Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 12d. 08:01

Violeta Mičiulienė: mainau savo šimtą garbės raštų į Roberto padėką už virvės traukimą

Violeta Mičiulienė Ypatingos
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė

Sudegė žmogui namas. Iki pamatų. Sulėkė kaimynai. Tempė, gelbėjo kas ką galėjo. O žmogelis stovėjo sustingęs lyg druskos stulpas ir žiūrėjo kaip jo gyvenimas dūmais kyla į dangų. Nieko nedarydamas. Nuleidęs rankas lyg irklus, tarytum žinodamas, kad jo valtis daugiau niekur nebeplauks.

Kaimynai pliaukšėjo jam per petį, drąsino, ramino – visi padės kiek galės. Suneš indus, baldus, drabužius. Nepaliks jo šeimos nelaimėje. Ir tada žmogelis atitraukė akis nuo savo gyvenimo, virtusio nuodėguliais ir paklausė paprasto klausimo. Jis norėjo sužinoti, o kas jam atneš visus jo garbės raštus? Iškabintus ant sienos? Ir tuos, kurie gulėjo komodos stalčiuje? Tuos, kuriuose jis pirmos vietos nugalėtojas? Tuos, kur jis socialistinio darbo lenktynių nugalėtojas? Tuos, kur garbė ir pagarba nuo kolūkio pirmininko jo keturiasdešimtmečio proga? Kas jam gražins jo garbę? Ir visus jo nuopelnus? Kas dabar patikės, kad jis tiek kartų buvo pirmas?

Kaimynai stovėjo tyliai ir neturėjo ką atsakyti. Nes ką gali atsakyti žmogui, kuriam raštiškas pagyrimas yra svarbiau už televizorių, lovą ir išeiginį kostiumą? Nors iš kitos pusės, jei jau toks gyvenimas, kur beisi su tuo kostiumu?

Atsimenu kaip man buvo gėda, kai tėtis vakarais įsisegdavo į atlapą ženkliuką – „Draugovininkas“ ir eidavo palaikyti tvarkos į miestelį. Mirdavau iš gėdos, kai atėjęs į šokius, mano pagėrusius draugus, sučiupęs už atlapų, ištempdavo iš salės. Su manim todėl niekas nenorėdavo šokti. Nors šokdavau gražiai. Tuos šokius, kuriuos mane išmokė tėtis. Namuose.

Bet tų šokių kažkodėl šokiuose nešokdavo.

Tai štai. Draugovininko ženkliukas tėčiui buvo kaip mokslinio darbo įvertinimas. Eidavo net kažkaip kreivai, ženkliuko įsegimo pusę labiau atsukęs į priekį. Prašydavau jo išsisegti ir eiti daryti tvarkos be jo. O tėtis man atkirsdavo, kad didesnės nesąmonės jis nėra girdėjęs. Kad ženklas reikalingas tam, kad visi žinotų, kad esi išskirtinis. Kad tu kitoks nei visi eiliniai. Kad tu daug dirbai, kad tave taip įvertintų ir kad be jo jis nebūtų tas, kas dabar yra.

Ir buvau prigrasyta, kad visus jo garbės raštus saugočiau ir tada, kai jo nebebus. Paklausiau kodėl. Nes jei nebėra žmogaus, tai gal ir garbės nebelieka? O jis atsakė, kad todėl, kad nepamirščiau. Nustebusi paklausiau ko nepamirščiau. Ir jis išdidžiai atsakė, kad „Nieko“ nepamirščiau.

O kas tas „Niekas“ taip ir nepaaiškino.

Iki šiol juos laikau ir kilnoju iš vietos į vietą. Nes neaišku kada tas „Niekas“ gali pasirodyti ir paprašyti parodyti tuos garbės raštus.

Kiek mes išleidžiam popieriaus garbės raštams? Nors rašydama „mes“, neteisingai išsireiškiau. Aš pavyzdžiui nei vieno neparašiau. Nors gavau daug. Ir visada jausdavausi kvailai. Duoda lapą, spaudžia ranką ir jauti, kad neverta. To kas parašyta. Bent jau aš taip jausdavausi. Visada atrodydavo, kad arba per daug įvertino, arba per mažai. Nes gyvenime daug kartų buvau antra, nors jaučiausi verta būti pirma.

Tačiau būdavo blogiau, kai suprasdavau, kad neverta, o visi šaukia, kad pirma. Taip negera nuo to jausmo. Todėl labai pavydėdavau žmonėms, kurie išdrįsdavo nepriimti apdovanojimo ir garsiai jo atsisakyti.

Jiems arba nepatikdavo tas, kuris teikdavo, arba tiesiog nepatikdavo tai, ką jie gaudavo. Tiesiog tiesiai šviesiai „kaldavo tiesą į dūdą “, kad tipo eikit švilpt su ta statulėle į vieną dūdą, o mane pamirškit. Sėdėdavau prie ekrano ir plodavau už drąsą, nes aš taip negaliu.

Kraunu tuos savo lapus į vieną krūvą ir galvoju, kad kaip iš jų juoksis mano vaikai, kai manęs nebebus.

Tušti žodžiai ant gražių lapų apie tai, kad neaišku kas, dėkoja už tai, kas nenusakoma. Nors kas dėkoja, tai parašyta. Tik aš jau po poros metų nebežinau kas tie žmonės, kurie susuko parašą po padėka.

Kartais pagalvoju, kad gal geriau be tų lapų prasisuktume? Išgelbėtume kokį hektarą Žaliosios girios? Na tiesiog po gražaus darbo paspaustume ranką žmogui ir paduotume kokį dešrigalį su žaliaisiais žirneliais? Arba visi salėje sugiedotume jam „Ilgiausių metų“? Kad žmogui liktų emocija ir įspūdis?

Nors iš kitos pusės, tai yra ir kitų atvejų, kurie prieštarauja mano mintims.

Robertas išsikvietė iš televizijos pagalbą, kad sudrausmintų kaimynus. Prie jo lovos, ant sienos, buvo prikaltas vienas popieriaus lapas. Tai buvo padėka, jam parašyta prieš penkiolika metų, kaip dalyvavusiam virvės traukime per Joninių šventę. Ir kiekvieną vakarą Robertas, eidamas miegoti, žiūrėdavo į savo vienintelį gyvenime gautą padėkos raštą. Ir pirmiausia juo jis pasigyrė atvykusiai pagalbai, visai pamiršęs savo kaimyną, kuris per tvorą mėtė šiukšles.

Tai gal mums visiems per gyvenimą užtektų tik vieno garbės rašto ir padėkos? Kurį gautume gimdymo namuose? Ant kurio gražiom raidėm būtų parašyta, kad pasaulis mums dėkoja, kad mes gimėme? Ir kiekvieną vakarą, eidami miegoti, mes matytume šią padėką ir būtume laimingi, nes mūsų atėjimas į šią žemę, kai dar nieko niekam nepadarėm, nei gero nei blogo, vertas didžiausios padėkos?

Komentarai: 6

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu Tik 15min

Aplinka produktyvumui

Video

21:13
29:17
15:58

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką