– Jūs esate abejonių ir neapsisprendimų ekspertas. Kiek pagrįsta absolventų baimė, kad krizė apsunkina jų karjeros pradžią?
– Baimė gal ir suprantama, tačiau ji nepadeda eiti į priekį. Nereikia žiūrėti į galimą pavojų, nes tai tik sukausto žmogų.
– Kaip tuomet reikia elgtis?
– Pakeiskite matymo perspektyvą. Tobulinkitės toliau, būkite smalsūs! Paklauskite savęs – ar yra kokia nors vizija, dėl kurios aš norėčiau gyventi? Kažkas, į ką aš senatvėje pažiūrėjęs galėčiau savimi didžiuotis? O tuomet susiraskite tokių pat, kurie siekia to paties tikslo.
Jei kam nors labiau patinka tiesiog burbėti „kaip man sunku, nes aplink nėra jokio užtikrintumo, jokių garantijų“, tai žinoma, jis gali sau tai daryti.
– Tačiau juk pabaigus universitetą norima tiesiog gauti darbą, o ne kurti vizijas.
– Tiesą pasakius, toks požiūris mane nervina. Tie, kurie šiandien išeina iš universiteto, yra gabūs kažką duoti kitiems. Vokietijos universitetų absolventai turi tiek daug išteklių: jie yra jauni, išsilavinę, gyvena turtingoje šalyje su ypač išvystyta socialinio aprūpinimo sistema. Bet jei kam nors labiau patinka tiesiog burbėti „kaip man sunku, nes aplink nėra jokio užtikrintumo, jokių garantijų“, tai žinoma, gali sau tai daryti.
– O kodėl yra negerai norėti rasti gerą ir ateitį užtikrinantį darbą? Juk iš kažko reikia gyventi.
– O kas pasakė, kad siekdamas savo didelių tikslų nieko neuždirbsi? Būdamas doktorantu gali puikiai užsidirbti – net ir krizės laikotarpiu. O kokia nors įmonė visuomet apsispręs priimti tokį žmogų, kuris savo energiją investuoja į idėjas ir projektus, o ne tokį, kuris bijo ir abejoja. Jei jūs iš tikrųjų kažkuo žavitės, dedate pastangų būti kompetentingu toje srityje, turite bendraminčių tinklą, tuomet jūs išspinduliuojate visai kitą energiją, kuria jūs galite įtikinti darbdavį priimti jus į darbą. Bet svarbiausia yra tai, kad tuomet jūs viduje tampate nepriklausomu.
– Paaiškinkite.
– Tie, kurie deda pastangų į tai, kas jiems labai svarbu, gauna labai daug vidinės galios. Tuomet pasitenkinimas ir laimės jausmas nepriklauso nuo darbo rinkos. Tokie žmonės daug ramiau reaguoja į nesaugią aplinką, neužtikrintą ateitį. Jie yra atsparesni aplinkos įtakai. Ar jūs prisimenate „Ehec“ bakteriją ar kiaulių gripą? Juk niekas nebekalba apie tai.
– Tačiau neatrodo, kad dabartinę krizę sugebėsime taip greitai pamiršti.
– Taip atrodo dabar. Bet ateikite po trejų metų. Labai tikėtina, kad tuomet bus visiškai kitos žmonėms nerimą keliančios temos. Žmonės turi tendenciją labai greitai išsigąsti ir išsimušti iš vėžių, kai žiniasklaida ar aplinkinių nuotaikos krypsta į tam tikrą pusę.
Aš visuomet rinkčiausi tarp įdomių ir mažiau įdomių pasiūlymų, visiškai nepriklausomai nuo to, ar jie terminuoti, ar neterminuoti.
– Manoma, kad tie, kurie turi neterminuotą darbo sutartį, yra laimės kūdikiai. Ar tarp terminuotos ir neterminuotos sutarties patartumėte visuomet rinktis neterminuotąją?
– Aš visuomet rinkčiausi tarp įdomių ir mažiau įdomių pasiūlymų, visiškai nepriklausomai nuo to, ar jie terminuoti, ar neterminuoti.
– Kartais tiesiog sunku apsispręsti, kuris iš pasiūlymų įdomesnis. Ar tokiu atveju padeda „už“ ir „prieš“ sąrašai?
– O kaip jūs tai norite padaryti?
– Na, aš surašau visus argumentus „už“ ir „prieš“.
– O tuomet jums reikia pasverti. Sunku. Be to, tokiu atveju jums reikia veikti pagal tikimybių teoriją, tačiau jūs negalite visko tiksliai apskaičiuoti. Juk kalbama apie abejones, o ne apie riziką.
– O koks skirtumas?
– Rizikas galima apskaičiuoti. Jūs galite apskaičiuoti, kur didesni laimėjimo šansai – kazino ar savaitinėje loterijoje. Tačiau jūs negalite apskaičiuoti, ar po trejų metų jūs turėsite simpatišką viršininką. Nesaugiame, neužtikrintame pasaulyje „už“ ir „prieš“ sąrašai yra beverčiai.
– Tai ką tuomet reikia daryti?
– Pagalvokite, kokie kriterijai jums yra svarbūs, rinkite informaciją ir klausykitės savo vidinio balso. Kuo daugiau žmogus yra patyręs, tuo patikimesnė jo nuojauta.
– Pabaigęs universitetą žmogus dar neturi tiek daug patirties.
– Bet galbūt jis kur nors atliko praktiką ar šiaip uždarbiavo. Labai svarbi yra kruopšti situacijos analizė. Pakalbėkite su žmonėmis, dirbančiais jūsų geidžiamoje institucijoje, pabandykite suprasti, kas juos veda į priekį.
– Ar jūs pats darėte karjeros sprendimus, remdamasis vidiniu balsu?
– Taip. Sprendimas tapti mokslininku yra tik vienas pavyzdys.
– O kokia buvo šio sprendimo alternatyva?
– Pinigų studijoms aš užsidirbdavau kaip vienos diksi grupės muzikantas, grodamas bandza. Tai aš galėjau paversti savo profesija.
O kas, jei vidinis balsas dvejoja? Meskite monetą.
– Bet tai nekvepia saugia ateitimi ir užtikrinta perspektyva.
– Tai buvo netgi labai perspektyvu. Aš ilgai buvau tame versle ir galėjau tapti profesionaliu muzikantu, uždirbančiu daugiau nei mokslininkas. Bet mes linksminome kitus ir man būtų reikėję groti tai, ką užsisako publika. O akademinėje veikloje aš esu laisvas. Matyt, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl mano vidinis balsas mane čia atvedė.
– O kas, jei vidinis balsas dvejoja?
– Meskite monetą. Dar kritimo metu jūs pajusite, kokia puse norėtumėte, kad nukristų moneta. Jūsų širdis jau apsisprendė.
