Grįžkime atgal. Gegužė. Prieš penkiolika metų...
Gidonas Šapiro (toliau – Bilas): Šeštadienis, išeinu iš universiteto bibliotekos, skambinu Tru broliui, mudu kartu JAV ambasadoje dirbome, Tru nepažinojau. „Ateik, – sako, – alų geriam.“ Nusiperku penkis mažiukus, virtuvėj – balius. Sėdi Ezopas, gražus, garbanotas. Ir Tru. Labas, labas, ką čia veikiat? O jie: „Eisim koncertuoti. Turim naują gabalą.“ Uždėjo „Nemune ledai išplauks“. Paklausėm, priputom alaus ir išėjom.
Marijus Berenis (toliau – Tru): Koncertuoti ėjo visi, kas buvo virtuvėje. Vilniaus Vingio parke koncertą rengė „Foje“, po savo turo. Pirmoje dalyje turėjo groti jaunos, nežinomos grupės. Pakeliui sutikom dar keletą pažįstamų, juos irgi pakvietėm kartu.
Bilas: Pirmą kartą į sceną užlipome šešiese ar septyniese.
Tru: Reikėtų suskaičiuoti: Miasou – Tomas Rimkus, dabar LKL vykdantysis direktorius, Makas – Aleksandras Kudaba, dabar diplomatas, aš, Ezopas – vis dar Seimo narys, Bilas, Lauriukas – Laurynas Sadauskas, dabar vienos medijų reklamos planavimo agentūros savininkas. Matai, visi kokie prasimušę.
Bilas: Tik mes likome „žasai“.
Linas Zareckas, toliau – Choras: Kitaip tariant, durniai... Pamenu, per SEL gimtadienį tuometiniuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose scenoje mūsų buvo gal trylika, visi „žasai“.
Tru: Tai tas garsusis koncertas, kai dužo veidrodžiai, o policija atvažiavo areštuoti Choro.
Choras: Nes veidrodžiai juk dužo! Norėjo suimti mane ir Karalių. Abu ir daužėm. Melavom lyg paaugliai, sugalvojom, kad veidrodžius daužė evangelikai.
Bilas: Atėjo apsirengę baltais drabužiais ir sudaužė.
Kokia buvo jūsų pirmoji daina?
Tru: Manau, viskas prasidėjo nuo „Debilas ir bažnyčioje debilas“. Tą dainą inspiravo Andrius ir Justas Mamontovai. Justas vadovavo muzikos leidybos firmai „Koja Records“ ir leido pirmąjį Lietuvoje šokių muzikos rinkinį. Trūko vienos dainos. Kažkodėl paprašė, kad mes ją sukurtume.
Tikrai keista! Jei kas tuo metu jus ir žinojo, tai tik – metalistai...
Tru: Bet savo grupės jau neturėjome. Mano praeitis – „Regredior“, dar grojau ir dainavau grupėje „Ghostorm“.
Choras: Mano grupė vadinosi „Parricide“, aš – iš kitos chebros.
Norite pasakyti, kad mokėjote groti?
Tru, Choras: Kaip tai nemokėjome?!
Bilas: Tai aš nemokėjau.
Choras: Reikia klausti, ar mes mokėjome dainuoti.
Kodėl, bėgant laikui, pasimiršo tikrasis grupės pavadinimas – „Žertva ant smūgio“?
Tru: Ne mes, o leidėjai tą trumpinį sugalvojo. Sakė, skamba gražiau, lengviau ištarti.
Choras: Ir mada tokia! Šiandien „Žertvą ant smūgio“ prisimena tik prieteliai.
Tru: Arba priešai...
Manau, viskas prasidėjo nuo „Debilas ir bažnyčioje debilas“. Tą dainą inspiravo Andrius ir Justas Mamontovai.
Kas tie priešai?
Choras: Tie, kuriems ŽAS yra žąsinai.
Manot, jus dar kas priima už rimtą pinigą?
Tru: Kai praėjusią vasarą grojome festivalyje „Velnio akmuo“, priėmė. Nes grojom rimtą metalinę programą.
Choras: Ir grojom ją prieš „Sepulturą“.
Jei jums kas anuomet būtų pasakęs, kad dalysitės su ja ta pačia scena...
Bilas: Ir ne kaip metalistai, o kaip grupė ŽAS (kikena)!
Tru: Būčiau spjovęs į veidą tam, kuris būtų sakęs, jog „Sepultura“ koncertuos kažkur prie Anykščių, miške.
Choras: Sunku patikėti: dešimt metų pamalėm š... ir grojam, o juk yra metalistų, kurie groja visą gyvenimą, bet galimybės koncertuoti su ja nesulaukia.
Kaip jūs atrodėte prieš penkiolika metų?
Tru: Choras atrodė kaip metalistas. Ir aš taip pat.
Bilas: Aš – kaip jaunas studentas.
Tru: Nešiojome odines striukes ir buvo labai madingi ilgi languoti flaneliniai marškiniai.
Bilas: Ezopas turėjo odines kelnes.
Choras: Ezas visada buvo stileiva.
Tru: Ezas buvo gražiausias mūsų grupės narys, niekada to neneigėme.
Choras: Niekada to nesu sakęs... Kai išgirdau, kad Bilas – žydas, pagalvojau: „O juk nesimato!“ Dabar tai žiauriai matosi, o tada – stilingas muzikantas, betgi tikrai – žydas!
Kada jūsų santykiai pasidarė tokie, kokie yra dabar?
Bilas: Daug naktų sėdėta Tru virtuvėje, daug degtinės išgerta.
Choras: Daug grupės narių reikėjo išmesti.
Tru: Choras juos išgyvendindavo vieną po kito.
Choras: Pirmiausia krito dabar padarę didžiausią karjerą. Pamenu, jau buvom likę keturiese. Su Ezu važiavom į koncertą Saulėtekyje. Sėdim troleibuse, o Ezas: „Klausyk, geriau dabar gi babkės dalinsis.“
Ar turėjot ką dalytis? Kokie gi anuomet buvo honorarai?
Choras: Kaip dabar. Tūkstantį siūlo, o tada, 1996-aisiais, gavom aštuonis šimtus. Kažkas tokio!
Bilas: Prisimeni Palangą, Chorai? Sėdim „Šachmatinėje“, valgom. Staiga suskamba Choro telefonas.
Choras: „Nokia“. Tokia didelė, viena iš pirmųjų.
Bilas: Choras paima telefoną, iškelia į viršų, kad visi matytų: „Taip, taip, „žasai“. Oi, mes brangūs.“ Kitam gale klausia – kiek? „Štuka.“
Choras: Atrodė, chebra numirs vietoj. „Štuka“ buvo psichologinė riba. Daugiau jau niekada nebijojom ištarti: „Tūkstantis litų.“
Pasakysit didžiausią savo honorarą?
Choras: Londone gavom krūvą svarų. Skaičiavom juos tulike.
Bilas: Apie penkiolika tūkstančių litų. Nubraukus išlaidas.
Per koncertus anuomet populiariame „Lango“ klube tiek negaudavote?
Choras: Baik! Bet „Lange“ gimė planas, kaip nusigauti iki Aurelijaus Silkinio. Jis tada buvo vienas iš LNK televizijos vadovų, o telikas, supratom, yra jėga. Tą vakarą, kai pamačiau Silkinį su Gyčiu Paškevičiumi sėdinčius „Lange“, demonstratyviai uždainavau: „Kalėdų medį aš kirtau...“ Tai buvo Paškės daina. Silkinis pasiūlė susistumti stalus. Su Ezu turėjom dvidešimt litų. Išsitraukėm paskutinius, sumetėm degtinei, pastatėm butelį, visi išgėrėm. Paryčiui stovim su Ezu. Lauke – minus dvidešimt penki, kišenėj – nė lito. Nuo Senamiesčio iki Justiniškių ėjome pėsčiomis. „Tik neužmik, tik neužmik...“ – kartojau sau. Maniau, užmigsiu, mirsiu, net karjeros nepradėjęs. Tai buvo kelias į šlovę.
Paskui Silkinis pradėjo mus vilioti, pasikviečia, pastato išgerti. Kai „Bomba Records“ pasiūlė leisti albumą ir norėjo už tai sumokėti penkiolika tūkstančių dolerių, mes sutartį pasirašėm su Silkiniu. Jis sumokėjo perpus mažiau, bet nuo tos dienos iš teliko neišlindome. Mūsų albumo pristatymą rodė per LNK žinias. Suskaičiavau: „Tangomanijos“ laidoje dalyvavome trylika kartų iš eilės. Per muzikinius „Bravo“ apdovanojimus užsivilkome vienuolių apdarus ir sudainavome „Sudrumskime ramybę“.
Ar tuomet ir pajutote, kad veža ne tai, kas rimta, o pokštai?
Bilas: Kai pradėjome, tik apie pokštus ir buvo kalba toje Tru virtuvėje. Čia gimdavo ir dainų tekstai. „Miasou, reikia teksto“, – skambinam į Šilutę. Tomas Rimkus ten žaidė krepšinį. Atsiunčia „Jis gyveno stotyje“.
Bilas: Tomas mus supažindino su Rolandu Skaisgiriu.
Choras: Rolas pamatė mus bare „Prie parlamento“, galvoja, kaip su jais sėdėti, jie juk stotyje trinasi? O jis – turtingas verslininkas. Mes interviu stotyje žurnalistams duodavome, kaip netikėsi?!
Bilas: Atvažiuoja Marka (Marijus Mikutavičius – red. past.) į stotį iš mūsų interviu imti, Choras sėdi su fanaru paakyje.
Choras: Iš vakaro „Lange“ su apsaugininkais susimušiau. Kažkas vėluoja, kažkam pagirios, trečias su mėlyne...
Visa tai suveikė ir vieną dieną tapote skandalingaisiais „žasais“?
Choras: Jei tuo metu plastinės operacijos būtų buvusios tokios populiarios, tai, spėk, ar nebūtume papų įsidėję (juokiasi). Įsivaizduok, mes – su papais! Ezas iš mūsų pirmasis pasidarė tatuiruotę. Ir mums norisi, aišku, bet baisu, skaudės.
Ir ko tik mes nedarėm?! Pilaitės mikrorajone butą nuomojosi Marijonas, o visai netoli nuo jo – Asta (Asta Stašaitytė – red. past.). Kiek naktų tuose butuose praleista! Kartą, pamenu, po koncerto išsinuomojom Utenoje sodybą. Ryte atsikeliam, balius tęsiasi, žiūriu, mano mašina išvažiuoja. Kažkas rėkia: „Stašaitytė už vairo.“ Žinom, kad ji tik mokosi vairuoti. Po pusvalandžio pareina pėsčia. Kakta prakirsta. Nulekiam prie mašinos, o ten – žvyrkelis, automobilio mergina nesuvaldė, keletą kartų vertėsi. Laimė, kad viskas gerai baigėsi.
Kodėl vieni žmonės liko jūsų kompanijoje, o kiti – ne?
Choras: Daug koncertavom, daug baliavojom, ne visi galėjo išlaikyti tokį tempą.
Bilas: Pats nesuprantu: su jais koncertavau, vaikščiojau į darbą ir dar mokiausi.
Choras: O aš pamaniau, kad studijuoti Muzikos akademijoje neliks laiko, – buvo pats ŽAS pakilimas.
Kai „Bomba Records“ pasiūlė leisti albumą ir norėjo už tai sumokėti penkiolika tūkstančių dolerių, mes sutartį pasirašėm su Silkiniu. Jis sumokėjo perpus mažiau, bet nuo tos dienos iš teliko neišlindome.
Kartais atrodydavo, kad jūsų dainos sėkmę nulemdavo viena frazė.
Bilas: „Man gerai“!
Choras: Mes taip ir sakydavome: „Reikia frazės.“
Tru: Ir kokia čia frazė – „Mandarinai – jėga“?
Kaip jūs grupėje pasiskirstėte vaidmenimis? Chorai, tu buvai peštukas...
Choras: Ir šioks toks vadybininkas.
Tru buvo romantikas, svajotojas ir dainų kūrėjas...
Bilas: Aš šiaip, buvau... Talismanas.
Tru: Ezas buvo kūrybingas žmogus.
Choras: Žinai, kas skatindavo jo kūrybą? Jis sakydavo: „Babkės baigiasi.“
Tru: Mano šiknoj jis buvo varikliukas. Aš tingėdavau, o jis sakydavo, kad tą ar aną padaryčiau. Tada sėsdavome visi virtuvėje...
Su degtine?
Tru: Būdavo ir degtinės, ir alaus, kartais – arbatos. Pripažinkime, tuo metu gėrėme daug. Pirmaisiais metais retai ant scenos lipdavome neįkalę.
Choras: Mes ant scenos netgi degtinės atsinešdavome.
Bilas: Choras žinojo tašką.
Tru: Mes gerdavome pilstuką.
Choras: Penki litai litras. Buvom tikra roko grupė.
Tru: Pasigerdavom, paskui eidavom į „Langą“ prisibaigti.
Arba ieškoti priekabių?
Choras: Apsaugininkai man nepatikdavo. Pamenu, jau buvome susituokę su Asta (buvusi žmona dainininkė Asta Pilypaitė – red. past.). Atėjom kartu į „Muzikinį angarą“, aš užsiroviau. Ji tada pasakė: „Man gėda dėl tavęs.“
Kaip santykius išsiaiškindavote tarpusavyje?
Tru: Buvo toks duetas. Bilas su Choru.
Bilas: Vieną kartą „Ministerijos“ klube net susimušėm.
Choras: Aš kartais perlenkdavau lazdą. Bilas tą vakarą kažkur dingo. Nei laukėm jo, nei ką, gerti pradėjom, bet kai atsirado, užvažiavau: „Oi, žydukas, dingsti, tau reikia su mergom pašnekėti, tau draugai – nusispjaut.“ Bilas neišlaikė, paėmė stikliuką degtinės ir – man į akis. Aš – už stiklinės pomidorų sulčių, nepataikau, stiklinė – į sieną. Vyšniukas (sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas – red. past.) su Siauru (LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius – red. past.) šoko skirti. Atbėgo apsauga, juos – už pakarpų...
Bilas: Aš jau išėjęs, sėdžiu taksi, man taip juokinga...
Choras: Žinai, kodėl mes į kompaniją Rolandą Skaisgirį kviesdavome? Todėl, kad jis turėjo pinigų, tikrai pastatys išgerti, jei reikės. Ir pastatydavo. Paskui susidraugavome.
Nes pinigų jau ir patys turėjote. Kada pradėjot jų nebeskaičiuoti?
Bilas: Per pirmąjį turą vadybininkas savaitgalį mums duodavo po keletą tūkstančių. Iki kito savaitgalio jų nebeišleisdavome.
Tru: Didieji pinigai prasidėjo televizijoje.
Bilas: Telikas reiškė daugiau koncertų ir tūkstantinius albumų tiražus.
Tačiau namų nepasistatėte, salų nenusipirkote...
Bilas: Buvome pamėgę posakį „Easy comes, easy goes“ – lengvai ateina, lengvai išeina.
Tru: Išvis atsainiai žiūrėjome į pinigus.
Sakykit, ar į Tru virtuvę dažnai užsukdavo moterų?
Tru: Vienintelė mano žmona Giedrė.
Choras: „Kokie jūs faini“, – pasakydavo, paglostydavo visus ir išeidavo.
Bet mylimas moteris kažkaip juk pristatydavote draugams?
Bilas: Tru turėjo žmoną, Ezas turėjo žmoną, Choras vedė Pilypaitę.
Tru: Paskui Ezopas išsiskyrė, aš išsiskyriau, Ezopas susituokė antrąkart...
Choras: Nemanyk, kad tik gėrėme. Tru reikėdavo į darbą, į radiją, Bilas irgi dirbo, Ezas albumų viršelius kūrė.
Ką sakote, kai jūsų klausia, kaip per tiek metų pavyko nesusipykti?
Tru: Visko yra buvę. Esam savaitę nebendravę. Kartais rėkiam vienas ant kito...
Choras: Kas iš to, juk tą patį vakarą – vėl viskas gerai.
Tai – vyriška draugystė?
Choras: Nežinau, kažkoks ypatingas ryšys. Aš juos myliu.
Tru: Anksčiau, kai išgerdavo, dažniau mums tą sakydavo.
Choras: Kartais jie mane užknisa, labai užknisa. Labiausiai – Bilas, bet Bilą aš labiausiai ir myliu. Išvažiuoja dviem savaitėm, tokia tuštuma...
Bilas: Rytas prasideda skambučiais. Vienam paskambini, kitam, suderini planus.
Ezopas jūsų planuose senokai nebedalyvauja. Gal pagaliau atskleisit tikrąją istoriją?
Tru: Nėra istorijos. Jis tiesiog atitolo. Pradėjo bendrauti su kitais žmonėmis.
Bilas: Sakydavo: „Jūs važiuokit į koncertą, aš atvažiuosiu.“
Choras: Būdavo, kad neatvažiuodavo. „Skrendu dviem dienom į Londoną“, o liko ten dviem mėnesiams. Žadėjo išvažiuoti dviem savaitėm į Indiją, grįžo po trijų. Išsidrožėm Ezo maketą ir vežiojomės po koncertus. Pamenu, grįžo, sutarėm susitikti. Tiksliai žinojau, kad tai – paskutinis mūsų pokalbis. Ištariau: „Arba darom, arba – nieko.“ „Aš galvoju, kad man reikia išeiti“, – pasakė. Tas vakaras buvo žiaurus, ryte palengvėjo – sprendimas buvo padarytas.
Jūs neįpratę tarpusavyje turėti paslapčių?
Tru: Jei apie grupę, tai jų nėra. O šiaip – Bilas ilgai slėpė, kad turi draugę.
Choras: Nori paklausti, ar sakau draugui, kad gerai pasimylėjau?
Bilas: Na, tokius dalykus pasilaikome sau.
Choras: Negi jiems sakysi, kad radai merginą!? Taigi užbadys pirštais.
Tru: Iškart prašys: atvesk, parodyk. Atvesi – išlazdavos. Dėl to jų ir nesivesdavome į virtuvę.
Bilas: Moterys keitėsi, o kompanija liko.
Penkiolika metų – tai daug?
Tru: Man – taip. Tik jie labai greitai prabėgo.
Jei nebūtų „žasų“...
Bilas: Gyvenimas būtų nuobodus.
Tru: Kas žino, kuo dabar būtume? Gal aš rašyčiau trečią bestselerį?..
Choras: O aš gal neturėčiau Saulės ir Rūtos.
