Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žemyna Ašmontaitė. Jei norėsiu, ištekėsiu ir penkiasdešimties! (papildyta gruodžio 22 d.)

Žemyna Ašmontaitė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Žemyna Ašmontaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Ji visa švyti – turbūt taip gali atrodyti tik įsimylėjusi moteris. „Tikriausiai dabar atsiimu už visas praeityje patirtas liūdnas akimirkas“, – šypsosi aktorė Žemyna Ašmontaitė (33). Atlapaširdžiauti neskuba – jos neperskaitysi kaip atverstos knygos, tad belieka spėlioti, kas verčia jaustis tokią laimingą. Sėkminga karjera televizijoje? Nauja gyvenimo būdo laida, kurią rengiasi vesti? Ar vis dėlto – nauja meilė?..

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kuri vaidmenį pačiame moteriškiausiame iš visų lietuviškų serialų – „Moterys meluoja geriau“, filmuojiesi reklamose, netrukus imsiesi vesti naują LNK laidą. Televizija užima svarbią vietą tavo darbotvarkėje?

Visi darbai vienodai svarbūs. Televizija man patinka, tik pati visai neturiu laiko žiūrėti televizoriaus – kur kas dažniau būnu anapus nei šiapus ekrano. Seriale filmuotis smagu: tai – nesudėtingas žanras, jokių gilumų jame nereikia ieškoti, bet viskas – labai gyvenimiška. Kai buvau jaunesnė, maniau: ak, tie serialų kūrėjai gerokai perlenkia lazdą, prikuria nesąmonių, nei taip tikrovėje būna, nei ką... Bet kuo geriau pažįstu žmones, tuo labiau įsitikinu: dar ir kaip būna! Moteris nuo vieno pastoja, kitam tvirtina, kad vaikas jo... Vyras ilgus metus bendrauja su viena moterimi, o galiausiai pasiperša visai kitai... Jau seniai lioviausi kuo nors stebėtis.

Ką veiki, kai nusivalai televizinį grimą?

Esu iki ausų paskendusi asmeniniuose ir buitiniuose reikaluose. Susiruošiau – jau antrąkart, beje – palikti tėvų namus, taigi dabar gyvenu kraustymosi rūpesčiais.

Vadinasi, iš serialų praturtėjai ir nusipirkai namą?

Aha, esu „be penkių minučių“ milijonierė! Juokauju... Tai bus tik kuklus vienišės butukas. Esu gyvenusi daug kur: su vienu sužadėtiniu, su antru, paskui grįžusi pas tėvus. Iš trijų seserų aš pirmoji išėjau iš namų, pirmoji į juos ir grįžau: matyt, kiekvienam anksčiau ar vėliau tenka paragauti ir druskos, ir cukraus. Abu mano tėvai po skyrybų sukūrė naujas šeimas: tėtis, užauginęs tris dukras, antroje santuokoje susilaukė dar dviejų sūnų (jauniausiam mano broliui – vos šešeri), mama irgi ištekėjo. Gyventi pas ją, žinoma, patogu, bet toks jau mano charakteris – nemoku sėdėti kam nors ant sprando, visada siekiau būti savarankiška ir nepriklausoma, taigi atėjo metas išsikraustyti. Manau, aš niekada niekam nepriklausysiu: nei savo tėvams, nei vyrui, nei vaikams, jei kada nors jų turėsiu.

Daiktų prikaupei daug? Iš tėvų iškeliausi su daugybe lagaminų?

O ne. Kiekvienas kraustymasis – puiki proga jų atsikratyti. Norėčiau išvis nieko nesivežti, išskyrus kompiuterį ir knygas. Norisi atsišviežinti, į naujas spintas kabinti naujus drabužius...

Perduok tai savo gerbėjams...

Žinote, mielieji, prašyčiau (juokiasi)... Nesu tokia įžūli. Bet tikrai norėčiau atsinaujinti – nuo šepetuko iki batuko. Nesu „skudurinė“, neapsikraunu drabužiais. Labai mėgstu kiekvieną sezoną juos keisti – senuosius išdaliju draugėms, seseriai, mamai. Kartais apima noras išbandyti naują stilių, bet nupirktas drabužis taip ir kabo spintoje neliečiamas, o aš suvokiu, kad keistis nėra jokios prasmės: jei iki šiol labiausiai mėgau sukneles, ir toliau jas mylėsiu.

Taigi išsikraustysi su kompiuteriu, knygomis ir dviem suknelėmis?

Taip. Ir rimtai pasvarstysiu, ar man jau neįsigijus katino...

O Dieve! Katinas! Juk tai – pagrindinis senmergės atributas!

Būtent! Pripažįstu. Ir visai dėl to neišgyvenu!

Tu turbūt esu gražiausia Lietuvos senmergė...

Ir turbūt laimingiausia (šypteli). Ką čia slėpti – šiuo metu esu labai laiminga, man viskas puikiai sekasi. Rodos, dabar atsiimu už visas liūdnas akimirkas, kurių yra buvę praeityje. Visas dvidešimt keturias paros valandas išgyvenu maksimaliai.

Daugelis tavo draugių jau seniai ištekėjo ir susilaukė vaikų. Niekada nesinorėjo atsidurti jų vietoje? Juk paprastai žmonės labiausiai nori to, ko neturi...

Sąžiningai? Iki trisdešimties aš išvis nejaučiau noro susilaukti vaikų. Su pirmuoju draugu daug metų gyvenau absoliučiai šeimyninį gyvenimą, bet tai mano apsisprendimo nepakeitė. Palaikau vakarietišką dvidešimt pirmojo amžiaus modelį: geriau gimdyti vėliau, kai esi brandi, susiformavusi asmenybė, mačiusi pasaulio, finansiškai apsirūpinusi... Viliuosi, kad ir santuoka tuomet būna tvirtesnė. Kai žvilgteliu atgal, mano pačios elgesys ankstyvoje jaunystėje atrodo juokingas. Jei tuo metu būčiau pastojusi, tai būtų buvusi didžiausia gyvenimo tragedija. Į mano svajones rausvo kūdikio paveikslėlis tiesiog niekaip neįsipaišė... Net fiziškai tam nebuvo laiko! Nebuvo taip, kad rytą būčiau išėjusi į darbą, penktą valandą vakaro grįžusi ir su vyru galvojusi: nėra ką veikti, gal mums jau reikia vaikų?.. Namo grįždavau vėlai ir retai. Studijos buvo sunkios, paskaitos baigdavosi dešimtą valandą vakaro, dar ir dirbdavau. Paskui – visi metai filmavimosi Belgijoje, gastrolės su Nekrošiumi... Kokie dar vaikai!

O dabar?

Ir dabar tas pats. Gal kada ir buvo užklupusi silpnumo akimirka, ypač po trisdešimtojo jubiliejaus: turbūt jau reikėtų šeimos... Bet jos vis dar nėra. Ir aš vis dar tuo džiaugiuosi. Kuo toliau, tuo geriau pažįstu gyvenimą, jo dėsnius. Matau, kad viskas svyruoja švytuoklės principu: pirmyn – atgal... Užmezgi santykius anksti – anksti ir išsiskiri... Užmezgi vėlai – vis tiek išsiskiri, tik vėliau... Geriausiai pasijunti tada, kai priimi gyvenimą tokį, koks yra, ir liaujiesi su juo kovoti. Svarbiausia – sutarti su savimi, o šiuo metu aš su savimi sutariu puikiai.

Tad kokie vyro ir moters santykiai tau atrodo idealiausi? Supratau, kad ne šeimyniniai, ne tokie, kurie susidėlioja nuo orkaitės iki lopšio?

Vyras mane turi kuo nors suintriguoti, sudominti, patraukti. Pavergti netradiciniu mąstymu...

Vieną dieną, antrą, trečią... O paskui? Juk neintriguos tavęs amžinai?

Paskui tampa svarbios gyvenimiškos vertybės – jos turi sutapti. Tada nebereikia be perstojo vienam kito stebinti – galima ir patylėti kartu, ir ta tyla neatrodo nejauki, nes atsiranda ne dėl to, jog neturėtum ką vienas kitam pasakyti...

Kodėl tu skyreisi su buvusiais sužadėtiniais? Nebeturėjai ką jiems pasakyti?

Abejos mano skyrybos buvo spontaniškos. Nekentėjau, nebrandinau savyje baikštaus noro ką nors pakeisti: tiesiog apsisprendžiau ir išėjau. Laikas viską nuplauna – to net nebeprisimenu.

Gerai, kai yra kas nuplauna...

Žinoma, gerai (juokiasi). Niekas taip gerai negydo senų širdies žaizdų, kaip nauja meilė. Nesiginčysiu: tikrai gaunu pakankamą dozę dėmesio. Manau, kai moteris rūpinasi savimi, ir vyrams tampa įdomi. Kuo mažiau dėl jų kvaršini galvą, tuo labiau jie kvaršina galvą dėl tavęs.

Ar būna, kad labai stengiesi dėl kito žmogaus? Ruoši vakarienę, degi žvakes, pili vandenį į vonią?

Ne... Šiuo metu aš tiesiog leidžiuosi būti mylima (šypsosi). Žinoma, kai susiklosto ilgalaikiai santykiai, romantišką atmosferą reikia kurti abiem drauge. Bet dabar aš labiau linkusi būti lepinama...

Bet kuri moteris mielai sutiktų būti lepinama, bet ne kiekvienai tai pavyksta. Kur tavo paslaptis?

Manau, moterys daro klaidą, kai santykių pradžioje deda pernelyg daug pastangų: stengiasi visokiais būdais sužavėti vyrą, pasirodyti geriausioje šviesoje, įtikti... Toks santykių modelis ir nusistovi, o moteris staiga susigriebia, kad viską tempia ant savo pečių.

O tu vyrui iškart atskleidi savo bjauriąją pusę?

Aš stengiuosi būti tokia, kokia esu (šypteli). Neveidmainiauju, neapsimetinėju. Na, neiškepsiu aš vyrui kepsnio, jeigu niekada gyvenime jo nekepiau... Nejaučiu tam polėkio, tai ką man daryti? Bet problemų dėl to niekada neturėjau. O gal man teisingi vyrai pasitaikė...

Nors ir kokie teisingi būtų, vėliau tu jų vis tiek atsikratai!

Na, taip... Kad ir koks nuostabus vyras būtų, po kelerių metų visa tai pabosta... Lenkiu galvą prieš tuos, kurie sugeba visą amžių išlikti drauge: jie tikri menininkai.

Ištikimybė tau atrodo sena atgyvena?

Ne, kodėl gi. Aš galėčiau būti ištikima, jei toks būtų ir šalia manęs esantis vyras. Bet juk dažniausiai ištikimybė – labai reliatyvi sąvoka... Nuo mažumės buvau iš tų mergaičių, kurios svajoja apie vienintelį princą. Ir kai pirmąkart įsimylėjau, tvirtai tikėjau, kad – visam gyvenimui. Nes meilė – tik viena, ir taškas.

Ir kažkada turėjo dužti vertybės?

Ir jos dužo. Žemė dingo iš po kojų, kai supratau, kad tikrasis gyvenimas ne toks rožinis kaip mano svajonės. Viskas turėjo būti tobula, bet tos tobulybės tiesiog nėra: santykiai reikalauja darbo, kantrybės, išminties, ir galiausiai supranti, kad negali visko daryti viena. Ir kitas žmogus turi to norėti, stengtis. Jeigu jis galvos kitaip – nieko nepavyks. Nekaltinu vien vyrų: ir mano pačios karma tokia, kad, vos užmezgus ką nors rimto, atsiranda daug kitų galimybių, kitų pagundų... Yra iš ko rinktis. Ir dar nė karto nebuvo taip, kad norėčiau stoti prie altoriaus. Progų ištekėti tikrai turėjau daug, bet kam to reikia?.. Man – tikrai ne.

Žodžiu, esi visiškai patenkinta savo senmergės statusu? Kita dėl to įsižeistų!

Geriau būti laimingai netekėjusiai negu nelaimingai ištekėjusiai, kai meilės nebėra, yra vaikai, ir nežinai, ką su ta formalia šeima daryti. Aš visada lieku ištikima sau: jeigu jaučiu, kad kas nors yra ne taip, kaip man reikia, išeinu. Ir ieškau savo laimės toliau.

Ar kur nors tolumoje yra tas galutinis taškas, ties kuriuo apsistosi? Įsivaizduoji santykius, kurie tęstųsi iki gyvenimo galo?

Įsivaizduoju. Yra keistas noras su kuo nors pasenti... Labai vertinu senus draugus: kaip paprasta su jais bendrauti! Iš pusės žodžio juos suprasti. Juoktis iš tų pačių dalykų. Norėčiau turėti tokį mylimą žmogų, su kuriuo turėčiau ką prisiminti ir galėčiau kartu juoktis.

O tikėtina, kad tas, su kuriuo tu dabar tokia laiminga, išliks šalia iki amžiaus galo?

Kol kas nepuoselėju tokių svajonių. Nieko neplanuoju, nerišu vyro prie savęs, neprojektuoju ateities. Dabar matau, kad kitus žmones jau pradeda erzinti, kad aš nekuriu planų, nežinau, kas bus rytoj... Bet iš tiesų nežinau! To, ką turiu dabar, prieš pusmetį nebūčiau nė įsivaizdavusi... Šiandien esu šiek tiek susisaisčiusi, nebe tokia laisva, kokia buvau. Bet vis tiek nepriklausoma!

Kaip paniurnėtų senos tetos, grožis kada nors išblės, žavesys praeis. Kaip pajusti ribą, iki kurios dar galima skrajoti, leisti sau gyventi be monotonijos?

Reikia intuityviai tai pajusti. Kol kas jaučiuosi puikiai: žinau, kad aplink yra jaunesnių merginų, bet nejaučiu konkurencijos. Man net jaunesni vyrai rodo dėmesį: vadinasi, viskas gerai (juokiasi). Beje, jie turi savo pliusų: yra ne tokie ciniški, mažiau patyrę, moka pakelti moteris aukštyn savo mintimis ir energija... Aš jiems labai mėgstu pabrėžti savo amžių. Vis dėlto manau, kad penkerių metų amžiaus skirtumas – jau riba: nenorėčiau nei dešimčia metų jaunesnio, nei vyresnio. Aišku, pasitaiko išimčių, bet geriausiai sutariu su savo kartos žmonėmis. Tekėti ketinu tik tada, kai pajusiu, kad žmogus idealiai man tinka. Laikas manęs negąsdina: jei norėsiu, ištekėsiu ir penkiasdešimties. Manau, tai nuo amžiaus nepriklauso – labiau nuo žmogaus ir vidinio jausmo. Mano mama yra pasakiusi: „O kas čia tokio? Aš ir dabar dar galėčiau vyrą susirasti...“ Jai – šešiasdešimt vieni. Taigi ir aš dar nesijaudinu.

O tu jautiesi užtikrinta finansiškai? Juk moteriai įprasta už vyro pečių ieškoti finansinio ramsčio.

Aš jaučiuosi užtikrinta – man nereikia vyro kaip atramos. Tai ir leidžia išlikti laisvai, ištikimai sau, nes man vyro reikia ne dėl finansinės paramos – tiesiog reikia draugo, su kuriuo būtų įdomu ir gera. Savo poreikius tenkinu pati.

Iš tiesų? Atrodai prabangi dama. Na, iš tų, kurios vos panorėjusios vakarieniauja Monte Karle...

Monte Karle dar nebuvau – gal savaitgalį reikės nulėkti (juokiasi)? Gal tiesiog mano tipažas toks... Iš šalies atrodau lengvabūdė blondinė, bet mano tiesiog tokie duomenys, tokia genetika. Anksčiau su tuo aršiai kovodavau: bėgdavau nuo gražuolių vaidmenų... Paauglystėje net nesijaučiau graži: nebuvo taip, kad būčiau žiūrėjusi į veidrodį ir gėrėjusis savimi. Komplimentus pradėjau girdėti vyresniame amžiuje. Pamenu, per stojamuosius sėdžiu Teatro akademijos koridoriuje ir visa drebu – įstosiu, neįstosiu?.. Pro šalį eina būsimas kursiokas ir mesteli: „Ko tu čia pergyveni? Esi graži – įstosi!“ Man tai buvo toks įžeidimas! Galvojau – juk svarbiausia turėti talentą, o kam rūpi išvaizda... Dabar ta graužatis atrodo juokinga: juk aktorius ir yra veidas, balsas, fiziniai duomenys. Negali išlipti iš savo ribų: koks esi, toks esi, ir nereikia nuo savęs bėgti... Po trisdešimties ėmiau vertinti tai, kas man duota. Kartais jaunos mergaitės purkštauja: „Visos kalba, kad trisdešimt yra nuostabus amžius, nes daugiau jau nebeturi kuo pasigirti.“ Aš jaunystėje irgi taip maniau: kas gali būti baisiau? Bet dabar išgyvenu apogėjų. Kaifuoju nuo savo gyvenimo, pojūčių, minčių, aistrų: gyvenu ir džiaugiuosi.

Taigi nauja televizijos laida, kurią vesi – „LT Aistra“, tau labai tinka?

O taip. Ten bus pasakojamos meilės istorijos, „vyniojamos“ aistrų peripetijos, o aš pati dabar tokia įsisukusi į aistras, kad tinkamesnės vedėjos ir būti negali (juokiasi). Esu nevieniša, tam tikra prasme – įsipareigojusi, bet nežinau, kaip viskas susiklostys, ir mėgaujuosi ta nežinia. Tai turėtų greitai išsispręsti...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką