauksim, bus ne kažką.

Pažįstu nemažai žmonių, kurie turi draugų. Draugų, su kuriais gali prakeikinėti visą pasaulį. Tiesiog jausti malonumą, kai bendrai prakeikia tuos, kurie valdo, kurie gydo, kurie kuria, kurie moko ir kurie saugo.

Susėda draugiškai ir nesidrovėdami pila pamazgas, nes tai yra taip paprasta ir saugu.

Ir neduokdie, jei kompanijoje atsiranda vienas, kuris šiek tiek prieštarauja jų bendrai nuomonei.

Ir kuris pasako, kad ir tarp gydytojų yra Hipokrato priesaikos besilaikančių atstovų ar kad ir policininkai yra žmonės. Tada jau reiktų jam griebtis lagamino ir šauti už jūrų marių. Nors dabar jūros marios baigiasi ties Juodkrante. Neturiu tokių draugų. Ir nelaukiu jų, kad atsirastų mano gyvenime.

Laukiau, kol baigsis karantinas. Nes jo metu kovojau su antsvoriu. Labai laukiau savo pergalės. Bet kritau. Nelygioje kovoje. Jis mane nugalėjo. Aš maniau, jei būčiau turėjusi galimybę išeiti, išbėgti, išvažiuoti, antsvoris manęs nebūtų įveikęs. Tačiau pažiūrėjau tiesai į akis ir supratau, kad jei būčiau galėjusi išeiti iš namų, aš vis tiek būčiau radusi, kur pavalgyti. Juk dabar galiu daryti ką noriu ir laukiu, kol viskas išsispręs savaime. O neišsprendžia. Nes vien laukimas nepadeda pergalei.

Laukdama rinkimų pažiūrėjau politinius debatus ir išsigandau.

Ir ne tai, kad išsigandau, bet ištirpau baimėje. Dėl ateities. Ir sustabdžiau savyje laukimo režimą. Išsigandau žmogaus nuo Plungės, kuris gavęs eterio laiką, turėjo galimybę pasauliui išreikšti savo politinę nuomonę, beveik per visą minutę.

Gal jūs nežinote, bet ta eterio minutė kainuoja didelius pinigus. Už juos galėčiau nušauti į kelionę ten, kur dar nebuvau.

Ir štai, per tą minutę pasaulis išgirsta, ką būsimas politikas, kuris nori dalyvauti Lietuvos valdyme, norėtų padaryti su vaikais. Nors jau daryti nebelabai yra kas. Jie jau padaryti, paauginti ir tereikia jiems padėti saugiai pasiekti jaunystę. O tada jie ten jau patys. Be mūsų. Kaip moka. Kaip išmokė tėvai ir mokytojai ir kaip perskaitė internete.

O čia išgirstam, kad vaikų būna normalių ir paprastų. Ir tarp jų yra atskirtis. Kurią reiktų kažkaip mažinti ar tai didinti. Taip ir nesupratau, nes pranešėjas pasimetė tarp savo užrašų. O mes taip ir nesužinojom, kaip tą atskirtį panaikinti.

Buvo žiauriai liūdna. Nors į kumštį kikenantis gestų kalbos vertėjas pridavė šiek tiek laisvumo rimtai akimirkai. Pasijutau lyg būčiau to nepažįstamo žemaičio giminė ir visi dabar mato, kokios kreivos mano giminės šaknys.

O tada parėjo visai nelauktas suvokimas, kad štai vat toks atskirčių „žinovas“ ateis spręsti mano tėčio, mano ir mano vaikų likimo. Ir atskirs mus visus vienus nuo kitų. Ir nebegalėsim nieko padaryti.

Kai leki kaip išprotėjęs žirgas neaiškia kryptimi, gali pridaryti bėdų.

Taip, aš suprantu, kad būna, jog užsikerti savyje ir nesugebi teisingai išreikšti minties. Ir tai labai žmogiška. Bet norėdamas spręsti žmonių likimus, turi būti pasikaustęs. Visom prasmėm.

Nes, kai leki kaip išprotėjęs žirgas neaiškia kryptimi, gali pridaryti bėdų. Ir sau, ir kitiems. Nes žinoti, ką ir kur pasakyti, yra proto ir duotybės dovana.

O sulaukęs tokio amžiaus, kai drabužių dydis sutampa su tavo amžiaus metais ir kažkas pradeda lėtinti tavo žingsnius, pradedi labai atidžiai žiūrėti į tuos žmones, kurie lems tavo ateitį. Laukimas visada turi finalinį fejerverką. Tik jis arba būna kaip per Vilniaus dienas, arba jo nebūna.

Aš laukiau ir tikėjau. Kai pavogė mano pirmą mašiną. Kokius metus laukiau. Kad vagys man ją grąžins. Na, gal ji jiems nusibos, gal jie neturės, kur jos laikyti, ar paprasčiausiai jiems pasidarys gėda. Kad ryte išeisiu, o ji stovi. Su lapeliu už valytuvų, ant kurio tik vienas žodis, kad jie atsiprašo.

Laukiau tol, kol pavogė antrą mašiną. Iš to paties kiemo ir iš tos pačios vietos. Nustebau. Nesupratau, kurios dabar svarbiau laukti. Nes dėl pirmos tai nieko nedariau. Tik laukiau. O antrajai skiriau daug ieškojimo veiklos. Paveikiau daug ir vėl laukiau.

Abiejų. Bet laukiau vėl dėl tų pačių priežasčių. Apeliuodama į vagių žmogiškumą. Naivuolė. Vagys turi vaikų ir motinas turi, o su žmogiškumu prasčiau. Jiems irgi nepasisekė kažkada. Iš jų kažkas irgi pavogė žmogiškumą.

Ši pamoka manęs išmokė vieno – nenustok laukti ir tikėti, bet galvok blaiviai.

Žinau, kad kaip buvo anksčiau, nebebus. Bijau laukti to, kas artėja. Bet žinau, kad teks prisitaikyti. Ir suprantu, kad tie, kas yra savo darbo profesionalai, tie neprapuls. Jie moka dirbti savo darbą ir darys jį toliau, net jei ir reiks viską kardinaliai pakeisti.

O „šalaputriai“ taip ir buzosis per gyvenimą, bandydami įsikabinti į tuos, kurie žino, ką daro.

Vis tik manau, kad verta laukti. Jaunikio, ateities, nuotykių, pinigų, senatvės. Viso to, kas bus ten.

Nes visas mūsų gyvenimas – ištisas laukimas.

Komentarai: 23

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką