Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 20d. 18:17

Violeta Mičiulienė: Neskubėk grasinti advokatui jį prilupti, nes jis gali tave neteisingai suprasti

Violeta Mičiulienė Ypatingos
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė

Neskubėk! Šis žodis buvo vienas pirmųjų sąraše, kuriame sustačiau vaikystės baisiausius žodžius. Neskubėk valgyti. Neskubėk dirbti. Važiuoti. Eiti. Piešti. Žodžiu, neskubėk.

O babytė dar išversdavo posakį iš rusų kalbos: „Paskubėsi – žmones prajuokinsi.“

Priešinausi visomis išgalėmis. Skubėdavau, bėgdavau, dirbdavau ir... prisidirbdavau. Kol gyvenimas pradėjo daužyti per nagus ir batus, kuriais dešimtmyliais šuoliais stengdavausi aplenkti laiką ir pačią save.

Paskubėjau su piršlybomis. Taip. Aš buvau iš tų retų, kurios pačios nusprendžia, išsirenka ir pasiperša. Deja jis sutiko. Galėjau ir neskubėti. Bet buvau tokio amžiaus, kad bijojau pavėluoti. O dabar tokio amžiaus tik baiginėja mokslus ir apie vedybas pagalvoja tik sapnuodami košmarus.

Tačiau šito skubėjimo dabar nesigailiu. Turiu nuostabius vaikus, nes jei būčiau neskubėjusi, gal būčiau nieko ir neturėjusi.

Tada įsigijau telefoną. Na, ne tada, bet stipriai vėliau, kai visi buvo jau paskubėję, o aš neskubėjau suspėti su naujom technologijom. Gavau pirštu stumdomą, o ne maigomą stebuklą. Drebančiais pirštais išstumiau pirmą žinutę sūnui: „ArpavalgeikotletuNesjeinevalgeiGausilūpt“.

Žinoma reikėjo neskubėti ir dar kokią savaitę pasimokyti pastumdyti žodžius. Tačiau kur tau?! Žmogui, kurio gyvenimo principas – „čia ir dabar?!“

Ir „nustūmiau“ tą žinutę ne vaikui, o pirmam, pagal telefone esantį sąrašą, žmogui, kuris buvo kažkoks advokatas. Nei aš jo žinau, nei pažįstu. Bet turbūt galvojau, kad gali prisireikti ir įbrukau jį į pirmą eilę.

Įsivaizduokit dabar – sėdi advokatas teisme. Gina kokį nors besmegenį, prisidirbusį iki ausų. Ir tik bac, ateina žinutė iš nežinomo telefono numerio. Kad jei jis nevalgys kotletų, tai kažkas ruošiasi jį prilupti. Gal net užpulti? Ir gal net apspardyti? Jei dar neblogiau?

O aš patenkinta laukiu iš sūnaus atsakymo, kuris turi susižavėti mamos gudrumu. Ir gaunu. Iš advokato, kurio nepažįstu: „Nesupratau?!“ O tada aš viską suprantu. Ir tada pradeda drebėti ir rankos ir kojos. Ir nemokėdama (vis dar) padaryti tarpų tarp žodžių, surezgu jam atsakymą. Apie tai, kad man iš tikro tai labai rūpi kuo jis maitinasi, bet šį kartą aš pasiklydau. Dėl ko labai atsiprašau, nes paskubėjau.

Po to išmokau. Neskubėti. Bet ne visada pavykdavo. Ypač kai įsigijau telefoną, kuris vaidino , kad jis gudresnis už manęs. Kai įvedinėji vardus ar žodžius, o jis pats nusprendžia, ką tu norėjai parašyti. Kai skubėdama įrašinėjau ponios Stasės vardą ir nepatikrinau kas užsifiksavo.

Kai kartą neberadau savo telefono ir paprašiau jos man paskambinti, ji surado jį ir padavė man su tokia veido mina, kad supratau, kad aš jai miriau.

Moteriškė, sverianti apie šimtą dvidešimt kilogramų, mano telefone buvo įvardinta „Statinė“. Pirmos trys raidės buvo jos vardo pradžia, o pabaigą mano gudrutis pats susigalvojo.

Todėl ir ne vien dėl to. Nebeskubu daryti išvadų. Skelbti nuomonę. Pasmerkti žmogų. Netekti vilties. Pirkti nesąmonę. Ne todėl, kad jei paskubėsi – žmones prajuokinsi. Mano profesijoje tai netgi būtų neblogai. Nenoriu skubėti, nes gaila laiko. Laiko, kurį turėčiau tuščiai praleisti tvarkydama savo skubėjimo klaidas.

Neskubėkim, žmonės. Niekur neskubėkim. Dar ir tam, kad galėtume apsidairyti kaip aplink yra gražu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Ypatingos

04:35
12:16

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

01:25
01:10:33
01:21

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką