Dabar populiaru
Publikuota: 2012 gruodžio 16d. 17:00

Vytautas V. Landsbergis: „Kai augini vaikus, negali būti blogas“

Vytautas V. Landsbergis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Vytautas V. Landsbergis

Kai rašytojo, teatro ir kino režisieriaus, bardo Vytauto V. Landsbergio (50) kas nors paklausia, kokia kūrybos sritis labiausiai patinka, jis pajuokauja: „Labiausiai man patinka tverti ir auginti vaikus.“ Kadangi kiekvienas pokštas slepia šiek tiek tiesos, Vytautas dar priduria: „Neturėčiau šito būrio – kas žino, kuo būčiau tapęs? Gal sėdėčiau dabar vienišas kokiame bare arba dar blogiau – gulėčiau tarp pušų Antakalnio kalnelyje...“

– Vytautai, jūsų namuose nuolat skamba vaikų balsai – turite penkis vaikus ir keturis anūkus. Esu girdėjusi istorijų apie gerąjį senelį, kuris juos visus susirenka ir tokiame dideliame būryje leidžia savaitgalius. 

– Man atrodo, kad tik egoistai neaugina vaikų. Juk ir tie, kurie negali turėti savų, visada turi galimybę užauginti svetimus. Kai augini vaikus, negali būti blogas, negali būti bjaurus, nugrimzti į depresijas, užsidaryti, užsiimti savo reikalais – vaikams tavęs reikia. 

Dievo planas – labai gražus. Vaikai į mūsų gyvenimą ateina iš aukštesnio, iš geresnio pasaulio. Jie – mūsų mokytojai. Kiekvienas mano vaikas atsinešė savas knygas, savus filmus, netgi ūkines situacijas išsprendė. Galvoji, na, ketvirto jau niekaip neišauginsiu, nėra sąlygų, o tos sąlygos, žiūrėk, ima ir atsiranda. Gauni užsakymą, atrandi naują būdą užsidirbti, persikeli, pavyzdžiui, į Anykščius... Ir tas persikėlimas daug išmoko – gyvenimas egzistuoja ne tik mieste, pasirodo. Gali pats bulvių, pomidorų užsiauginti, šiltnamį pasistatyti. 

– Anykščiuose vis dar turite namus? 

– Dabar tai labiau kūrybos ir poilsio zona, pabėgu ten, kai rašau. Ką tik baigiau naują romaną paaugliams, metus pratūnojau. Savaitgaliais atvažiuodavo šeima arba vyresnysis sūnus Gabrielius anūkus atsiųsdavo. Kaipmat juos įdarbindavau: liepdavau skaityti, ką būdavau per savaitę parašęs. 

– Pamenu, vienu metu nedideliame provincijos miestelyje ketinote apsigyventi visam laikui.

– Dvejus metus ir gyvenome, tačiau vyresnėliai nepritapo. Pasimokę Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, buvo jau paragavę kitokio mokytojų ir mokinių santykio, jiems trūko draugų ir savos aplinkos. Į Vilnių grįžome pastebėję, kad vyresnėliams dingo noras mokytis. Negali laužti vaikų, turi eiti paskui juos. Juk kai kraustėmės, irgi jų klausėme: dabar sunki situacija, būtų lengviau, jei išnuomotume būstą Vilniuje ir persikeltume į Anykščius. Gal ten parašyčiau daugiau knygų, uždirbčiau daugiau pinigų, tada galėtume grįžti. Jie pasakė – gerai! 

– Tėvai dėl vaikų gali daug paaukoti?

– Kiekviena šeima turi savo modelį, ir aš negaliu sakyti, kad manasis geresnis. Labai žaviuosi vyriausiojo sūnaus Gabrieliaus šeima, mokausi iš jo žmonos, talentingos edukologės Austėjos, auginti vaikus, mokyti smalsumo, atvirumo. Gabrielius man – gražus pavyzdys, kaip galima išspręsti skaudžią gyvenimo situaciją: mudviem su jo mama nepavyko išsaugoti šeimos, jis padarė savo išvadas ir nusprendė, kad paties šeima bus kitokia – gausesnė, stipresnė. 

– Tačiau jūsų santykiai su Gabrieliaus mama Giedre išliko puikūs? 

– Giedrė iki šiol man – artimas žmogus, aš jai padedu, ji – man. Beje, Giedrė redaguoja bemaž visas mano knygas. 
Labai svarbu, kad vaikas žinotų: nors tėvams nepasisekė, jie liko bičiuliai. Niekada neįžeis vienas kito ir nesisvaidys piktais žodžiais. Su Lietuvos vaikais dažnai susitinku mokyklose. Iš jų pasakojimų patyriau, kad po tėvų kivirčų dažnam kyla minčių apie savižudybę. 

Gedmanto Kropio nuotr./Vytautas V. Landsbergis
Gedmanto Kropio nuotr./  Vytautas V. Landsbergis

Vienas įvykis itin sukrėtė. Kartą atvykome į nedidelį miestelį. Mus pasitikusi bibliotekininkė pasakė, kad susitikimas neįvyks, – naktį nusižudė moksleivis. Tą akimirką išgyvenau lyg Dievo ženklą: o ką aš padariau, kad taip neįvyktų? Grįžęs nusprendžiau sukurti spektaklį, tariausi su psichologais, psichoterapeutais. Jie visi man sakė: jei toks vaikas išsikalba, pusė darbo jau padaryta. 

Mūsų visuomenė nori matyti laimingus, fainus žmones. O kas širdyje iš tiesų – nesvarbu, ši dviprasmybė žlugdo. Rengdami spektaklį su jauna aktorių grupe išvykome į sodybą, pradėjome nuo meditacijų, kalbėjimosi. Papasakojau jiems apie savo jaunystę, kad irgi išgyvenau tą jausmą, kai prieini liepto galą, kai viskas atrodo beprasmiška, pasaulis – svetimas, šaltas. Didžiulei mano nuostabai, visi tai buvo patyrę! Tikėjausi istorijų apie nelaimingas meiles, betgi – ne, pasirodo, minčių apie savižudybę ateidavo ir tuomet, kai griūdavo šeima ar tėvai susikivirčydavo.

Per tėvų skyrybas vaikas netenka palaikymo, nebesijaučia saugus. Paklausiau: o kas sustabdė nuo to žingsnio? Pasirodė, jog visi turėjo ką globoti: vienas – mažesnį brolį, kitas – šuniuką. Taigi būti atsakingam už ką nors – itin svarbu. Lygiai taip pat svarbu, kad tos situacijos juos užgrūdino, padarė ne tik stipresnius, bet ir jautresnius. Kai pamatai, kaip žmonėms skauda, išmoksti neteisti, užjausti, padėti... Nes ir pats esi tai patyręs.

– Nors turėjote skaudžios skyrybų patirties, jūs vis dėlto sukūrėte kitą šeimą. Kaip judviem su žmona Ramune pavyksta išvengti kasdienybės? Kaip saugotės, kad vaikai negirdėtų jūsų barnių? 

– Ramunė yra visiškai nekonfliktuojantis žmogus – man labai pasisekė. Nežinau, kaip ji sutramdė savo aviniškas savybes. Aš Dvynys, ji – Avinas. Ramunė – mano bičiulis, didžiausias pagalbininkas, padedantis būti šiame nelengvame pasaulyje su savo kūryba ir darbais. Mudu daug laiko praleidome kalbėdamiesi apie santykius, kokių norėtume. Pamenu, buvo toks rašytojiškas laikotarpis, kai su draugais dažnai pavakarodavau. Ramunė pasakė, jog vaikams ir jai ramiau, kai vakarais būnu namie. Ir be kvapo... Pasistengiau išgirsti jos pageidavimą.

– Nuostabu, kai tave išgirsta. 

– Tiesiog imi ir pasveri, kas tau svarbiau? Kažkas yra pasakęs gražiai: meilė lyg bankas, į kurį dedi pagarbą, meilę, šiltus jausmus. Vienas barnis, šiurkštus žodis, neištikimybė tą banką sudegina. Dingsta visos tavo santaupos, iš kur sėmeisi stiprybės. Savo knygose stengiuosi aprašyti to šilto santykio galimybę. Vaikai turi žinoti, kas yra normalu, nes tas „normalu“ bemaž baigia išnykti. Dažniau filmuose ar per TV matome juodąją meilės pusę – kaip nekęsti, pažeminti ar net užmušti, bet nematome, kaip paprasčiausiai mylėti, gerbti. Vaikai nebežino, kokie yra normalūs įsimylėjusių žmonių santykiai, – užtat arklys Dominykas savo rugiagėlei ir rašo laiškus, eilėraščius, globoja ją, ilgisi jos, kai jiedu išsiskiria. 

– Ar jums neatrodo, kad vaikams kuo toliau, tuo sunkiau suprasti šeimos esmę? Tėtis, širdies draugas, kitas širdies draugas, sugyventinis... Iš kur jiems paskui žinoti, kokia turi būti šeima? 

– Visuomenė keičiasi, to nesustabdysime. Jei kas ir gali išmokyti vaikus, tai šeima, gražūs tarpusavio santykiai. Nebūtina ieškoti penkių partnerių, kad išmoktum, suprastum ir įvertintum meilę. Tie, kurie nuolat ieško partnerių, nelinkę mokytis. Nors pasitaiko ir išimčių... Vieną mano bičiulį netikėtai paliko žmona. Jis labai išgyveno skyrybas. Žinojau tai, užtat nustebau po keleto mėnesių jį sutikęs su kita moterimi. „Tai – mano žmona“, – pristatė, o aš pagalvojau: „Oho, kaip greitai...“ Kai likome dviese, jis man pusiau juokais pasakė: „Žinai, man truputį nesvarbu, ką mylėti, svarbu, kad turėčiau, ką mylėti.“ Atrodo, absurdas, bet iš tiesų – tai aukščiausia meilės rūšis. 

Kažkas yra pasakęs gražiai: meilė lyg bankas, į kurį dedi pagarbą, meilę, šiltus jausmus. Vienas barnis, šiurkštus žodis, neištikimybė tą banką sudegina.

– Vytautai, ar jums kada teko išgirsti priekaištą: ir kam tokia didelė šeima, juk šitiek vargo. 

– Anksčiau, kai dar skaitydavau savo rašinių komentarus, rasdavau įvairių pastabų. Galiu tik pasakyti, kad mūsų vaikai atsirado sąmoningai, su Ramune buvome apsisprendę turėti gausią šeimą. Kai savi užaugs, gal dar ir įsivaikinsime kokį. 

– Tikriausiai nė nepastebėjote, kad vyresnieji jau užaugo? 

– Gabrielius turi keturis vaikus. Vyresnysis Jonas irgi vedęs, baigia dizaino studijas. Paskutiniais mokyklos metais pasirinko dailę, nors visi manė, kad bus muzikantas, – apdovanotas absoliučia klausa, puikiai grojo klasikine gitara, pianinu. Elena trečiame kurse, studijuoja mediciną. Įsivaizduoju, bus gera pediatrė – labai myli vaikus, dirba aukle, pati užsidirba studijoms ir pragyventi. Julija panaši į Joną – tokia jauna filosofė, labai harmoningo būdo, niekur neskubanti. Severija – ugnis. Mokykloje jai visko reikia, visur dalyvauja, visus būrelius lanko. 

– Jūsų Severija ir vyriausias Gabrieliaus sūnus Augustas – to paties amžiaus. Nebuvo keista iš vieno išgirsti „tėti“, iš kito „seneli“? 

– Buvo keistas tas kreipinys – „seneli“. Pasakiau Augustui: „Jaunelis man labiau patiktų...“ O paskui įpratau. Dabar Gabrieliaus vaikus priimu kaip savo. Tai visa mūsų gentis, negali svarstyti: šitie artimesni, anie – tolimesni. 
Anksčiau, kai susipykdavo su Augustu, Severija pareikšdavo: „Turi manęs klausyti, esu tavo teta.“ „Kokia tu teta, tau tiek pat metų!“ – pykdavo Augustas. Dabar jie bendrauja lyg broliai ir seserys.

– O jums anūkus auginti – kitaip nei savus vaikus? 

– Kai augini savus, jautiesi labai atsakingas. Su anūkais išeini į komforto zoną: per daug auklėti jų nereikia, reikia tik išžaidinti. Būna begalinės šventės, kai visi važiuojame į Anykščius. Prisigalvojame visokiausių nuotykių, prisikvailiojame. Man smagu, gera su jais. Iš jų aš irgi mokausi. Vyriausias anūkas Augustas, kuriam dabar dvylika, neseniai perskaitė anglišką knygą apie rinkodarą. Sako: „Seneli, tavo leidykla stojasi ant kojų, leisk, aš tau sudėliosiu rinkodaros planą.“ „Žinoma, – ploju rankomis. – Mielai pasinaudosiu tavo paslaugomis.“ 
Gabrielius, žiūriu, uch, mane praaugo, o Augustas – pralenks ir jį. O kaip kitaip... Negi norėtųsi, kad nepralenktų?

– Ar tiesa, kad nuo Gabrieliaus prasidėjo jūsų rašymas vaikams? 

– Kai išvykau į Gruziją studijuoti režisūros, Gabrielius buvo dar mažas, septynerių. Jis augo, tėčio reikėjo. Pamaniau, rašysiu jam tokius laiškus-pasakas apie Rudnosiukus. Pašnipinėdavau, kaip jam sekasi, kokių įvykių jo gyvenime vyksta. Pamenu, Gabrieliaus mama telefonu papasakojo, kad jo kojinės dažnai atsiduria po lova. Taip atsirado Rudnosiuko istorija apie vieną smirdantį daiktą, kuris gyvena po lova ir trukdo pelėms. Tos kosi, ašaroja, dūsta ir kankinasi. Rudnosiuko laiškus Gabrielius išsaugojo. Kai leidau knygą, juos pasiskolinau, pasidariau kopijas ir vėl jam atidaviau. 

– Girdėjau, rašote naują knygą? Man ją apibūdino taip: lietuviškasis „Haris Poteris“... 

– Vienu metu rašiau apie gyvūnėlius – arklius, briedžius, pelytes... Štai neseniai išleidau „Erelio sakmę“ apie karalių Gediminą ir krivį Lizdeiką. O dabar pamėginau atrasti protėvių burtus, galimybę persikelti į mitą, į pasaką. Taip atsirado „Anupro kupros“, kurios pasirodys Vilniaus knygų mugėje. Nuo vaikystės lydėjo skausmingas noras ką nors padaryti, kad baisi lietuviška pasaka apie Eglę Žalčių karalienę baigtųsi kaip nors kitaip. Juk visiems patinka pasakos su laiminga pabaiga. Ypač – 2012 metais...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką