Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 9d. 20:04

Violeta Mičiulienė: Zinos streikas ir kaip aš ruošiuosi revoliucijai?

Violeta Mičiulienė Ypatingos
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Violeta Mičiulienė

Zina nori būti graži. Visom prasmėm. Parduotuvės kasininkė kasdien visiems „ant akių“. Akys, plaukai, nagai. Visa tai kainuoja. Nes labai greit auga ir keičiasi ne į gerą. O dabar tokie žvarbūs vėjai – pastato lauke plaukus piestu ir kaimynė iškart pamato, kad plaukų šaknis dažyti reikėjo jau prieš kokias dvi savaites.

Gėda prieš nuolatinius gyventojus ir pirkėjus. O pinigų tam dažniausiai duodavo Rimas. Vyras, kurio atlyginimas mokykloje yra tikrai didesnis. O dabar šekit – chemijos mokytojas eina kasdien į mokyklą, bet atlyginimo negaus. Nes streikuoja. Nes taip jau buvo. O aną sykį Zina tik džiaugėsi, kad jo neparodė lipančio per langą. Didelis Rimas. Būtų nepralindęs ir neįlipęs.

Ot būtų gėda prieš savus. Prieš tėvą. Kuris, būdamas ūkininkas, dažnai jiems padeda. Bet ne dabar. Dabar tėvas išvažiavo į Vilnių su traktoriumi. Birbina jie ratais po sostinę, smardina dyzeliu ir taip nuo išmetamų dujų išbalusius miestiečius ir laukia atsakymų. Zinai gaila tėvo ir dyzelio. Kalbame, kad beviltiškas reikalas tas Gedimino pilies apsupimas ir Katedros aikštės vibravimas. Geriau ūkininkai išsiaiškintų, kur gyvena tie, nuo kurių priklauso įstatymai ir pastatytų savo traktorius prie jų namų įvažiavimų. Išjungtų variklius ir išeitų. Na kad ir į degalinę sumuštinio nusipirkti. O tie gi be savo mašinų nežino, kaip kitaip į Seimą patekti. Ir bandytų kažką spręsti greituoju būdu.

Zinai skauda širdį ir už brolį, kuris važinėdamas po Europą su vilkiku, taip retai būna namie. Nemato kaip auga sūnus. Nemato ir jos, sesers, su kuria turėjo tokią gražią vaikystę. Kuris apie save kalba, kad tapo panašus į šuniuką: gyvena būdoj, klauso šeimininko, valgo sausą maistą ir... daro ant padangų. Juokiasi tai sakydamas, o akys liūdnos, liūdnos.

Dabar tai ir jis Vilniuje, kažkur netoli tėvo. Streikuoja, signalizuoja. Gyvatėle vilkikais su draugais slenka Gedimino prospektu, pro langus dairydamasis kaip ponai gyvena. Kad tie pamatytų ir išgirstų jų bėdas.

Zina juokiasi. Kad ir ji streikuos. Vat nedažys plaukų, nagų. Sėdės savo parduotuvės krepšy baisi kaip pelkių ragana. Ims centukus apibyrėjusiais nagais, vat tada pažiūrėsim, ar jums bus malonu užeit į parduotuvę.

Sutinku su ja pilnai. Ir galvoju. O aš kuo prastesnė? Ir mano plaukų šaknys išduoda mano amžių. Ir mane daug kur skriaudžia. Ir neduoda. O jei duoda, tai ne tiek, kiek reikia. Tik vat aš nežinau ko prašyti. Galvoje tik viena mintis, ką užrašyčiau ant plakato, jei eičiau ten, kur norėčiau, kad mane išgirstų. Parašyčiau didelėm juodom raidėm: „GANA TYČIOTIS!“ Su šauktuku. Gale. Dideliu. Kad suprastų, jog aš nejuokauju.

Dairausi aplink. Padėtis tikrai nepavydėtina. Čia, kaip tada – prieš šimtus metų. Kartojasi. Kai apačios nebegali, o viršūnės nebenori? Ar apačios nebenori, nes tie, kur viršuje, tie jau nebegali? Tikrai, koks įprastas irstančios, besiskiriančios šeimos argumentas teisme.

Bet kiek atsimenu, po šitokių negalėjimų, ateidavo revoliucijos. O tada, brolyti, laikykis. Tada ne tik, kad plaukų nenusidažysi, bet ir makaronų nenusipirksi. O čia tai mintis! Žinot, gal reiktų prisimint, ką baba laikydavo juodai dienai? Kruopas, miltus, makaronus, degtukus. Ir dar juodą duoną. O prie jos taip norėtųsi juodų ikrų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką