Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žaliakalnio moterys: aktorė Inesa Paliulytė ir scenografė Kotryna Daujotaitė

Inesa Paliulytė (kairėje) su dukra Kotryna Daujotaite
Redos Mickevičiūtės nuotr. / Inesa Paliulytė (kairėje) su dukra Kotryna Daujotaite
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Šis į Ąžuolyną atsirėmęs Kauno mikrorajonas visada turėjo savitą veidą. Inteligentės čia visais laikais svečią vaišindavo cinamoniniais pyragaičiais, o prie pietų stalo įsipildavo po taurę vyno. Vakarietiško rafinuotumo pamokas Žaliakalnyje, savo mamos šokėjos Kiros Katerinos Daujotaitės namuose, išėjo ir aktorė Inesa Paliulytė su dukra scenografe Kotryna Daujotaite.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Namą Kauno Obuolių gatvėje esate pavadinusios ne tik šeimos, bet ir visos giminės epicentru, kur bent kartą kitą per metus susirenka po pasaulį išsibarstę artimieji.

Inesa: Traukos centras visada buvo mano mama. Ji net anapilin išėjo, likus vos pusantro mėnesio iki jos 93-iojo gimtadienio, iškart po Kūčių vakarienės, apsupta iš visokių kraštų sulėkusių giminaičių. Iki paskutinio atodūsio išsaugojo gerą humoro jausmą – kai paskutiniu metu apsilankydavo gydytojas ir tvarstydavo mamai skaudamas kojas, ji nepraleisdavo progos pakoketuoti: „Daktare, jūs toks gražus ir jaunas, bet toks negailestingas...“ Arba: „Kaip į senatvę sulysau – tuoj šokti pradėsiu...“, „Skausmas? Man jį Dievas siunčia kaip dovaną – už daug nugyventų metų...“ Nesutikau tolerantiškesnio, kantresnio žmogaus už savo mamą – ji su šypsena visiems viską atleisdavo ir niekada nieko neteisdavo.

Nuo vaikystės labai bijojau girtuoklių – jei matydavau pargriuvusį, nebepaeinantį, aplenkdavau iš tolo, o mama visada prisiartindavo ir patikrindavo pulsą: „Ką gali žinoti – gal miršta?“ Perauklėjo ir mane: dabar elgiuosi taip, kaip ji. Viena, kas ją labiausiai erzindavo, – tai brutalumas ir akivaizdus melas siekiant pasipelnyti. Man iš jos to dar reikia gerokai pasimokyti, nes sunkiai priimu žmogų tokį, koks yra, vis noriu jį perdaryti pagal savo kurpalį. Nemoku taip, kaip ji, džiaugtis pirmuoju sniegu, pražydusia trešne, ant žiedo ropojančia skruzdėle ar prikibusiu prie šuns uodegos šapu... Prieš pat mirtį mama vis norėdavo, kad namie skambėtų Woody Alleno filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“ garso takelis, ir aš matydavau, kaip ji judindavo riešą, – tai būdavo Kiros Daujotaitės šokis...

Kotryna: Močiutė iki gyvenimo pabaigos išsaugojo šviesų protą ir labai blaiviai suvokė artėjančią mirtį. „Kas bus su šuneliais?“ – paskutiniu metu ją labiausiai jaudino mūsų dviejų ilgaplaukių taksiukų likimas, nes juos mylėjo kaip žmones. Vienas šalia jos taip susirangydavo, kad ji atrodydavo it iš paveikslo „Dama su šermuonėliu“. Amžius ir kartų skirtumai jai tarsi neegzistavo, nes vienodai mielai bendraudavo ir su mano, ir su mamos draugėmis.

O kiek sykių yra šluosčiusi ašaras skyrybas išgyvenusioms moterims! „Saulute, įpilk į tą gražiąją taurę baltojo vyno“, – prašydavo. – „Močiute, bet juk dar rytas...“ – „O ką – aš negaliu išgerti baltojo vyno?“ Arba mama gamina jos taip mėgstamą kepenėlių paštetą ir girdi iš kito kambario: „Tik brendžio nepamiršk!“ Užaugusi Tauragės dvare, ji buvo paveldėjusi pačias rafinuočiausias ir aristokratiškiausias stalo manieras. Močiutės mama, mano prosenelė, netgi dogmatiškai jų paisydavo: sako, namiškiai bijodavę prie stalo sėstis – kad tik taisyklingai šakutę su peiliu paimtų, kad nešliurptelėtų. Iš tokio streso mano mama ne kartą net sriuba buvo apsipylusi... Turėjom gražią tradiciją: kasmet, per kinų Naujuosius metus, mūsų namuose susirinkdavo daugiau nei trisdešimt buvusių močiutės šokėjų, kaip ji sakydavo, „ateis mano mergaitės“. O „toms mergaitėms“ – vienoms per trisdešimt, kitoms jau per septyniasdešimt.

Ir niekas su močiute nebendraudavo kaip su senu žmogumi, kuriam galbūt jau šiek tiek kvankšt ir su kuriuo galbūt reikėtų kalbėtis kaip su vaiku. Ji buvo pati geriausia draugė: kunigas tiek nežino mano paslapčių, kiek jų patikėjau močiutei. Tenesupyksta mama, bet jos nesirinkdavau nuodėmklause. Tačiau nebuvau besąlygiškai globojama ir po sparneliu saugoma anūkė – jei su mama susipykdavau, močiutė nestodavo į mano pusę: „Mamos turi klausyti, nes ji – tavo mama.“ Ir visos trys drauge išsiaiškindavome konflikto esmę. Šiandien man labiausiai trūksta galimybės jai paskambinti: būdavo, jei tik kas nors neaišku, jei tik dėl ko nors dvejoju, iškart skambinu ir tariuosi. Močiutė į klausimą, ar galėčiau grįžti antrą nakties, atsakydavo: „Gali, bet aš tavo vietoje grįžčiau dvyliktą.“ O mama: „Tavo reikalas – kaip nori, taip daryk.“ Tas „tavo reikalas“ virsdavo tuo, kad aš susigūžusi dešimtą valandą jau sėdėdavau namie.

Kaune stipriau nei kitur visada jauti tam tikrą psichologinę menininko, inteligento ir prekybininko, verslininko priešpriešą.

Kotryna: „Tu nevaidink, kad esi aktorės Paliulytės dukra“, – sykį išgirdau iš bendraamžių, nors nei močiutės, nei savo tėvų vardais niekada nespekuliavau. „Žiūrėk, koks žmogus, o ne kokia jo tautybė, kokias pareigas eina, kiek turto turi sukaupęs“, – būtent tai buvo akcentuojama šeimoje. Aišku, kad prioritetas buvo teikiamas, pavyzdžiui, kelionei į Maskvą, į kokią nors ypatingą parodą, tegul ir su palaikiais mergautiniais batais, o ne naujam (sovietmečiu deficitiniam) paltui. Tvyrojo tarsi visiems savaime suprantamo dosnumo dvasia: 70 kvadratinių metrų namuke vietos pakakdavo dar ir kokiam nors nuomininkui – ir be mokesčio.

Anksčiau čia prisiglausdavo iš Sibiro grįžęs, tačiau gyvenamosios vietos neturintis žmogus, vėliau – vieniša moteris su vaiku, galiausiai kampas atsirasdavo sunkiai besiverčiančiam studentui. Ir visiems būdavo bendras stalas: rytinė arbata, vakarienė... Turiu keletą vargingiau gyvenančių draugių; kai pas jas nuvažiuoju su maišeliu maisto produktų, jos džiaugiasi: „Na, tu čia mums tikras Kalėdas padarei.“ O man tai taip natūralu: jei gali – duok; kas žino, gal ir aš sulauksiu dienos, kai sunkiai sudursiu galą su galu ir būsiu laiminga, jei kas nors parodys dosnumą.

Inesa: Kad pailsėčiau nuo teatro, mieliau renkuosi knygą ir vienatvę, o mano mamai visada labai reikėjo šurmulio. Net per šokių repeticijas ji nepavargdavo, o jei ir pavargdavo, atsigaudavo bendraudama namie. Mums svetima daiktų kaupimo manija. Tuo, ką turime, dalijamės. Statome spektaklius ir kai kuriuos daiktus panaudojame teatre, pavyzdžiui, drabužius, nėriniuotas staltieses (iš vienos Kotryna sumodeliavo suknelę mano personažui spektaklyje „Mėnuo kaime“), senas knygas (šiugždantys jų lapai tapo esminiu spektaklio „4.48 Psichozė“ scenografijos akcentu), Unės Babickaitės senovinę pudrinę.

Man net jaukiau vaidinti, kai scenoje matau kokį nors mielą iš namų atgabentą atributą. Rašydama pjesę „Liūdnas Dievas“ intuityviai žinojau, kuriuos indus panaudos Kotryna, kad išryškintų spektaklio skurdo estetiką. Nuo vaikystės man nebuvo sakoma, kad štai šitas daiktas daug kainuoja, o tas yra pigus, todėl nenuostabu, kad, krūmuose pastačiusi katinams namelį, jame padėjau ir minėtą auksinę pudrinę.   

Visą interviu skaitykite žurnalo „Laima“ gegužės numeryje.

Žurnalo „Laima“ gegužės numerio viršelis
Žurnalo „Laima“ gegužės numerio viršelis
„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką