Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Violeta Urmanavičiūtė-Urmana ir Alfredo Nigro: „Mes nenorime gyventi vienas be kito“ (papildyta sausio 13 d.)

Violeta Urmanavičiūtė-Urmana ir Alfredo Nigro
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Violeta Urmanavičiūtė-Urmana ir Alfredo Nigro
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Snieguotą žiemos vakarą Naujųjų išvakarėse ramiai gurkšnojant arbatą kalbėtis su žymiąja operos primadona Violeta Urmanavičiūte-Urmana (49) ir jos vyru italų tenoru Alfredo Nigro – vienas malonumas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Malonu matyti, kaip Alfredo nuo žmonos nenuleidžia žvilgsnio arba kaip Violeta švelniai šnypšteli, tramdydama įsišnekėjusį vyrą... Pamažu tampa nebesvarbūs nei keliolikos metų skirtumas tarp sutuoktinių, nei akivaizdus faktas, kad Violeta yra kur kas daugiau kviečiama koncertuoti už Alfredo, nei daugybė stereotipų, kuriuos per aštuonerius bendravimo metus sutuoktiniams teko įveikti. Galbūt nuskambės labai naiviai, bet žvelgiant į šią porą norisi tikėti meile.

Koncertuojate net gruodžio 31-ąją. Ar per darbus pajuntate švenčių skonį?

Violeta: Aišku, juk šiemet per šventes pavyko pabūti Marijampolėje pas mano tėvus. Primaitino... po tokių viešnagių kaskart prisiekiu, kad daugiau niekada nebevalgysiu... Nors gal taip griežtai nereikėtų sakyti, nes tų, kas visai nevalgo, jau nebėra (kvatoja)... O šiaip nesu labai didelė švenčių draugė. Man kiekviena diena – šventė. Priverstinai švęsti nelabai mėgstu: turi daug valgyti, gerti, daug šnekėti. Ne visada galiu sau tai leisti. Prieš koncertus ar po jų stengiuosi tylėti, su niekuo nebendrauti. Jau seniai žinau, kad kalbėjimas man – tikra prapultis. Kuo daugiau naudoji tą dainavimo aparatą, tuo jis jautresnis darosi. Dainuoti padeda specialus kvėpavimas, o kad balsas nebūtų varginamas, nuolat turėčiau kalbėti paplonintu balsu, pakeltu tonu ir tai atrodytų labai juokingai.

Alfredo taip atidžiai klausosi, tarsi viską suprastų lietuviškai...

Violeta: Truputį supranta.
Alfredo: Suprantu suprantu (ištaria lietuviškai su lengvučiu itališku akcentu).
Violeta: Tarpusavyje kalbamės itališkai.

Mes vienas kitam netrukdome, mums nereikia ilsėtis vienam nuo kito. Jeigu vienas išeina į parduotuvę valandai, kitas jau namie nerimsta, vietos sau neranda, pasiilgsta... Turbūt taip yra dėl meilės...

Girdžiu, kad marijampolietiško akcento neatsikratėte...

Violeta: Tikrai neatsikarčiau.
Alfredo: Marijampolėje Kalėdas šventėme... su silke...
Violeta: Alfredo tai buvo tikros kančios dienos. Vien silkė ir kitokia žuvis... O jis – nedidelis žuvų draugas. Užtat Naujiesiems buvo pažadėti balandėliai. Mūsų draugė Nelsienė Los Andžele kartą atvežė balandėlių su pomidorų padažu. Alfredo labai patiko.
Alfredo: Balandėliai man skamba kaip bolognese...

Jūs visur ir visada kartu?

Violeta: Kiek įmanoma – visada. Tai priklauso nuo kontraktų. Jeigu jie – atskirai, tenka kuriam laikui išsiskirti. Bet jeigu dirbame netoliese: pavyzdžiui, aš – Florencijoje, o Alfredo – Milane ar Neapolyje, būtinai vienas pas kitą važiuojame. Paprastai dėl spektaklių kitoje šalyje tenka praleisti mėnesį ar net du. Su koncertais daug lengviau ir paprasčiau. Nuvažiuojame, parepetuojame, padainuojame vieną ar du tris koncertus ir laisvi.

Alfredo: O man patinka koncertai, nes gali tiesiogiai bendrauti su publika: salėje – žiūrovai, o scenoje – aš – Alfredo. Ne koks nors personažas, ne spektaklio herojus... jokie režisieriai mano elgesio nereguliuoja...
Violeta: Kur tik įmanoma, keliaujame kartu, nes mums baisiai sunkūs išsiskyrimai. Mes tiesiog sulipę. Vienas be kito kenčiame... Užtat ne bet kokius kontraktus ir pasirašome. Jeigu jau būsime atskirai, tada tikrai tik dėl labai vertingo pasirodymo.

Nieko keisto, kai taip elgiasi jaunavedžiai. Bet jūs jau aštuonerius metus kartu, penkerius esate susituokę!

Violeta: Mums labai patinka būti sykiu. Puikiai sutariame. Mes vienas kitam netrukdome, mums nereikia ilsėtis vienam nuo kito. Jeigu vienas išeina į parduotuvę valandai, kitas jau namie nerimsta, vietos sau neranda, pasiilgsta... Turbūt taip yra dėl meilės...
Alfredo: Meilė, meilė (pažįstamą žodį kartoja lietuviškai)... Man šitas žodis primena medų. Saldų medų.
Violeta: Tik kad meilė ne visada būna saldi... Mes ne tik nusprendėme būti sykiu – mums tikrai tai malonu. Jeigu tik Alfredo laisvas, stengiamės keliauti drauge. Aišku, aš darbo turiu daugiau, kontraktų esu pasirašiusi keleriems metams į priekį. Bet Alfredo – laisvas priimti sprendimus: gali dainuoti tai, ką nori. Važiuoti kartu arba ne.

Prisimenate, kaip gyvenote iki Alfredo?

Violeta: Ne! Turbūt gyvenau, ir tiek. Daug dirbau. Nors tikrai nekentėjau. Žinote, sako: žmogui pirmiausia gera turi būti su savimi. Jeigu su savimi nesusitvarkai, tai dviese irgi nieko neišeis. Aš tikrai normaliai gyvenau ir viena. Man niekada nebuvo nuobodu, turėjau savos veiklos ir užsiėmimų.

O vieniša buvo?

Violeta: Aišku. Ypač kai šalia nėra žmogaus, daug galvoji apie tai, kad dviese būtų smagiau, geriau... Bet kaip buvo, taip. Nedramatizavau. O kai vieną dieną ta vienatvė nusibodo, pasakiau: „Dieve, na, nejaugi nėra pasaulyje vyro, kuris mane paprasčiausiai mylėtų?“ Pasakiau ir po mėnesio susipažinome su Alfredo. Taigi, nuoširdus mano prašymas buvo išklausytas.

Alfredo: Pamačiau ją dainuojančią per vieną italų televizijos kanalą, rodė spektaklį „Kaimo garbė“. Žinojau, kad yra tokia Violeta Urmana. Bet nebuvau matęs. Tąkart pirmą sykį ją išvydau ir pagalvojau: „Atrodo taip, lyg būtų mano šeimos narė. Išvaizda, gestai... Tikra italė!“
Violeta: Paskui susitikome Milano operos teatre „La Scala“. Aš ten dainavau operoje „Ifigenija iš Aulidės“, o Alfredo studijavo jaunųjų dainininkų akademijoje ir spektaklyje atliko vieną partiją. Susipažinome ir... padarėme skandalą. Tiksliau – skandalėlį... Juk Alfredo – jaunas dainininkas, tik pradedantis... Aš – gerokai vyresnė... Daug kas mąstė stereotipais: „prisigretino prie žvaigždės“, „naudinga“...

Alfredo: Kokie stereotipai?! Violeta – jauna moteris!
Violeta: (Šypsosi.) Aišku, ta situacija sudėtingiausia buvo Alfredo.
Alfredo: Man Violeta iškart pasirodė labai miela, išauklėta, labai... (pritrūkęs itališkų žodžių galiausiai „tėškia“ lietuviškai)... fantastiška! Tiesiog fantastiška!

O jums tie stereotipai nieko nereiškė? Kaip pati juos peržengėte?

Violeta: Aišku, kad ir pati turėjau visokių įtarimų, bet man buvo labai malonus to jauno dainininko dėmesys. Be to, jeigu nebūtume turėję bendro draugo, kuris mumis labai rūpinosi, gal ir nebūtų užtekę drąsos...
Dabar jau labai sudėtinga įsivaizduoti gyvenimą be Alfredo. Esame apie tai kalbėjęsi ir abu priėjome prie tos pačios išvados: „Absurdiška būtų sakyti: „Aš be tavęs negaliu gyventi...“ Tiesiog mes nenorime gyventi vienas be kito.“ Daug ką gali padaryti gyvenimo ar aplinkybių priverstas. O ko norėti ir ką rinktis – sprendžiame mes. Vienas be kito nenorėtume.
Mes tikrai negyvename dėl muzikos. Greičiau – vienas su kitu ir vienas kitam. Kartu kuriame savo gyvenimą. Su laiku tik dar labiau priaugame vienas prie kito. Alfredo man sako, kad esu jo kepenys (kvatoja)...
Alfredo: ...ir skrandis, ir plaučiai mano... Kiekvienam linkėčiau šalia turėti tokį žmogų kaip Violeta. Bella...

Koks jausmas, kai vyras nuolat žarsto tokius komplimentus?

Violeta: Čia – ne komplimentai, o realybė! Kartais (kad netapčiau per daug rami) jis mane specialiai paerzina: pasako, kad nemoku gaminti. Bet nekreipiu dėmesio, nes tai – sena mano problema. Ir iki pažinties su Alfredo beveik niekada negaminau. Dėkui Dievui, kad man davė tokį darbą, jog galiu už restoraną susimokėti. Tas pats ir su namų valytoja: tvarkytis moku, bet neturiu tam nei laiko, nei noro. Mano svajonių svajonė – vieną gražią dieną turėti tarnaitę, vadinamąją namų ekonomę. Tačiau suprantu, kad vis tiek bus darbų, kurių jokia ekonomė už mane nepadarys. Pavyzdžiui, sukrauti lagaminą. Per tiek metų tapau tikra logistikos meistre. Vienas kambarys paprastai nuolat būna nukrautas lagaminais, o aš skirstau, dėlioju, kad nepamirščiau ko nors, ko gali prireikti net po dviejų ar trijų mėnesių... Paprastai į kelionę išsiruošiu su trimis dideliais ir dviem mažais lagaminais.

O Alfredo lagaminus irgi jūs sukraunate?

Violeta: Būtinai! Nes jis labai gražiai susideda daiktus, padaro kalnelį, o lagamino kampai lieka tušti. Dažniausiai Alfredo surenka viską, ko jam reikės, o aš sudedu.

Svarbiausia, kad žmonės vienas su kitu elgtųsi pagarbiai. Tuomet tarp jokių kultūrų ir jokių tautybių žmonių nekils jokių problemų.

Per aštuonerius metus išmokote pyktis? Buvo rimtų barnių?

Violeta: Aišku, juk kampai turi šiek tiek apsiglaistyti. Ir kultūrų skirtumai... ir tų pačių dalykų suvokimas skirtingas... Bet svarbiausia, kad žmonės vienas su kitu elgtųsi pagarbiai. Tuomet tarp jokių kultūrų ir jokių tautybių žmonių nekils jokių problemų. Esame susibarę, bet ne dėl rimtų dalykų – dėl kvailysčių dažniausiai. Normalu, kad pasiginčijame. Kaip ir priklauso, darome tai temperamentingai, teatrališkai...
Alfredo: Dramatiškai!
Violeta: Nors aš – labai rami ir norint mane išprovokuoti reikia gerokai pasistengti.

Viešnages Lietuvoje paprastai derinate su koncertais čia. O kaip dažnai nuvažiuojate į Alfredo tėvynę – Italiją?

Violeta: Per atostogas. Apulijoje – pietrytiniame Italijos regione – turime namą. Vos šimtas metrų nuo jūros kranto. Vyro tėvams ten irgi patinka: jie prižiūri namą, mama gėles augina.
Alfredo: Ten gyvena šeši katinai!
Violeta: Bet Apulijoje tai – nieko keisto. Ten labai daug kačių.

Kiek yra vietų pasaulyje, kurias galite pavadinti namais?

Violeta: Miunchene, aišku, pirmieji ir pagrindiniai mūsų namai. Paskui – atostogų namas Apulijoje. Ten labai sėkmingai gali „atsijungti“ nuo pasaulio – net interneto nėra. Užtat pušynas, didelis sodas... Turime ir butą Vilniuje, bet norėtųsi jį parduoti. Net trumpam atvažiavę geriau apsistojame viešbutyje. Butas – name be lifto, ir su penkiais lagaminais lipti į ketvirtą aukštą – mažas džiaugsmas... Vien apie tai pagalvojus nupurto...
Alfredo: Lietuvoje galvojame apie namą ant ežero kranto.

Violeta: Daug metų apie tai svajojau. Matyt, dėl to taip įsimylėjau namą Apulijoje – jis atitinka visus kriterijus ir dar ne prie ežero, o prie jūros stovi. Galima sakyti, iškeičiau savo svajonę į geresnę. Be to, turime tiek kvietimų pavasaroti draugų sodybose, kad kol kas tikrai nėra jokio reikalo turėti nuosavą. O kai išeisime į pensiją, bus matyti, kur apsistosime ilgesniam laikui. Daugiausia galvoju apie Italiją – ten beveik visada šilta, gražu. Pavargau nuo sniego...

Kaip jūsų buitis sutvarkyta Miunchene?

Violeta: Ji labai paprasta: moteris ateina, sutvarko namus, o aš iškraunu arba sukraunu lagaminus. Paprastai, kai grįžtu į Vokietiją, turiu sutvarkyti krūvas dokumentų ir reikalų. Miunchene gyvenu bėgte. Jeigu atsisėdu pavalgyti, sąžinė ima graužti, kad gaištu laiką ir ko nors nespėsiu padaryti. Gerai, jeigu Miunchene praleidžiame savaitę. O būna – vos kelias dienas. Labiau tiktų vadinti ne namais, o lagaminų perkrovimo baze. Bet, aišku, be namų žmogus negali. Užtenka grįžti, pasižiūrėti pro langą į mišką aplink ir siela ilsisi.

Kaip karštakraujis italas pritapo Vokietijoje, kur viskas tvarkinga, sudėliota, ramu?

Violeta: Man Miunchenas visomis prasmėmis buvo centrinis miestas – patogus oro uostas, čia gyveno mano mokytojas. Ir apskritai tai – puikiai sutvarkytas miestas. Nė už ką nebūčiau norėjusi gyventi tokioje pekloje kaip Milanas ar Roma. Ten mieste negali net normaliai kvėpuoti: oras be galo užterštas. Taigi, sprendžiant gyvenamąjį klausimą su Alfredo, pasirinkimas buvo labai aiškus – tik Miunchenas. Iš pradžių Alfredo buvo sudėtinga, ilgą laiką jautėsi kaip su šaknimis išrautas iš savo Italijos. Bet greitai priprato prie puikios vokiečių medicinos sistemos, prie patogumų. Pavyzdžiui, seniau Alfredo buvo alergiškas beveik viskam. O alternatyvioji vokiečių medicina – lazerinė akupunktūra, biorezonansas – padėjo atsikratyti absoliučiai visų alergijų.

Nauji metai daug kam – naujų pažadų ir svajonių laikas. Kokių pažadų jūs duodate sau ir kitiems?

Violeta: Nedarau to. Ir taip esu spaudžiama, reguliuojama galybės kontraktų, todėl dar labiau savęs varžyti nesinori. Aišku, kiekvieną vakarą pagalvoju: „Rytoj būtinai reikėtų pamedituoti... kūno pratimus pradėti daryti... ir mažiau valgyti...“ Bet taip niekada gyvenime jokios dietos ir nesilaikiau.
O svajones reikia ne tik per Naujuosius užminti, jas reikia puoselėti kasdien. Negali sėdėti ir laukti, kad tą svajonę tau kas nors išpildys.
Alfredo: Apie ką svajoju aš? Dainuoti „La Scaloje“, Vincenzo Bellini operoje „Puritonai“. Būti sveikam, gyventi pozityviai, džiaugtis gyvenimu. Negalima pasiduoti akimirkos sunkumams, negalima leisti, kad jie tave sužlugdytų. Reikia aktyviai kurti savo gyvenimą.

Kuris iš jūsų didesnis optimistas?

Violeta: Šiaip jau aš.
Alfredas: Ne, aš!
Violeta: Abu (juokiasi). Labai lengva nejučiomis pasinerti į kokią menką problemėlę, kuri lyg sniego kamuolys risis nuo kalno ir didės. Nieko nenutinka atsitiktinai. Turime prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta mūsų gyvenime. Ypač atsakomybę už nesėkmes. Nes už sėkmes – kiekvienas greitas, o dėl nesėkmių paprastai kalti būna kiti žmonės, situacija, valdžia, oras... Visgi tik prisiėmus visą atsakomybę už savo gyvenimą, jis smarkiai pasikeis į gerąją pusę. Ir nereikia per daug mąstyti apie praeitį. Jos nei perkurti, nei pakeisti jau negali. Kokia prasmė tuomet kaboti joje ir mąstyti? Geriau išmok gautą pamoką ir eik pirmyn. Kurk tai, ką gali sukurti – savo ateitį.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Alfredo Nigro
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką