-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Virgis Stakėnas: mūsų anūkai stipriai įsitvėrė gyvenimo gijos

Šiandien kantri muzikanto, prodiuserio Virgio Stakėno (56) ir jo žmonos dizainerės Ramutės Stakėnienės (50) šeimoje jau galima pajusti džiaugsmingą nuotaiką. Iki šiol didžiavęsi viena anūkėle, dabar turi net tris: gruodžio 29-ąją Amerikoje gyvenanti jų dukra Agnė Dizona (29) susilaukė dvynukų.
Virgis Stakėnas
Virgis Stakėnas / Jono Staselio nuotrauka

Tačiau gerokai per anksti į pasaulį atėję mažyliai privertė visą šeimą iškęsti daug nerimo dienų, ir tik po pusmečio Stakėnai gali lengviau atsidusti: didžioji krizė jau praėjo.

„Kai gimsta anūkai, seneliams įprasta tuo garsiai džiaugtis ir girtis. O mes tylėjome, – atsidūsta Virgis. – Vengėme ne tik viešumo: apie šeimos pagausėjimą delsėme prasitarti net artimiausiems draugams, nes žinojome, koks trapus tas siūlas, ant kurio laikėsi mažylių gyvybės.“

Pernykštė vasara į Stakėnų namus Vijolių kaime prie pat Šiaulių atnešė daug džiugaus bruzdesio: dukra Agnė su visa šeima parvyko į Lietuvą krikštyti dukrelės Isabellos Alexandros. Krikštynos buvo vasariškos, linksmos ir triukšmingos, tad Ramutė ir Virgis tik vėliau prisiminė iš pirmo žvilgsnio į akis nekrintančią šventės detalę: grįžtant namo iš bažnyčios jiems kelią pastojo... gandras. Išdidus paukštis, išvydęs automobilį, ne nuskrido, o toliau ramiai stypsojo – keliauninkams netgi teko jį apvažiuoti. Kitą dieną Agnė atliko nėštumo testą ir tėvams pranešė džiugią žinią – ji vėl laukiasi. „Be abejo, labai džiaugėmės, ir jie džiaugėsi – antrą vaikelį kruopščiai suplanavo, – prasitaria Ramutė. – Tik nesitikėjo, kad taip greitai pavyks: Izabelė atsirado po kelių mėnesių „bandymo“, o šįsyk Agnė pastojo iškart. Grįžusi į Ameriką, apsilankė pas gydytoją, tada išgirdo dar vieną pribloškiančią žinią – kad laukiasi ne vieno, o dviejų! Vyrus tai labai pradžiugino, o moteris... Na, žinote, moterys, jau pažįstančios motinystės skonį, supranta, ką tai reiškia (juokiasi). Iš pradžių visi stebėjomės: iš kur čia tie dvynukai, juk giminėje jų nebuvo! Bet kai apie tai išsitariau savo dėdei Karoliui, jis pareiškė: „Kaip tai nebuvo?“ Pasirodo, mano senelis kilęs iš dvylikos vaikų šeimos, tačiau užaugo tik vienuolika – buvo dvynukai, bet vienas iš jų neišgyveno.“

Gydytojai pirmiausia gelbėjo motiną, paskui – kūdikius. Po cezario pjūvio pirmasis pasaulį išvydo mažasis Charlesas – jis svėrė kilogramą. Sesutė Sophia gimė dar smulkesnė – vos aštuonių šimtų gramų.

Nėštumo laikotarpiu Agnė jautėsi gerai. „Ji visada buvo labai sveika ir stipri, – tvirtina mama. – Nešiodama Izabelę, nepatyrė jokių nesklandumų, tik šiek tiek pernešiojo – gimdymą tąkart teko skatinti. Dėl dvynukų irgi neturėjo jokio vargo: laukdamasi su šeimyna netgi važiavo slidinėti į Koloradą, žinoma, pati neslidinėjo, tik vaikštinėjo po kalnus. Net aštuonių valandų kelionė automobiliu pirmyn ir atgal jos neišgąsdino – juk jautėsi puikiai. Tačiau kai nėštumas buvo jau šešių mėnesių, kūnas pradėjo tinti.“

Pirmosios sukruto Agnės kolegės: patarė besilaukiančiai moteriai kuo greičiau važiuoti į ligoninę pasitikrinti. Skubėti iš tiesų buvo verta. Pamatavę kraujo spaudimą – jis buvo labai aukštas, –gydytojai Agnę iškart paguldė į ligoninę. Jai nustatė eklampsiją – klastingą nėščiųjų ligą.

„Ši liga gali ištikti kiekvieną nėščią moterį, – atsidūsta Ramutė. – Kai tuo metu bendravome su Agne per skaipą, man atrodė, kad ne tik jos kojos – net veidas ištinęs. Per Kalėdas vienai dienai ją išleido namo, o grįžusiai pasakė, kad laukti nebegalima – vaisiai gali pradėti dusti, todėl būtina operuoti. Didelis pavojus grėsė ir pačios Agnės gyvybei. Bendravome su ja iki paskutinės minutės: kompiuterio ekrane net mačiau, kaip į palatą įėjo gydytoja ir liepė važiuoti į operacinę. Labai labai bijojome dėl Agnės...“

Gydytojai pirmiausia gelbėjo motiną, paskui – kūdikius. Po cezario pjūvio pirmasis pasaulį išvydo mažasis Charlesas – jis svėrė kilogramą. Sesutė Sophia gimė dar smulkesnė – vos aštuonių šimtų gramų. „Išsigandome išgirdę tokius mažus skaičius, – prisimena Ramutė. – Tikėjomės, kad vaikeliai svers bent šiek tiek daugiau... Juos iškart paguldė į inkubatorių ir apvijo visokiausiais vamzdeliais. Medikų priežiūra ten – tiesiog nuostabi, bet vaikeliams nepakeičiamos ir artimųjų rankos. Agnė, po gimdymo savaitę praleidusi ligoninėje, išėjo į darbą, bet kasdien su vyru Nicku atvažiuodavo pas kūdikius ir ilgai laikydavo juos pasiguldžiusi ant krūtinės. Tai vadinama „kengūros efektu“: neišnešiotukams jis labai naudingas. Vaikeliai netrukus ėmė rodyti, kad jiems tai labai patinka.“

Stakėnams beliko tik stebėtis pavydėtina dukters stiprybe ir optimizmu. Agnė nė sekundės neprarado vilties, kad mažyliai gyvens. Artimųjų maldos padėjo: kūdikiai augo ir stiprėjo, o po trijų mėnesių medikai pranešė, jog jau pasirengę važiuoti namo – tada Agnė ir pasiėmė jai priklaususias trijų mėnesių motinystės atostogas. „O aš palikau Virgį sergėti namų ir išskubėjau į Ameriką, – pasakoja Ramutė. – Nuvažiavau ten pačiu sunkiausiu metu. Įgijau neišdildomos patirties... Pirmiausia iš ligoninės parsivežėme Charlesą, nes Sophią užklupo infekcija ir jai teko ten dar pabūti. Namuose nebuvo paprasta ir su vienu kūdikiu: jis svėrė vos tris kilogramus, kvėpavo padedamas deguonies kaukės, prie jo kūnelio buvo prijungti širdies ir plaučių veiklos kontrolės aparatai. Mums visiems reikėjo išklausyti medicinos kursus, kad galėtume tinkamai prižiūrėti neišnešiotukus ir „įvesti“ juos į gyvenimą. Po dviejų savaičių parsivežėme ir Sophią: nuo tada nebeturėjome nė vienos laisvos minutės.“

Dabar mažieji Stakėnų anūkai auga normaliai – šypsosi ir guguoja. Sulaukę pusės metų, jie išsivystę kaip trijų keturių mėnesių kūdikiai: tokie, kokie ir turėtų būti, jei būtų gimę laiku.

„Namuose vienas sukausi su savo darbais ir projektais, dantis sukandęs organizavau festivalį „Akacijų alėja“, bet vis kamavo nežinia: kaip tie maži žmogučiai skinsis kelią į gyvenimą?.. Labai norėjau palaikyti ryšį, bet nei Ramutė, nei Agnė tuomet neturėjo pakankamai laiko pasikalbėti su manimi per skaipą. Žmona kartais parašydavo žinutę telefonu, o dukra atsiųsdavo mobiliuoju darytų kūdikių nuotraukų“, – prisimena Virgis. Jaunojo tėčio Nicko ir jo mamos padedamos, moterys sukosi kaip vijurkai. „Abu vaikai – silpnučiai, valgydavo po valandą, o maitinti juos reikėjo aštuonis kartus per parą, vadinasi, aštuonios valandos vienam ir aštuonios – kitam. Rytą atsikėlusi, tik vakare susigriebdavau, kad taip ir nepastebėjau, kaip diena praėjo... Vakarienės gaminti dažnai nebūdavo kam, tad numodavome ranka ir valgydavome Amerikoje labai populiarų greitąjį maistą. Tuo metu sulaukiau savo penkiasdešimtojo gimtadienio – jo nešventėme, ne tai mums rūpėjo. Tik Virgis telefonu iš Lietuvos pasveikino“, – užsimena Ramutė. „Jų komandą aš vadinau „trijų miegamųjų sistema“, – liūdnai pajuokauja Virgis. – Tai reiškia: du budi, o trečiam leidžiama vieną naktį išsimiegoti. Kitą parą keičiamasi...“ Moterims netrukus pagailo žento Nicko – juk jam reikėjo eiti į darbą. „Nickas dirba nekilnojamojo turto vertintoju. Jo darbe budrumas – būtinas: iš nuovargio padaręs klaidą, gali prarasti klientą“, – ūgtelėjusius vaikelius Agnė ir Ramutė jau mėgino prižiūrėti dviese. Niekas nepamiršo ir ketverių metų Isabellos, taip pat pageidaujančios tėvų ir senelių dėmesio.

Artėjant Ramutės skrydžiui į Lietuvą, dukra nelabai norėjo jos išleisti. „Atsisveikinome su ašaromis, – prisipažįsta trijų anūkų močiutė. – Bet dabar dažnai bendraujame su dukra skaipu ir matome, kad ji laiminga įveikusi visus sunkumus ir pasiryžusi vėl gyventi visavertį gyvenimą. Jau vėl grįžo į darbą. Agnė visada buvo veikli mergina, be to, ten yra svetimšalė – jai būtina dirbti, kad įsitvirtintų, pasijustų sava. Jei tik sėdėtų užsidariusi namie su vaikais, tai tikrai neišeitų į naudą. Ne pelno organizacijoje Agnė dirba vadybininke, į darbą eina tris dienas per savaitę, o tuo metu kūdikius prižiūri žento mama, kuri specialiai dėl anūkų išėjo į pensiją. Negana to, dukra užsirašė į sporto klubą – nori susigrąžinti prieš gimdymą turėtas kūno linijas. Stebėjausi: „Trys vaikai, darbas, kaip tu spėsi?“ Bet ji pasiryžusi viską spėti. Ji – labai stipri.“

Dabar mažieji Stakėnų anūkai auga normaliai – šypsosi ir guguoja. Sulaukę pusės metų, jie išsivystę kaip trijų keturių mėnesių kūdikiai: tokie, kokie ir turėtų būti, jei būtų gimę laiku. Jiems nereikia lankytis pas pediatrą dažniau nei kitiems – pakanka pasirodyti kartą per mėnesį. Mažyliai gerai valgo, neblogai miega – berniukas naktį išmiega net po septynias valandas, mergaitė, tiesa, jautresnė ir neramesnė. Savaime suprantama, auginti dvynukus sunkiau nei vieną vaiką: kuris nors prabudęs pravirksta ir kitą prižadina. „Todėl dabar jie įkurdinti atskiruose kambariuose – antraip niekaip neišsimiegotų, – teigia močiutė. – Visa laimė, kad Agnė su šeima gyvena nuosavame name, kur vietos niekam netrūksta. Ir turi nuostabią, labai rūpestingą anytą – jųdviejų santykiai nepaprastai šilti, o šiuo metu to labai reikia.“

Praėjusį savaitgalį Kulautuvoje vykusiame bardų festivalyje „Akacijų alėja“ Virgis Stakėnas dešimties tūkstančių žiūrovų miniai sudainavo naują savo baladę „Velykos“. „Į ją sudėjau viską, kas tuo sunkiu metu darėsi mano sieloje, – prisipažįsta. – Ji – apie nerimą, viltį ir prisikėlimą. Dainuodamas nubraukiau ašarą...“ Jei viskas klostysis gerai, Stakėnai svajoja kitąmet Lietuvoje sulaukti visų trijų anūkų. Bet kraustytis pas didelę dukters šeimą į Ameriką neketina: „Čia mūsų namai, mūsų gyvenimas. Taigi ir toliau lankysime dukros šeimą tolimojoje Amerikoje – gal sykį per metus... Ir kompiuterio ekrane matysime, kaip auga mūsų anūkai. Duok, Dieve, jiems sveikatos – juk šių vaikučių kelias į gyvenimą grįstas didžiulėmis pastangomis...“ 
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius