Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Živilė Balčiūnaitė: o dabar štai pakirstomis kojomis... (papildyta vasario 17 d.)

Živilė Balčiūnaitė
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Živilė Balčiūnaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Atrodo, lyg ji būtų kur toli išvažiavusi. Arba, kaip visuomet, žiemą ilgus kilometrus bėgiotų kur nors Portugalijoje. „Po dešimties metų aš pamačiau žiemą!“ – šypteli praėjusių metų Europos čempionė, maratono bėgikė Živilė Balčiūnaitė (31). Nelinksma jos šypsena: prieš keletą mėnesių apkaltinta pažeidusi dopingo vartojimo taisykles, Živilė vis dar kybo tarp dangaus ir žemės. Jos kaltė nei įrodyta, nei neįrodyta. „Svarbiausia būti sąžiningai sau“, – sako daugybę metų maratonui atidavusi sportininkė.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Pastaruoju metu tavęs nematėme ir negirdėjome... Tyla buvo sąmoningas pasirinkimas?

Taip išėjo... Viskas susikrovė: mano bėdos, sunkiai susirgo mylimas krikštatėvis, lankydavau jį, paskui laidotuvės... Ne kalbos buvo galvoje. 

Tikriausiai tamsias mintis kiek prablaškydavo bėgimas?

Kai viskas prasidėjo rudenį, tikrai buvo labai labai sunku...  

Tokios sunkios gyvenimo situacijos paprastai patikrina tuos, kurie šalia. Dabar jau žinai, kas draugai, o kas priešai?

Su kuo buvau, su tais ir likau. Tiesa, kurį laiką nebevažinėjau savo automobiliu, nes ant jo – mano pavardė. Žinoma, malonu, kai žmonės prieina, sako, kad supranta ir palaiko, bet dėmesio buvo pernelyg daug.

Mačiau, socialiniame tinkle „Facebook“ susikūrė tave palaikančių žmonių grupė, netgi prezidentas Valdas Adamkus neabejoja, jog visas tas dopingo skandalas – tik nesusipratimas, kuris anksčiau ar vėliau bus išspręstas.

Aš „nesėdžiu“ internete, bandos jausmas man svetimas. Na, smagu, jei žmonės tikrai nuoširdžiai palaiko... 

O gal kitą kartą labiau norisi, kad paliktų ramybėje, kad leistų pačiai išsiaiškinti, išsilaižyti žaizdas?..

Pikčiausia, kai daroma sensacija. O dabar ji iš visko daroma. Šalenga (neseniai į dopingo skandalą patekęs krepšininkas Dainius Šalenga – red. past.) – sensacija. Daržovių nevalgyti, kremais nesitepti – ką mes matome per televiziją?! Nieko gero, nieko gražaus, jokių gerų naujienų! O juk neigiamos emocijos žmones veikia, paskui stebimės, iš kur tiek pykčio?

Įsivaizduoju, kad tu savąjį palieki bėgimo takelyje? Bėgioji kasdien? 

Dabar, kai grafikas laisvesnis, kada atsikeliu, tada ir bėgu.

Ir kiek kilometrų per dieną? 

Neskaičiuoju, kai aplink – sniegynai. Bėgu savo malonumui, valandą, dvi, dar sporto salėje „pasistiprinu“. Neaišku, kada viskas baigsis, bet formą juk reikia palaikyti. Aplink mūsų namus oras grynesnis nei Vingio parke. Niekaip negaliu suprasti: šitiek automobilių į mišką suvažiuoja! Suprask, į parką pasivaikščioti ar tik su mašina iki tam tikros vietos? Tai koks pasivaikščiojimas, jei mašina atvažiuoji į vidurį miško? 

O tu prisibėgiojusi vyro Andriaus pasivaikščioti jau nekvieti?     

Na, išeinam kartais, bet tuomet jau į miestą. Aš juk visą laiką – po miškus, po laukus, norisi į Senamiestį. Dažnai pasiimu krikšto dukrą. Jai – aštuoneri. Mums smagu kartu leisti laiką. Mūsų giminėje taip įprasta, kad krikštatėvius renka kaip atsarginius tėvus, o ne kaip „puošmeną“, kurios vaikai kartais nė nemato. 

Ar negalvojai apie tai, kad per šitą priverstinę pertrauką būtų neblogai ir pačiai pagimdyti vaikelį?

Aš juokauju – laikas veltui būtų nėjęs... Tik kas čia žinojo, kad viskas taip užsitęs.

Turėtų būti bjaurus jausmas – tarp dangaus ir žemės?..

Nebegalvoju apie tai, praėjo ir praėjo. Labai nuramino vienos draugės žodžiai, paskui dažnai juos girdėjau: „Jei esi sąžininga sau, tai ko imi į galvą? Nusispjauk ir gyvenk savo gyvenimą.“ Ir tikrai, kai pavyko atsikratyti to „o ką kiti pagalvos“, tapo ramiau. Išvis ramu! Pamenu, tomis dienomis mano mylimiausia pusseserė pasakė: „Visos bėdos praeina, svarbiausia – tu esi sveika.“ Po keturių dienų sužinojau, kad krikšto tėtė serga vėžiu. Ak, kaip persivertė viskas! Dienomis galvodavau apie jį, o kai aplankydavau, atsisėdusi prie lovos pasakodavau juokingus dalykus. Išėjusi iš palatos paskui verkdavau automobilyje. Dabar dar ir jo žmonos, mano krikšto mamos sesutės, nebėra, prieš keletą dienų palaidojome... Mūsų giminė labai vieninga, stipri, užtat ir praradimai tokie skaudūs.

Nesuprantu, kur dabar visi vaikai dingę? Viena aplinkui namus aš ant kalnų pusnis pravalau.

Ar apie tokius dalykus mąstai, bėgdama maratoną? Juk dvi su puse valandos – užtektinai laiko pagalvoti?

Filosofuoti gali tik per treniruotes. Varžybose minčių nelieka, stebi save, žiūri į priešininkes, privalai susikaupti. Varžybos – lyg egzaminas, kuriame turi parodyti viską, ko išmokai.

Jaučiu iš balso, kad jų ilgiesi. O gal klystu, gal išvis nebenori sportuoti? 

Man mirtinai reikia azarto, kovos. Juk ne veltui – dvigubas Avinas, gana užsispyrusi. Nuo vaikystės tokia buvau – daugybė būrelių, vasarą kaime, pajūry, pas tetą su dviračiu per dienas. Žiemą – slidės, pačiūžos. Nesuprantu, kur dabar visi vaikai dingę? Viena aplinkui namus aš ant kalnų pusnis pravalau. Į Verkių mišką su savo drauge Žydrūne (Živilės draugė, drabužių dizainerė Žydrūnė Grigonytė – red. past.) nuvažiuojam, kartais krikštaduktė, kartais ir vyras prisijungia. Visi tik ir kalba: Austrija, Šveicarija, Alpės, o kuo Juozapynė, Ignalina prasta? Man žiemą visur smagu – ir rogėmis nuo kalnų, ir pačiūžomis, ir slidėmis miške šliuožti.

Suprantu, kad savo vyrą žiemą į mišką rogutėmis važinėtis prisikalbini, o kodėl jis su tavimi niekuomet į varžybas nevažiuodavo? 

„Ko ten maišysiuos...“ – visada sakydavo. Jis supranta, kad nereikia lįsti prie žmogaus, kai jis užsiėmęs, kai susikaupęs prieš startą. „Jau tuoj Žiužis bumbės“, – šaiposi likus savaitei iki varžybų. Ir visi draugai tai žino, mama, užtat stengiasi neįkyrėti, tik žinutes telefonu rašo. Treneris taip pat stengiasi nenervinti. O pati juk nejaučiu, kad bumbu... 

O Andrius nebamba, kai važiuodama į varžybas ar treniruočių stovyklą jam palikdavai namus, du šunis, katiną ir papūgėles?

Katinas – vyro. Aš kačių nemėgstu, nors tas vis prie manęs ir prie manęs. Savo Džeko Raselo terjerą į treniruočių stovyklas pasiimdavau kartu. Kai kada ir mažąjį juoduką anglų toiterjerą, o kai palikdavau, atiduodavau mamai prižiūrėti. Nemokėčiau gyventi be gyvūnų. Vaikystėje man tėvai leisdavo juos auginti, esu turėjusi daug žiurkėnų, šunį, papūgų, žuvyčių, jūrų kiaulyčių. Namuose darbus su vyru pusiau dalijamės: kai esu laisvesnė ir sveikatos turiu, aš tvarkausi, kartais – jis.

Jūs drauge jau...

Treji metai. Susituokėme po keturių mėnesių draugystės. Nieko, mano vyro senelis vedė padraugavęs vos dvi savaites. Kartu su močiute gyvena gražų gyvenimą – jau senokai atšventė auksines vestuves. 
Andrius lengvai įsiliejo į plačią mūsų giminę. Jis artimiausių gal tik dešimt turi, o mūsų, kai susirenkam į bažnyčią, kai lankom kapus, daugiau nei septyniasdešimt.   

Andrius nėra sportininkas, ar tai stiprina šeimą?

Kai gyveni su sportininku, vis tiek vienas turi aukotis. Mes abu – Avinai, gal todėl esame panašūs, suprantame vienas kitą, nors, atrodytų, turėtume tais avino ragais badytis. Oi, nereikėjo man juoktis iš tetos, kai ši sakydavo: „Vėžys su Vėžiu tik iš bėdos gali gyventi.“ Dabar Avinas su Avinu... Nepatikėsit, bet mes nesipykstam.

Kai gyveni su sportininku, vis tiek vienas turi aukotis. Mes abu – Avinai, gal todėl esame panašūs, suprantame vienas kitą, nors, atrodytų, turėtume tais avino ragais badytis.

Betgi tikriausiai ir iš kitų vyrų dėmesio sulaukdavai? Treniruočių stovyklose, varžybose?

Kokie vyrai? Aš ir treneris Romas Sausaitis, mes taip savo kelią pradėjome. 2002–aisiais karjeros „skint“ į Ameriką važiavome. Sunku... Ir man, ir treneriui teko įvairiose varžybose bėgioti, kad tik kaip nors prasimaitintume. Toronte, Sietle gyvenome pas trenerio draugus, paskui Filadelfijoje pas menedžerį, o tada... Oho, kokia knyga iš mūsų voyage išeitų. Bet anuomet pradžia buvo padaryta, karjera „nuskinta“. Mums pasisekė, ne veltui aukojomės. O dabar štai pakirstomis kojomis...

Reikia tikėti, kad viskas susitvarkys, išaiškės, tik Londono olimpiados gaila...   

Apie nieką negalvoju. Laukiu, ir tiek. Jaunimas dabar, žiūriu, verkti įpratęs: pinigų neduoda, sąlygų nėra... Kai treniravausi, ne tas rūpėjo. Komercinėse varžybose užsidirbdavau, kad prisidurčiau ir galėčiau atstovauti Lietuvai. Rask tokių kvailių! Visa laimė, turėjau rėmėjų, nes po tėvelio mirties užklupo traumos, nebegalėjau dalyvauti komerciniuose turnyruose, taigi, ir nebeuždirbdavau nieko.

Ir dabar tikriausiai masažams pinigų išleidi daugiau nei suknelėms?

O kaip neatgavęs jėgų kokybiškai treniruosiesi toliau? Sportas man visada pirmiausias, tad beveik visi pinigai jame ir nuklimpsta. Jei atsiranda laisvesnė kapeika, žinoma, mėgstu ką nors gražaus, moteriško nusipirkti. Būna, ateina į masažą kita sportininkė pasidažiusi, nagai priklijuoti. „Ko tu, Živile, ne šitaip?“ – klausia manęs masažuotojas. O aš juk į darbą ateinu, ko čia puoštis? Jei proga, tai ir pasipuošiu, matyt, esu dar to, senojo, kirpimo (šypsosi). Per apdovanojimų ceremoniją rotušėje – prašom. Kai reikėjo eiti pas Prezidentę, Žydrūnė privertė pasisiūti suknelę. Per dvi dienas pasiuvo. Šukuoseną draugė padarė, kita draugė padažė ir ėjau. Nors paprastai – tik blakstienas dažau. Varžybose rusės mėgsta ryškiau, paskui visi iškart atspėja – šita iš Rytų. Bet yra ir tokių, kurios visada pasitempusios, išsikvepinusios, suknelių po keletą atsiveža. Tokios mano draugės Liudmila Petrova, Tatjana Pozdniakova, Konstantina Dita. Smagu, kai maratone bėgi už jų ir jauti kvepalų, o ne prakaito kvapą.   

Kad ir nedalyvauji varžybose, ir per treniruotes kojos kenčia. Kaip jas lepini?

Kiekvieną mėnesį – pedikiūras. Kelis kartus per savaitę – masažai, pirtis, be to niekaip neišsiversčiau.

Atrodai šiek tiek priaugusi svorio.

Šiek tiek? Aš tikras meškiukas dabar, sveriu 49 kilogramus, nors paprastai sverdavau 45, o per varžybas ir 43. Organizmas greitai viską sutvarko, kai ruošiesi varžyboms kilogramai tirpte tirpsta.

Tikriausiai svajoji apie jas, bėgdama miško takeliu?

(Juokiasi.) Galvoju apie paukštukus, apie gamtos grožį, apie savus... Man taip gražu žiema! Kai tikras šaltukas spaudžia, daug sniego visur... Aš juk dešimt metų žiemą Lietuvoje nebuvusi... Treneris juokiasi: „Užknisdavai mane su ta žiema, dabar – mėgaukis, kol gali!“ 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką