Kaip jaučiatės, kai jau čia pat apvalus jubiliejus? - paklausė naujienų pprtalas 15min.lt aktoriaus.
Jaučiuosi gerai – geriau negu 16-os. Lengvesnis. Galbūt keista prie mano pavardės „Žebrauskas“ matyti skaičių „50“, bet šiaip man smagu. Nuėjau jau pusę šimto, vadinasi, gerai. Tikrai nejaučiu, kad tai slėgtų. Juk kiekvienas etapas turi savo smagumų ir, manau, kad galima iki pat mirties kaifuoti nuo kiekvieno etapo.
Prisimenu tokią šimto metų močiutę jogę, kurią kadaise mačiau televizijos laidoje. Iš jos tiesiog tryško energija. Kai laidos vedėjas paklausė: „Jums jau šimtas metų, turbūt Kuo toliau, tuo lengviau būnu esamajame laike. Nesikankinu dėl to, kas buvo, nesimušu į krūtinę ir per daug nesijaudinu dėl to, kas bus.susimąstot... Kaip jaučiatės?“, ji atsakė: „Oi, tai taip įdomu! Tai toks nuotykis!“ Aš dažnai ją prisimenu...
Kas padeda taip pozityviai, su ramia šypsena žvelgti į gyvenimo etapų kaitą?
Kuo toliau, tuo lengviau būnu esamajame laike. Nesikankinu dėl to, kas buvo, nesimušu į krūtinę ir per daug nesijaudinu dėl to, kas bus.
Bet toli gražu ne visiems žmonėms tai pavyksta...
Nes dažniausiai žmonės būna arba praeityje, arba ateityje. Juk galima ant pečių užsiversti ir viso pasaulio krizę, galima iš viso nesikelti iš lovos, o galima gyventi ir kitaip.
Kokios veiklos sritys šiuo metu jums yra svarbiausios?
Esu aktorius ir didesnę gyvenimo dalį vaidinu, bet dabar man įdomūs ir kiti dalykai: improvizacija, „5 ritmų“ praktika, „koučingas“. Visą tai jungiu į vieną sistemą. Neseniai įsteigiau improvizacijos mokyklą. Rudenį rinksiu grupę, su kuria dirbsime metus. Tai bus skirtingo amžiaus žmonės. Vieni jų taps aktoriais, kitiems tai, ką įgis, pravers gyvenime.
O aktoriaus kelią pasirinkote aiškiai to norėdamas?
Ne, buvo absoliučiai neaišku. Mane tiesiog užnešė į aktorinį, nes ten buvo mano draugas, o aš neturėjau kur kitur mokytis, nes buvau blogas mokinys. Po pirmo kurso norėjau išeiti, bet vėliau įsitraukiau. Iš pradžių išgyvendavau totalią scenos baimę – tiesiog alpdavau nuo pasirodymo viešai, net nuo paprasto kalbėjimo viešai. Viskas keičiasi...
Ir jeigu dabar žinau, ką darau, tai visai nereiškia, kad rytoj žinosiu – galbūt vėl bus blaškymasis tarp kelių dalykų, chaosas. Tik dabar sugebu tą chaosą priimti kaip vieną iš ritmų. Iš chaoso gali arba gimti, arba sugriūti kas nors – tai kūrybinis procesas.
Iš pradžių išgyvendavau totalią scenos baimę – tiesiog alpdavau nuo pasirodymo viešai, net nuo paprasto kalbėjimo viešai. Bet viskas keičiasi...Galbūt yra koks nors personažas, kuriuo būdamas jaučiatės geriausia?
Man pasisekė, kad dirbu su labai gerais režisieriais ir dabar jaučiuosi gerai vaidindamas visus savo personažus. Va, kad ir šiandien smagu įeiti į tą Piščiką „Vyšnių sode“, kuris jau seniai vaidinamas. Nereikia kartotis teksto, viskas plaukia... Smagu pabūti tuo visai kitokiu žmogumi – lėtu, neskubančiu.
Tiesa, buvo sunkių vaidmenų, bet tie spektakliai greitai baigdavo savo gyvenimą.
O televizijos personažai?
Televizijoje – aišku, tas lenkas geriausiai savo gyvenimą gyvena: jis turi savo kalbą, savo manierą ir man nieko daryti nereikia.
Kaip manote, ką jis jums pasakytų šio jubiliejaus proga?
(Šypsosi, galvoja...) Įdomu... Pasakytų: „Atsipalaiduok, nesistenk per daug. Visko neapimsi, visko nepadarysi. Atsipalaiduok, iš širdies būk! Būk koks yra – ir psio. Nesuk sau galvos dėl nieko.“
O kelerių metų jūs jaučiatės?
Va dabar, šią sekundę, jaučiuosi ne daugiau kaip 25-erių, o būna, kad jaučiuosi ir 150-ies. Bet šiaip tikrai nejaučiu tų metų.
Nors pasakysiu kaip senolis – labai greitai tas laikas pralėkė... Atrodo, tik su kolega konservatorijos pirmame kurse per bulviakasį žiūrėjome į žvaigždėtą dangų ir svajojome... Pralėkė... Faktas.
