Sklandau virš baubų pasaulio ir tikrinu pasaulio pulsą. Ir staiga kairioji akis, blakstienomis lengvai perbraukia straipsnio pavadinimą ir suplasnoja vietoje lyg koks kolibris. Plasnoju blakstienomis, žiūriu į žodžius ir suprantu, kad artėja bėda. Nes jeigu aš nepasirinkau elektros tiekėjo, tai vieną dieną man bus nutraukta elektra.
Reiškia taip... Vieną rytą dabartinis mano elektros tiekėjas pajutęs, kad aš jam rodau per mažai dėmesio, atsikels, kol aš dar miegosiu, ir išeis susirinkęs visus laidus ir rozetes? Aš nubundu, o neturiu galimybės susiorganizuoti nei kavos, nei interneto, nei kiaušinienės? Tai kaip čia dabar išeina? Kur jis išeina? Tas tiekėjas? Pas tą, kuris jam bučiuoja laidus ir glosto rozetes?
Aš net telefonu, kuris išsikraus elektrai išėjus (dažniausiai jis išsikrauna man reikalingiausiu metu), negalėsiu išsikviesti pagalbos? Man bėda, o net kaimynė sengalvėlė manęs neįsileis į vidų, kaip neįsileidžia socialinės darbuotojos?
Draugė patvirtino mano nuogąstavimus, kad būtent taip ir bus.
Kad aš turiu laiku rinktis elektros pardavėjus ir nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Sutinku, kad mačiau anksčiau kažką panašaus į „rinkis mane, nes aš geriausias, gražiausias, pigiausias ir mažiausiai trenksiu per nagus, o ypač per piniginę“.
Mačiau, bet niekaip nesugebėjau surasti, kur jie visi tie siūlytojai susirinkę, kad nuėjusi pas juos pažaisčiau „ėni bėni, diki daki, ni pa ruski, ni tabaki. Aus baus, duok medaus, stora boba kiaulę pjaus!“. Ir į ką paskutinį dursiu pirštu, tas ir bus mano.
Aš jau daug ką išmokau iš šiuolaikinio internetinio pasaulio, bet kai ko visiškai nesuprantu
Aš jau daug ką išmokau iš šiuolaikinio internetinio pasaulio, bet kai ko visiškai nesuprantu. Ir man ne gėda pasakyti, kad aš tikrai nežinau, kaip man pasidaryti tą paslaugą, neišėjus iš namų.
Kada leidžia ateiti pas juos į jų darbą, tai paprasta. Kalbėti aš moku ir vis tiek kas nors man išaiškins. Ir ne vien man. Kiekvienai bobutei ir diedukui. Nes tie tiekėjai ten, sėdėdami darbo vietoje, turi daugiau kantrybės, kai mato mūsų akis.
O namie aš maigau maigau tuos mygtukus, kol prieinu ribą, jog suprantu, kad kompiuterio vieta ant grindų, bet prieš tai jam stipriai atsitrenkus į sieną.
Tačiau kad taip neįvyktų (nes sąžiningai gaila kompiuterio, nors jis tik plastmasės gabalas), pas ką pasiklausti? Kur man paspausti, kad susispaustų mygtukai ten, kur reikia to paspaudimo?
Kaip man jaustis, kai ateina didžiulis baubas ir grasina nukirsti galvą, bet prieš tai jis žada atimti visus mano pinigus, kol pasėdėsiu kalėjime? Ir tai todėl, kad viršijau greitį ir bauda nuėjo į el.paštą, kuriuo jau senų seniausiai nebesinaudoju? Bet jie nežino, kad tame pašte voras jau penktą šeimyną veda, o aš nežinau ir nemoku ten kažkur nueiti, kad pakeisčiau savo elektroninę buvimo vietą.
Aišku, paprasčiau būtų neviršyti greičio, bet ten ateina ne vien tik baudos. Ir vėl man sako, kad paprašykit kokio nors kaimyno, kad man padėtų. Ir vėl kaimynė manęs neįsileidžia, o aš tenorėčiau paklausti kaip ji, sulaukusi devyniasdešimties metų, išsisuka iš šitokių situacijų?
Na, taip, ji nevažinėja niekur, bet juk mokėti už viską dabar reikia per atstumą? Na kažkaip ji išmoko? O aš? O aš ne...
Tie, kurie supranta, kur nueiti ir ką paspausti kompiuteryje, iš manęs turbūt juokiasi susiėmę už pilvų. Jie negali suprasti, kaip galima nesuprasti. Ir tada kaltina tokius kaip aš senatvine demencija, marazmu ir siūlo eiti pirktis daiktelių į parduotuvę „Nulūžusi tuja“, kuri visada kvepia chrizantemomis.
Jie negali suprasti, kaip galima nesuprasti. Ir tada kaltina tokius kaip aš senatvine demencija, marazmu
Bet juk aš dar išmanau daug gerų dalykų be tų mygtukų spaudinėjimo?Ir man ne gėda, kad aš nežinau, nes manęs internetinio išprusimo niekas nemokė. Viską atradau pati. Su vienu pirštu, kuris iki šiol pas mane aktyviausias ir neužleidžia niekam savo pozicijų. Ir kasdien vis dar atradinėju naujus pasaulius. Kasdien. Be galo nudžiugdama, kad kažką naujo radau.
Tačiau ką daryti tiems, kurie net kompiuterio neturi? Arba turi, bet nemoka net įjungti, nors labai nori su vaikais Anglijoje pasikalbėti? Kur rasti tokius žmones, kad paskambinus ir paklausus, ką daryti, sulauktum išsamaus atsakymo? Ir kad nepurkštautų kitame ragelyje, kad čia ne pas ją reikia kreiptis, kad dabar daug darbo ir iš viso ji nesupranta, apie ką čia eina kalba? Ir čia joks ne jos reikalas atsakinėti į tokius nesąmoningus klausimus ir kad reikia paspausti TEN ir nuėjus ŠEN, galima surasti visus sprendimo būdus.
Na, pasakykite, mielieji, kur man galima būtų paskambinti ir paprašyti: „Žmonės! Būkite žmonės! Padėkite man susimokėti baudą, nes aš nenoriu į kalėjimą“? Nes trumpaisiais informaciniais telefonais tu skambini skambini, maigai maigai tau siūlomus skaičius, klausai klausai muzikytės ir galų gale vis tiek neištveri ir meti telefoną į sieną. O rinkdamas šukes guodi save, kad kaip gerai, jog kompiuteris liko sveikas.
Suprantu, kad šitame pasaulyje nebėra vietos senukams. Tačiau ką daryti, jei tie senukai vis tik dar nori pilnateisiai pagyventi? Nors šiek tiek, bet pagyventi? Kad jų nevadintų „atsilupėliais“?
Dabar galvoju, kad po šitiek apklausų iš užklausų mūsų prezidentas turi daug žinių ir informacijos. Gal jis galėtų mums, nežinantiems, padėti? Juk tikrai ypač dabar, pavasarį, prezidentūroje darbo nedaug. Gėlės jau pasodintos, kiemas apšluotas.
Klausykite, visai rimtai. Gal kas turit prezidento telefono numerį?
