E.Žičkus sako, kad iki 14 metų išbandė daug įvairių veiklų: dailę, dainavimą, plaukimą, karatė, tačiau jautė, jog šie užsiėmimai skirti ne jam. Vieną dieną jis pamatė skelbimą, kviečiantį vyresniųjų klasių mokinius išbandyti save video meno srityje.
„Buvo 1995-ieji, ką tuo metu reiškė žodis video? Man tai asocijavosi su spalvotu televizoriumi. Iš pradžių buvo nedrąsu, todėl subūriau bendraklasių kompaniją ir kartu važiavome pažiūrėti, kas gi yra video menas. Jau po pirmo mėnesio supratau, kad tai bus mano kelias“, – prisimena žurnalistas.
E.Žičkus pripažįsta, kad iš tiesų jam pasisekė – tuo metu vizualinis menas buvo dar tik pradėjęs formuotis. Išmokęs filmuoti ir montuoti, vėliau jis nusprendė, jog savo darbe nori daugiau kūrybos.
„Nors mygtukų paspaudimai yra labai svarbūs, supratau, kad noriu rašyti scenarijus, kurti vaizdų sekas. Vieną kartą studijos vadovė man pasakė stoti prieš kamerą, paimti mikrofoną ir pravesti moksleivių laidą. Atsidūrus eteryje, suvokiau, kaip man įdomu kalbinti žmones, jaustis prieš kamerą drąsesniam nei kiti – kamera suteikia nepatogumo momentą, o kai šalia jos esi dažnai ir moki žaisti šitą žaidimą, nepatogumas dingsta per pirmas penkias sekundes“, – pasakoja laidų vedėjas.
E.Žičkus daug išmoko „Šiaulių televizijoje“, kurioje atėjęs pasakė, kad nori daug mokytis ir dirbs nemokamai. Žurnalistas pastebi, jog šiandien jauni žmonės dažnai daro klaidą, manydami, kad be patirties atėję dirbti, iš karto gaus didelius pinigus ir įvertinimą.
„Jau 10 metų esu ne tik darbuotojas, bet ir darbdavys, sulaukiu jaunų žmonių, kurie nori atlikti praktiką ar įsidarbinti. Beveik niekada neatsisakau susitikti ar susiskambinti ir iš karto bandau nuskenuoti, ko žmogus iš tikrųjų iš gyvenimo nori. Dažnai jaunas studentas, bebaigiantis universitetą, nori dirbti televizijoje, nes kažkada mokykloje vedė diskotekas, mėgsta keliauti ir nebijo kalbinti įžymybių. Čia jau šauktukas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, nes žmogus netinkamai įsivaizduoja darbą.
Būna, kad ateina ir iš karto rėžia, jog nenorėtų dirbti penktadieniais ilgiau kaip pusę dienos ir tikisi uždirbti bent tūkstantį eurų. Man yra ganėtinai liūdna, nes dabar visi reikalaujame teisių, bet pamirštame pareigas. Tokių svajoklių niekam nereikia. Aš, kai buvau jaunas, nėjau reikalauti – ėjau siūlyti, o tuo metu mano draugai nesuprato, kodėl aš dirbu nemokamai“, – teigia E.Žičkus, pridurdamas, kad niekada neturėjo minties tapti žinomu televizijos veidu.
Visą pokalbį su E.Žičkumi kviečiame žiūrėti vaizdo įraše:
