Rezultatas – puikus: per du mėnesius numesti septyniolika kilogramų.
Kiek esate išbandęs būdų svoriui numesti?
Čia – trečias ar ketvirtas bandymas. Pirmą kartą skaičiavau kalorijas. Paklauskite bet kurio bandžiusio tokią dietą, įspūdžiai bus vienodi: labai neskanu ir be galo sunku. Šventė, gimtadienis... ant stalo – mišrainės, mėsytė, silkės... Be galo norisi valgyti, bet tau daug ko negalima. Tokie žmonės priversti bėgti nuo stalo arba sėdėti ir per prievartą kimšti ne tai, kas skanu, o kas kuo mažiau kaloringa. Po kurio laiko jie pasidaro pikti, nes nuolat neprivalgę. Lyg zombiai, keistai žiūrintys į maistą... Man baisu save prisiminti iš tų laikų. Sėdi ir galvoji: suvalgyti šimtą penkiasdešimt gramų vištos krūtinėlės ar geriau pusę kibiro raugintų kopūstų. Pagal kaloringumą – daugmaž tas pats. Praktiškai neturi pasirinkimo: žiaumoji tuos kopūstus...
Mano antras svorio metimo būdas buvo sportas. Nuveždavau šeimą į mokyklą, į darbą ir eidavau sportuoti nuo aštuntos ryto. Pusryčių nevalgęs liedavau prakaitą. Svoris pamažu lyg ir krito, bet taip daryti negalima, nes organizmas dar miega!
Oi, dar prisimenu, kaip gėriau valomąsias arbatas. Viduriuoji konkrečiai!.. Gali net smegenis išviduriuoti! Apskritai bet kokios dietos pagal kraujo grupę, akių spalvą ar pirštų ilgį, įvairiausi žarnyno valymai – visiška nesąmonė ir organizmo žalojimas.
Tačiau jokia dieta negali apsieiti be apribojimų. Kokia šįkart svorio metimo paslaptis?
Sveikatingumo centro „Gemma“ dietologė ir „Impuls“ sporto klubo treneris sudarė man maitinimosi ir treniruočių grafiką. Gavau ne šiaip paprastą dietą, o visą svorio metimo kompleksą, kuris gerokai suaktyvino mano gyvenimą: mitybos planas, treniruotės sporto salėje, baseinas, masažai ir net soliariumas. Esmė tokia, kad tu nesėdi namie ir neslankioji aplink šaldytuvą, o eini sportuoti, plaukioti, riebalus gainioji masažais. Be to, labai svarbu, kad yra žmonių, kurie tavimi rūpinasi, prižiūri, dėl tavęs jaudinasi. Pavyzdžiui, devyniasdešimt procentų sportuojančių prie treniruoklių pratimus daro netaisyklingai. Kai paaiškina profesionalas, viskas pasirodo daug lengviau ir paprasčiau.
Atsimenu, kaip skaičiuodamas kalorijas valgydavau kopūstą. Karvės žvilgsnis... plėši lapą po lapo... kramsnoji su mintimi, kada jau pradėsi pieno duoti...
O kokie pagrindiniai maitinimosi principai?
Pirmas klausimas sudarant maisto planą buvo: „Ką mėgsti valgyti?“ „Ką mėgsti“, o ne „Kas tau galima“! Pasakiau, kad nemėgstu riebios kiaulienos, nekenčiu keptos karkos su troškintais kopūstais, bet neatsisakysiu sūdytų lašinukų. Specialistai mitybos planą sudarė taip, kad jis netrukdytų man gyventi! Čia nėra maisto, kurio negalima. Svarbiausia – valgyti penkis kartus per dieną. Tarp maitinimųsi turi būti trijų valandų tarpas. Pavyzdžiui, pietums valgau sriubos, kepsnį, daržovių ir kruopų. Bet kai tu vos prieš tris valandas jau būni pavalgęs, didelių maisto kiekių automatiškai nebereikia. Nori valgyti, bet ne ėsti. Kartą net savo dietologei skambinau: „Klausykite, aš pavalgiau aštuntą ryto. Dabar – vienuolika. Ar privalau vėl valgyti? Nenoriu!“ „Valgyk. Organizmas tiesiog dar nepratęs prie tokio ritmo“, – paaiškino.
Pavalgai vienuoliktą, antrą valandą dienos, žiūrėk – jau pietūs. Po trijų valandų dar užkandis. Tuoj ir vakarienė ateina... Va, šiandien vakarienei valgiau jūrų gėrybių salotų: paėmiau šaldytų karališkųjų krevečių, garuose jas atitirpdžiau, apšlaksčiau citrinos sultimis, sojų padažu. Į dubenį pasipjausčiau agurkėlio, virtų kiaušinių. Sumaišiau viską, užpyliau aštriu tailandietišku padažu. Šiek tiek – majonezo. „Įkaliau“ lėkštutę su didžiausiu malonumu. Jautiesi žmogumi, nes gali valgyti normalų skanų maistą, o ne salotos lapą kramtyti. Atsimenu, kaip skaičiuodamas kalorijas valgydavau kopūstą. Karvės žvilgsnis... plėši lapą po lapo... kramsnoji su mintimi, kada jau pradėsi pieno duoti...
Baisiausia prisiminti, kai alkanas eidavau į parduotuvę. Būtumėte pamatę jūs mano krepšius tada! O šaldytuvas kaip atrodydavo... Dabar šaldytuve turiu užmerktų razinų ir datulių. Turiu varškės. Porų, nes labai skanu lašišą kepti įsukus į poro lapą. Prieš tai žuvytę išmirkai sojų ir „Teriyaki“ padažėlyje, apšlakstai citrinos sultimis, apibarstai kaukazietiškais prieskoniais „Khmeli–suneli“. Nuo poro žuvis įgauna ypatingo aromato.
Pasakykite iš patirties: ar egzistuoja visiems tinkanti universali dieta?
Yra tam tikros pagrindinės maitinimosi taisyklės, bet kiekvieno skoniai ir pomėgiai – skirtingi. Todėl svorį turi mesti asmeniškai, o ne taip, kaip kitas. Gal kitas nemėgsta to, ką valgau aš. Kaip tada jis gali laikytis mano dietos? Na, ištvers savaitę ar kelis mėnesius, bet paskui vis tiek grįš prie savo įpročių ir svorio vėl nebesuvaldys. Man dabar skambina pažįstami: „Duok savo dietą.“ Neturiu dietos, galiu tik duoti telefonus žmonių, kurie su manimi dirba.
Ir apskritai dieta tokį maitinimosi planą galėjau vadinti tik pirmas tris savaites. O dabar jis virsta nuolatiniu gyvenimu. Aš nekankinu savo organizmo.
Pagrindiniai maitinimosi principai:
Valgyti – penkiskart per dieną.
Tarp maitinimųsi – trijų valandų tarpai.
Jokio alkoholio.
Maisto geriau nešildyti. Pagaminai – suvalgei.
Treniruotės sporto klube. Apsilankymai baseine. Kartą per savaitę – masažas.
