Gal aš senamadiška, bet pati pirštis nenoriu. Esu kadaise užsiminusi, kad norėčiau, jog vaikas augtų šeimoje. Jis tam pritaria, bet nesiima jokių veiksmų. Šiaip jis yra iš tų žmonių, kurie ilgai delsia prieš priimdami sprendimą, o tada jau nebesimėto, bet kiek galima laukti… Gal tos vedybos nieko iš esmės ir nepakeistų, bet man tai svarbu. Pagaliau nebereikėtų atsakinėti į įkyrius žmonių klausimus, kada gi susituoksite. Kokios man strategijos laikytis toliau? Gėda prisipažinti, bet galvoju pradėti dairytis naujų pažinčių, gal iš keršto, nes pykstu ant jo. Jolanta.
Sveika, Jolanta. Ieškoti naujų pažinčių tavo atveju būtų klaidingas, nieko neišsprendžiantis ir santykių nekuriantis žingsnis. Problema tik dar labiau įsisenėtų ir greičiausiai taptų dar skaudesnė. Taip, tai būtų kerštas, pagiežos liejimas, tik kur tai nuvestų? Atstumas tarp judviejų su draugu tik padidėtų, o apmaudas kauptųsi, kol vieną dieną jis, ko gero, prasiveržtų ir greičiausiai pačiu nemaloniausiu abiem būdu. Tu būtum dar labiau nusivylusi, gal net būtų gėda, liūdna. Pagaliau, kas tuomet, jei tavo vien iš pykčio užmegztas santykis staiga – kito žmogaus iniciatyva – imtų virsti rimtu ryšiu?
Problemą patarčiau spręsti pradedant klausimais sau. Gal turi kokių nors abejonių dėl šio žmogaus, nesi iki galo tikra? Galbūt tavo mintys apie kitas pažintis susijusios ne tik su pykčiu, bet ir tam tikru abejingumu draugui? Jei taip, jis gali tai nujausti ir sąmoningai arba ne delsti. Jei ne, manau, pats geriausias ir veiksmingiausias būdas spręsti situaciją – pasidalyti su draugu svajonėmis.
Nieko neprašyk, nieko jam nesiūlyk, o tiesiog sakyk, ko norėtum, kaip įsivaizduotum idealią savo ateitį. Galbūt tavo draugui atrodo kur kas svarbiau, kad norite vaikų, ir jis nežino, kaip tau svarbu iš pradžių susituokti, o tik paskui susilaukti atžalų. Jei vyriškis tave tikrai myli, manau, norės išpildyti tavo svajones, nes norės matyti tave laimingą ir besidžiaugiančią gyvenimu. Sėkmės jums abiem!
