Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 24d. 09:59

Žvaigždės gyvenimą ir mokslus universitete lietuvė iškeitė į jogą: „Mano patirtis buvo traumuojanti“

Liveta Paugaitė su šokiu partneriu
Asmeninio albumo nuotr. / Liveta Paugaitė su šokiu partneriu

„Svarbu nustoti bijoti baimės, o visas gyvenimo patirtis priimti kaip pamokas“, – įsitikinusi Liveta Paugaitė. Ir nors jai tik 25-eri, mergina jau spėjo pamatyti pramogų pasaulio užkulisius, patirti nesibaigiančių vakarėlių bumą ir pasipriešinti tėvų norui mesdama tarptautinio verslo studijas. Šiandien ji sako ramybę atradusi Palangoje, kur praktikuoja jogą, grožisi nuostabiais saulėlydžiais ir visai nesiilgi Vilniaus šurmulio.

15min Liveta sutiko atvirai papasakoti apie televizijos projektą, kuriame dalyvavo sulaukusi vos 17-kos. Mergina teigė, kad ją labai nustebino netikrumas, dvigubai vyresnių žmonių siekis pavergti jos širdį. Ir nors dauguma viską atiduotų už galimybę pasirodyti žydruosiuose ekranuose, mokslus prestižiniame ISM universitete, Livetos toks gyvenimas nesužavėjo. Palikusi draugus ir tėvus Vilniuje, ji nėrė į naują veiklą, o ateityje svajoja išbandyti ir gyvenimą Indijos vienuolyne.

– Liveta, kai mokeisi mokykloje, tave pastebėjo projekto „Kviečiu šokti“ organizatoriai. Kokia tuo metu buvo televizijos virtuvė, ar ji tau patiko?

– Tuo metu aš buvau metusi savo sportinių šokių karjerą, bet, kai man paskambino iš projekto ir pasiūlė dalyvauti, sutikau. Buvau jauna, vos 17-kos. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, atrodo, kad televizija nebuvo tinkama vieta paauglei. Visi žino, kad ten kiekvienas kovoja už save, tyrumo nėra, tik blizgučiai ir netikrumas.

Aš tuo metu turėjau draugą, bet atsirasdavo žmonių, kurie bandydavo manipuliuoti mano jaunyste. Nors ir mokėdavau pastovėti už save, sulaukdavau nemalonių pasiūlymų, pastebėjimų iš televizijoje dirbančių žmonių. Vyrai akivaizdžiai rodydavo dėmesį, o aš buvau vos 17-kos metų, jie sakydavo: „Šalia manęs tu sužydėtum“.

Asmeninio albumo nuotr./Liveta Paugaitė
Asmeninio albumo nuotr./Liveta Paugaitė

Mano šokių partneris nebuvo žymus, todėl treneriai mūsų porą treniruodavo rečiau. Kai kurie žmonės ten turėjo daugiau privilegijų nei kiti. Pavyzdžiui, paruošti choreografiją turėjome laiko tik savaitę. Kartais būdavo, kad mūsų šokį treneris sustatydavo tik trečiadienį, o žinomi žmonės pradėdavo repetuoti jau nuo pirmadienio. Žinoma, jei tu pats pastangų neįdedi, tada tau gal ir neskiria daug laiko, bet, jei esi žinomas ir įdedi daug pastangų, tada tikrai sudarydavo sąlygas daug geresnes, nei tam, kuris nebuvo populiarus.

– Kaip atrodydavo vakarėliai, kuriuose teko lankytis?

– Tikrai buvo daug alkoholio, šokių, girtų šnekų. Tuo metu dar buvau vaikas, mane tai įtraukė, buvo įdomu, tam tikra prasme tu jautiesi svarbus. Atrodo, džiaugiesi, kad esi tokioje aplinkoje, nes tave rodo per televizorių, gauni dėmesio. Bet dabar atrodo, kad ši patirtis buvo net traumuojanti. Įgijau kompleksų – dabar bijau kamerų, o kiekvienas pasirodymas man sukeldavo daug streso.

– Dalyvavimas projekte buvo laiptelis iki tavo populiarumo. Ar tai neleido tau susirgti žvaigždžių liga?

– Kai mane pakvietė, galvojau – vau, gal čia tikrai žvaigždžių valanda, manau, televizija bet kurį paauglį taip paveiktų. Vėliau neliko tokios svajonės, daugiau niekada nedalyvavau jokiame televizijos projekte. Kai viskas baigėsi, dar nebuvo suvokimo, kaip ten viskas blogai, jis atėjo tik po metų. Žvaigždžių liga susirgusi nebuvau. Mokėjau bendrauti su visais – ir su turtingais, ir su madingas, ir su nemadingais, ir su menininkais, ir su visokiomis fyfomis.

Asmeninio albumo nuotr./Liveta Paugaitė
Asmeninio albumo nuotr./Liveta Paugaitė

– Po mokyklos baigimo įstojai į ISM universitetą. Kodėl nusprendei mesti studijas?

– Universitete pusantrų metų mokiausi tarptautinį verslą. Iš tikrųjų, iš karto supratau, kad man ten nepatinka, bet neturėjau jokio plano, spaudė tėvai, todėl mokiausi. Tačiau vieną dieną pasakiau, kad daugiau į paskaitas neisiu. Jei būtų buvusi mano valia, būčiau pati save išlaikiusi ir iš karto metusi mokslus. Tačiau priklausiau nuo tėvų visomis prasmėmis, klausiau, ką jie sako. Mano visa šeima tiksliukai, todėl manė, kad ir aš turiu gauti tokį diplomą. Supratau, kad gyvenime tuo popieriumi nepasinaudosiu.

– Kaip į tokį tavo sprendimą reagavo tėvai, nebandė atkalbėti?

– Kai supratau, kad noriu mesti universitetą, tėvams parašiau graudų laišką, pasakiau, kaip jaučiuosi, ir išvažiavau savaitgaliui pas draugę. Vos grįžus tėvai pasakė, kad labai gerai mane supranta, mane labai palaikė, bet siūlė vis tiek tęsti, ką pradėjau. Tačiau universitete prasidėjus naujam pusmečiui supratau, kad visiems kitiems labai įdomu, ką ten pasakoja, visgi manęs tai visiškai nežavėjo.

Po kurio laiko supratau, kad labai mėgstu piešti, todėl nusprendžiau pasiimti akademines atostogas universitete, po truputį pradėjau domėtis joga. Žengiant tokį žingsnį, buvo daug baimės, bet žinojau, kad blogiau nebus. Man buvo labai gaila dėti visas savo pastangas ten, kur nepatinka, nesinorėjo statyti pamatų namo, kuris man labai nepatiko, todėl galutinai mečiau studijas.

– Kas tave vėliau paskatino stoti į grafinį dizainą?

– Tai nebuvo mano pašaukimas, bet man reikėjo pabėgti nuo ISM. Kadangi gyvenau su tėvais, vis tiek mokiausi. Nusprendžiau, kad noriu piešti, todėl į galvą šovė grafinis dizainas. Visgi po metų supratau, kad ir grafikos dizainere nebūsiu, bet šias studijas jau pabaigiau, juk reikėjo giminei parnešti diplomą (juokiasi). Universitetas, pradėto darbo užbaigimas yra tam tikra gyvenimo mokykla, atsakomybės prisiėmimas, tokios mintys man padėjo baigti grafinio dizaino studijas.

Asmeninio albumo nuotr./Liveta Paugaitė
Asmeninio albumo nuotr./Liveta Paugaitė

– Gyvenai Vilniuje, vėliau išvykai į Palangą. Nebuvo sunku palikti gimtąjį miestą, draugus?

– Visas vasaras nuo kokių 20-ties leidau pajūryje – Palangoje, Nidoje, ten dirbdavau, leisdavau laisvalaikį. Mano tuometinis draugas taip pat buvo iš Palangos. Tačiau tuo metu gyvenau Vilniuje, nes mane rišo mokslai. Kai jie pasibaigė, nusprendžiau vykti į Palangą, lankiau jogos kursus ir galiausiai persikėliau į šį miestą.

Dabar mano gyvenimo būdas yra daug ramesnis, o Vilniaus šurmulio visiškai netrūksta. Jei diena būna bloga ar ne taip susiklosčiusi, kaip norėjau, nuėjimas prie jūros gali viską išspręsti. Likimas taip sudėliojo, kad turiu čia ir nedidelę draugų bendruomenę, todėl jų netrūksta. O netoli Šventosios gyvena vienuolis, kuris nuo 26-erių užsiima joga. Noras turėti šalia tokį mokytoją buvo viena priežasčių, dėl kurios persikėliau į Palangą.

– Kuo skiriasi tavo diena Palangoje nuo ankstesnių dienų Vilniuje?

– Kai gyvenau Vilniuje, mano ir veikla buvo kitokia. Mokiausi, dirbau apartamentuose, o dabar, Palangoje, aš atsikeliu, pamedituoju. Vėliau važiuoju su dviračiu vesti jogą, pati atlieku fizinius pratimus, vadinamus asanomis. Bent kartą per dieną stengiuosi pamatyti jūrą ir 3 kartus per savaitę – saulėlydį. Manau, kad tai yra labai gražu, o aš turiu tokią galimybę, todėl naudojuosi visais gerais Palangos privalumais.

– Kaip tavo gyvenime atsirado joga?

Nuėjau į jogą kaip ir dauguma žmonių, norėjau išbandyti treniruotes. Patekau į pradinukų kursą, kuriame ne tik išmoko, bet ir papasakoja apie jogos filosofiją. Atsimenu, kad man labai patiko, grįžus namo visiems pasakojau, kaip man sekėsi. Iš pradžių man tai buvo tik fiziniai pratimai, juos darydavau, kai turėdavau laiko, o prieš porą metų vėl intensyviau pradėjau praktikuoti jogą. Kažkurį šeštadienį į jogos centrą, kurį lankiau, atvažiavo vienuolis. Pasiklausiusi jo paskaitos, supratau jogos svarbą, atėjo suvokimas, kas tai. Nuo kitos dienos pradėjau medituoti, vėliau atidariau ir savo „Pajūrio jogos studiją“.

– Ar jogą sudaro tik fiziniai pratimai?

Daug žmonių mano, kad joga yra tik kūno lankstumo pratimai. Jie skirti tam, kad paruoštų žmogų meditacijai, kuri yra svarbesnė jogos dalis. Jei tu nori medituoti sukryžiuotomis kojomis valandą laiko ir tiesia nugara, koncentracija negali būti kūne. Tačiau, pavyzdžiui, kai skauda kelį, visos mintys krypsta į jį. Protą labiau ramina kvėpavimo pratimai. Taip pat jogą sudaro ir šventraščių nagrinėjimas, tai labai svarbi dalis. Bhaktijoga – širdies atvėrimo kelias, kurio metu giedame giesmes. Karma joga – nesavanaudiška tarnystė, ją galima praktikuoti kiekvieną dieną, kur nori. Jogos tikslas – sujungti visas šias dalis. O aš siekiu supažindinti žmones, skleisti jos mokymą, ne tik vesti madingas treniruotes.

– Kai kurie žmonės mano, kad joga gali būti kenksminga, yra susijusi su kitomis religijomis. Ar tai tiesa?

– Kiekvieno žmogaus kūnas yra skirtingas. Priklauso nuo to, kiek žmogus yra judėjęs. Svarbu dirbti ne per prievartą, bet sau. Jei tu viską darai paprastai, teisingai, galimybės susižaloti nėra. Mes neatliekame jokių staigių judesių, jie sąmoningi. Ten, kur žmogaus kūnas, yra ir jo protas.

Joga sako, kad tu esi Dievas, o ji pati nėra religija. Visgi jogoje yra mitologija, daug visokių Dievų, jie skirti tam, kad žmogus pamirštų savo ego. Gyvenant mūsų visuomenėje reikia būti atsargiam. Aš kiekvienam žmogui sakau, kad joga – filosofija, atėjusi iš Indijos. Jūs turite jos priimti tiek, kiek norite. Nereiškia, kad kiekvienas atėjęs praktikuoti jogą turi tapti vegetaru ar ko nors atsisakyti. Jei tikslas yra priimti visą filosofiją 100 proc., tada reikėtų kraustytis į Indiją ir gyventi vienuolyne. Aš pati praktikuoju jogą, nes man tai būtina, o kiekvienam žmogui linkiu turėti bent minimalią jos praktiką. Mes turime sielą, su ja reikia dirbti, vis dėlto tikiu, kad privalome nepamiršti, jog po kojomis yra žemė. Visur ir visada reikia gyvenime atrasti balansą.

– Daug žmonių bijotų priimti tokius drastiškus ir kardinaliai gyvenimą pakeičiančius sprendimus. Kaip tu jiems pasiryžai?

– Nustojau bijoti baimės. Supratau, kad praktikuojant jogą, labai sustiprėja intuicija ir vidinis balsas. Pinigai, materialūs dalykai nepadaro žmogaus laimingo. Aš stengiuosi eiti ten, kur šaukia mano širdis, ir kol kas nesigailiu nei vieno savo sprendimo. Besimokant jogos filosofijos, tam tikrais atvejais palengvėja gyvenime, nes išmoksti viską priimti, dėl nieko nesigailėti, nes kiekviena patirtis, kuri buvo tuo momentu, ji galiausiai buvo ne šiaip sau. Kai galvoju apie savo gyvenimą, visas patirtis priimu kaip pamokas. O mūsų laimė priklauso nuo požiūrio. Jei kas nors labai nesiseka, tiesiog stengiesi pažiūrėti į situaciją iš kitos pusės, pasimokyti, tokiu būdu padarai save laimingą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką