Prieš tris savaites minėto penkiasdešimtmečio proga humoristas Vytautas Šerėnas gavo medžioklinį šunį. Vedžioja po Antakalnio miškus rudakailę Gilę ir juokais pyksta: „Tai, matai, ant senatvės - šunį..." Tokia ir senatvė - nei pražilęs, nei nuplikęs, gal tik dešimt kilogramų pridėjęs nuo to laiko, kai visa Lietuva jį pamatė populiarioje televizijos laidoje „Dviračio žynios". „Durnumo daugiau..." - atsilošia savo namų svetainėje, į vyresnėlės dukters Gintės kambarį uždaręs keturkoję naujokę.
Kas tas „durnumas"?
Nesutarimai dėl principų. Man patinka garsiai televizorių žiūrėti, o štai, kad kiti garsiai žiūrėtų - nenoriu. Aš galiu šešias valandas prie kompiuterio sėdėti, bet jei reikia žmonai, tai ji dvi dienas manęs prašo. Vaidinu, kad trukdys.
Kalbi kaip senas bambeklis...
Taigi man - penkiasdešimt. Viduramžiais būčiau senas diedas.
Ir kaip tie penkiasdešimt? Atsikėlei iš ryto ir...
Ne iš ryto, vaikeli! Gal pirmą valandą dienos... Dvi savaites, pasigavęs virusą, grįždavau namo iš darbo ir - į lovą.
Sako, prieš gimtadienį žmonės būna labiau pažeidžiami?
Kažin kodėl jie prieš aštuonioliktą nenusilpsta (juokiasi)? Žiūrėsim, ar sveikata pasitaisys. Jei ne, matyt, ne virusas.
Gulėdamas lovoje skaičiau sveikinimo žinutes. Paskui moterys grįžo iš parduotuvių, iš kirpyklų, parnešė kostiumo kelnes sutvarkytas. Aš irgi pradėjau matuotis...
Tą penkiasdešimt? Pritiko?
Kitą dieną lyg ir labiau nesusirgau (šypsosi). Prieš dvi savaites dar keturiasdešimt devyneri buvo. Niekas neklausė, kaip jaučiuosi. Nejau kas pasikeitė? Nagi nieko!
Kas kita, jei iš komos būčiau pabudęs ir man būtų pasakę, kad penkiasdešimt suėję. Ooo! Dabar gi... Šitiek visko įvykę! Normalu, kad jau penkiasdešimt. Aš per tokį ilgą gyvenimą vos į partiją neįstojau!
Į partiją? Kuriems gi būtų pasisekę?
Baigęs ekonomikos mokslus, likau Vilniaus universitete. Dekanas pasigavo koridoriuje: „Pareiškimą reikia rašyti dabar, kol nesi mokslo žmogus. Mokslininkus sunkiau į kompartiją priima..." Mėginu kažką veblenti, suprantu, jei nesutiksiu, nukentės padorūs mūsų santykiai. Parašiau pareiškimą. Kai baigėsi mokslo metai, nuėjau pas Bronių Genzelį, tuometinį universiteto kompartijos sekretorių. Sveikinuosi, o jis man: „Tai, suprantu, į partiją nenori?" Linktelėjau galva.
Grįžęs į fakultetą pranešiau sekretorei. Visi kad sukilo... Gerai, mėginu derėtis, pratęskite tada dar metus kandidato statusą. Ginčijasi, taip negalima. Po savaitės pratęsė. O aš jiems: „Vėlu, tada reikėjo, nebenoriu..."
Anuo metu nemažai ekonomistų pasinėrė į verslą. Tau nekilo noro pradėti savo?
Beveik visi mano pažįstami pasuko į politiką. Mokslininkų skaitykloje, būdavo, sėdėdavau vienut vienutėlis, kolegos - Seime, politikoje, patarėjai, padėjėjai. Man dveji metai likę, kad disertaciją baigčiau, kur čia lakstysi.
Lyg ir buvai pasirengęs moksliniam darbui. Bet, še tau, ėmei viską ir metei...
Disertacijos oponentas siūlė darbą savo institute. Aš skėstelėjau rankomis: „Kad nežinau, mes bendrabutyje gyvename..." Profesorius patrūkčiojo pečiais: „Nieko ir aš tau nežadu..."
Likau Vilniaus universitete, vėliau pradėjau dirbti Valstybinėje kainų ir konkurencijos tarnyboje.
Čia Gintaras Ruplėnas tave ir surado?
Gintaras su Arūnu Valinsku tuomet jau kūrė televizijos laidą. Matyt, prisiminė mane iš studentiškų laikų. Man pasirodė, kad darbas televizijoje bus papildomos pajamos. Laksčiau per tris darbus iškart. Paskui teko rinktis. Ir ne vien dėl to, kad ėmė trūkti laiko. Kartą tarnybos reikalais nuvažiavau į Panevėžį. Vaikštau po cechus, o moterys baltais chalatais kikena. Še tau ir pareigūnas! Iš televizijos!
Ar tuo metu galvojai apie tai, kad kelių iš humoro laidos atgal pas rimtuosius ekonomistus gali nebelikti?
Kaip žmogus - bijojau, bet kaip ekonomistas... Kas yra prestižinis darbas arba neprestižinis, rimtas darbas arba nerimtas? Kažkada statistika turėjo tokį rodiklį: šeimos galva yra tas, kuris į namus parneša didesnes pajamas.
Buvo, kad žmona Dalia uždirbdavo daugiau?
Kol atsirado vaikų, Dalia dirbo Ekonomikos institute. Labai gali būti, tada jos atlyginimas buvo didesnis už manąjį, aspiranto. Bet kokiu atveju nei jos, nei mano pajamos neužtikrino geresnių šeimos gyvenimo sąlygų.
Prisimeni, kaip pirmą kartą nusifilmavai „Dviratyje"?
Kažkur turėtų būti vaizdo juosta. Vilkėjau mamos megztinį, vėliau jis dar ilgai matėsi ekrane, toks pilkai rusvas. Neprisimenu, ką kalbėjau, bet tuo metu buvo šmaikštu ir tiko viskas, ką išleisdavome į eterį.
Vytautai, bet šitiek metų - vieną ir tą patį?..
Aš kiekvieną rytą geriu arbatą. Irgi - vienas ir tas pats, bet ką darysi? Ir pietus valgau...
Bet tai - tik fiziniai poreikiai...
O ką, dvasiniai - kitokie? Susiformavo vertybės, ir sėdi sau. Apie tuos pačius žmones kasdien galima skirtingai kalbėti.
Darbas televizijoje ypač dabar laikomas...
Nori pasakyti - konvejeriu? Bet taip juk lengviau dirbti!
Jūsų komandoje visko būta. Ir pykčių, ir skyrybų, ir muštynių...
Na, muštynių tai jau nebuvo! Bent aš nesimušiau.
Noriu pasakyti, kad jūsų darbo ir asmeniniai santykiai ypatingai susiję.
Kad tiek ir tų asmeninių... Kai išsibėgiojome su Arūnu Valinsku, tai dabar tik - labas, labas, ir viskas.
Esu girdėjusi, Arūnas supyko ant tavęs, kai pradėjai kaimo turizmo verslą...
Nesąmonė! Mano sodyba mūsų santykiams įtakos neturėjo.
O kas turėjo? Tavo dalyvavimas Lietuvos prezidento rinkimuose 2002-aisiais?
Tiksliau - mano nenoras prezidentuoti buvo viena iš mūsų išsibėgiojimo priežasčių. Viskas, tema baigta.
Tik pasakyk, kam tau reikėjo politikos?
Anuo laiku bet kuris antras būtų įveikęs tuometinį prezidentą Valdą Adamkų. Galėjo būti Artūras Paulauskas, galėjau būti aš, galėjo būti Rolandas Paksas. Klausimas - kas geriau?
O jei būtum laimėjęs?
Šešiasdešimt procentų skyrelio „Ką reikėtų daryti tapus prezidentu?" buvo suformuluota. Kai laimėjo Rolandas Paksas, irgi nežinojo, ką daryti. Dabar galiu pajuokauti: taip prezidentauti aš irgi galėjau!
Nuo anų prezidento rinkimų praėjo daug laiko. Prisipažink, tai buvo rimta ar tik žaidimas?
Sakykim, žaidimas.
Bėgo metai, populiarios laidos vedėjas keitėsi. O gal liko toks pat?
Prisidėjo penkiolika kilogramų. Ir durnumo, jau sakiau, daugiau.
Esi proto, materijos žmogus. Ar gali patvirtinti, kad būtent tai padėjo išvengti ligų, su kuriomis susiduria į televiziją įžengę jauni žmonės?
Atėjau į televiziją trisdešimties. Sunku tokio amžiaus sužvaigždėti. Man nereikėjo „kabinti" mergų, buvau vedęs ir turėjau dvi dukras. Žvaigždė paprastai turi daug bohemiškų interesų, o man reikėdavo kas vakarą grįžti pas šeimą.
Betgi nupuldavai kartais?..
Ir ką? Esi su vyrais gastrolėse, valgai „pastiprintą" vakarienę. Nebuvo, kad užgerčiau, negrįžčiau savaitę. Aš iki trisdešimties visai nežinojau, kas yra „pachmielas". Buvau patyręs, kad galvą po išgertuvių skauda, bet ką reiškia „pachmielas"? Kartą tuomet su būsimu uošviu atsidūriau Rusijoje. Rusiška degtinė tais laikais buvo tokia bjauri, kad galėjai ją užsigerti lietuviška. Tikras brudas! Uošvis rytą man ir sako: „Einam į gatvę, grynu oru pakvėpuosim." Kam kvėpuoti, galvoju, mirštu ramiai čia lovoje ir mirsiu. Ko į gatvę? Tuo metu atėjo pažįstamas rusas, suvertė man stiklinę tos pačios rusiškos degtinės. Atlaikiau kažkaip tą egzekuciją. Po pusvalandžio dar pusės stiklinės paprašiau. Išėjom sau linksmi į gatvę. Nuo tada pradėjau suprasti girtuoklius.
Ne vieną ir ne dvi galimybes prasigerti turėjai, kai gastroliuodavote su tada beprotiškai populiariu „Dviračiu"...
Mano poreikiai visada buvo menki. Norėjau tik uždirbti butą šeimai, anei man lėktuvo reikėjo, anei vilos Ispanijoje. Pinigų tikriausiai ir nebuvo tiek daug, jei man jų užteko tik tam, kam prognozavau. Uždirbti gerai pradėjau trisdešimties. Sunku prasigerti, jei neprasigėrei iki to.
Visą laiką buvai vienas iš pavyzdingiausių „dviratininkų". Prie tavęs nelimpa apkalbos, apie tave nekuriamos istorijos.
Turiu gerą pasiteisinimą: toje kompanijoje buvau vyriausias.
Argi po ilgų gastrolių žmona netrypdavo kojomis?
Netrypdavo, nes iš gastrolių mes grįždavome su pinigais.
Dukros - dvyliktokė Gintė ir dešimtokė Rytė - niekada tau nepriekaištavo, kad gadini joms gyvenimą?
Skųsdavosi pradinėse klasėse. Būdavo, skaito klasėje mokinių pavardes, išgirsta visi „Šerėnaitė" ir kvatoja. Rytė ilgai niekam nepasakojo, kad jos tėtis - tas pats Šerėnas. Sakydavau joms: tik nekreipkit dėmesio.
Ar kuri iš jų linkusi į humorą?
Gintė gitara groja, labai gražiai piešia, aš net tris jos paveikslus nupirkęs esu. Ruošėsi kažkam padovanoti, o man - labai gražūs. Rytė - kitokia. Tai žmogus, kuris mūsų šeimoje pirmasis skuodžia prie pašto dėžutės laikraščių. Dažnai pešamės, kuris pirmas juos skaitys. Jei Gintei reikia kokio Seimo nario pavardės, tai ji Rytės klausia, ta viską žino.
Kai kurie žmonės savo gyvenimą mėgsta sudėlioti etapais. Mėginai kada nors?
Turiu keletą tokių etapų, bet jie seniai pasibaigė. O dabar... Dabar - jokių lentynų. Nesu fatalistas. Manau, viską gyvenime pats nusprendžiau.
Kartais ir Dalia... Girdėjau, kelionėse ji dažnai išmeta tavo sunešiotus drabužius, kuriuos taikaisi parsigabenti atgal į Lietuvą...
(Juokiasi.) Žmona man dažnai sako: mesk tuos marškinius! O aš jai: „Taigi išskalbsim, bus geri..." Nesuprantu, iš kur pasaulyje tas išmislas prie apykaklės etiketes klijuoti? Eik paskui, ardyk. Seni marškiniai - smagūs, mieli.
Išduok paslaptį, kaip pasitikrini, žmogus turi humoro jausmą ar ne?
Kad nereikia tikrinti. Humoras yra mano darbas. Kai išeinu iš darbo, juk visai negalvoju, tas žmogus, kurį sutikau, turi humoro jausmą ar ne.
Kitaip paklausiu. Ar tave erzina žmonės be humoro jausmo?
Juk negali visi humoristai būti. Nevakaroju su žmonėmis, kurie nesupranta juokų. Nebent koks privalomasis vakaras būtų.
Ar jūsų kompanijoje vertinamas geras pokštas?
Vertinamas. Niekas per petį neploja, bet suprasti, kad patiko, nesunku.
O kas, tavo manymu, yra geras humoras?
Kad nebežinau, kai tiek jo visokio... Politinis humoras man įdomiausia. O anekdotai... Nėra jų tiek daug, kai pradedi skaityti. Tokioj pat juokingoj situacijoj gali atsidurti ir lietuvis, ir žydas, ir prancūzas, ir amerikietis.
Ar prisimeni ką nors tokio, kas neseniai tave nuoširdžiai prajuokino?
Pokštai medžioklėje. Vienas iš seniausių mūsų būrelio medžiotojų - aštuoniasdešimt dvejų metų vyras - kiekvieną kartą kelia triukšmą, kaltina visus, skundžiasi, kad nepatenkinti žmonės vis jam skambinėja. Tai vienas medžiotojas ir sako: „Taigi žino, kam skambinti, kas dėl visko kaltas..." Žvengėm mes ilgai.
Argi ne juokinga, kad šiais metais, girdėjau, per medžioklės sezono atidarymo pietus nebuvo išlenkta nė viena taurelė?
Per trylika metų taip dar nėra buvę! Bet priežasčių yra. Švenčionių miškai kolegoms užkliūva. Vienu metu pradėjau galvoti: jei ne Henrikas Daktaras, Kedys ir Švenčionių valdžia, tai žurnalistai neturėtų ką rodyti.
Jūs juk - irgi...
Labai dviprasmiška situacija. Mano sodyba - kaip tik tose vietose, medžioju Prunskaus būrelyje...
Kodėl medžioklė tave taip „užkabino"?
Vienas mokslo laikų bičiulis man vis sakydavo: mes neteisingai leidžiame laisvalaikį. Pradėjom leisti teisingai. Atsisėdu į bokštelį šalia miško ir sėdžiu jame keturias valandas. Akys - į visus šonus. Kartais prisnūstu kokių penkiolika minučių...
O šernas tik - šast iš miško!
Taigi, iškart prabundi. Nušaunu aš retai. Ir į Afriką medžioti nevažiuočiau. Dešimt dienų - po žvėrį, argi čia medžioklė? Sugalvojau: važiuosiu į Afriką tada, kai iš ten leis mėsos parsivežti. Tik, matyt, neleis, užtat ten ir nevažiuosiu.
Juk ne dėl mėsos medžioji?
Taigi, žinok, kad dėl mėsos. Skanu man žvėriena. Ekologiška mėsa. Trofėjus - ne medžiotojo nuopelnas, trofėjus - gamtos dalis.
Penkiasdešimtmetis - gera proga dovanų gauti šautuvą...
Kad turiu jų tiek, kiek reikia. Gavau šunį. Dabar turiu darbo vedžioti jį į lauką.
Dalia neprieštarauja savaitgalio išvykoms?
Kaip čia pasakius... O ką man veikt? Tada sėdėsiu namuose prie kompiuterio. Užtat sodyboje - tik spėk dirbti. Pavėlavai žolę nupjaut - žoliapjovė kaipmat ima painiotis.
Tai per atostogas žolę ir pjauni?
Per atostogas dirbti sodyboje?! Jokiu būdu. Jokiu būdu.
Žinau, per atostogas toli keliaujate...
Mudviem su Dalia patinka šiaurinė gamta. Visada keliaujame patys vieni, išsinuomojame automobilį ir važiuojame, kur akys mato. Kanadoje du tūkstančius kilometrų vien žvyrkeliais nuvažiavome.
Kai pagalvoji, tiek daug turi - gerą darbą, puikią šeimą, keliauji. Nejau penkiasdešimtmečiai nebesvajoja?
Kad svajonės - tos pačios. Aš į Aliaską ketvirtą kartą važiuočiau, bet jau neturiu Šerėnienės kaip apgauti. Australijos dar kartą nuskrisčiau pažiūrėti. Dalia į Japoniją nori, bet aš ten japoniškų kelio ženklų nepažįstu, kaip vairuosiu (juokiasi)?
