Su publika A.Troickis bendravo anglų kalba, nes salėje buvo gausu svečių iš Vakarų. Politines savo pažiūras lektorius aiškiai vizualizavo scenoje: jis vilkėjo marškinėlius su užrašu „Brat Navalnogo“ (Aleksejus Navalnas – Rusijos opozicijos lyderis - red. past.), o ant paskaitos lentos užrašė „Free Pussy Riot!“.
„Svarbu aiškiai suformuluoti, kas yra politika. Straipsnis laikraštyje – viena, o eilės – kas kita. Nėra gausu tiesiogiai politinių tekstų, kokius Johnas Lennonas rašė albume „Some Time in New York City“. Neretai daina tiesiog pritaikoma politinei situacijai. Sovietų sąjungos protesto himnu tapo gerų mano draugų – grupės „Kino“ daina „My ždiom peremen“ (liet. „mes laukiame permainų” – red. past.). Ji nebuvo rašyta politiškai, tiesiog perteikė jausmus: supuvusioje Sovietų Sąjungoje buvo klaikiai nuobodu, norėjosi permainų. Žymiausias Rusijos bardas Vladimiras Vysockis taip pat nerašė politinių dainų, bet jo visa kūryba buvo protestas prieš Sovietų Sąjungą. Kaip ir nelaimei nebegyvas Vytas Kernagis – jis kūrė protingas ir jausmingas dainas. Tai, kas vyko Lietuvoje prieš 20 metų – „Antis“, V.Kernagis – buvo labiau ironiškas požiūris, nei politinis komentaras, tačiau tai vis vien buvo revoliucija“, – sakė A.Troickis.
Savo paskaitoje jis daug dėmesio skyrė visą pasaulį sukrėtusiai pankių merginų „Pussy Riot“ istorijai, iliustravusiai, kaip iš tiesų veikia rusiškoji demokratija. „Aš asmeniškai manau, kad „Pussy Riot“ protestas “Pussy Riot” bažnyčioje, kaip dabar ji vadinama, buvo visų laikų geriausias. Ne atlikimo, bet efekto požūriu – pasaulio reakcija į Putino režimą buvo labai stipri. Paulas McCartney, Madonna, „Red Hot Chili Peppers“ – dauguma tų vaikinų nekuria politinių dainų, tačiau jie atsistojo ir pasisakė prieš laisvo žodžio ribojimą Rusijoje“, – akcentavo A.Troickis.
Deja, jis turėjo pripažinti, kad paties šalyje net labai stiprios asmenybės tai padaryti pabijojo. „Mane nuliūdino jų reakcijos nebuvimas. Kai kalbu su Borisu Grebenščikovu, Ilja Lagutenka, neprašau jų parašyti dainos apie “Pussy Riot” (politinių dainų neįmanoma užsakyti, jos turi eiti iš širdies, net ne iš įsitikinimų). Prašau tik reakcijos. Tokie, kaip Jurijus Ševčiukas yra apsėsti visais šiais politiniais reikalais – melu, neteisybe. Bet yra labai daug gerbiamų roko asmenybių, garsių atlikėjų, kurie atsisakė išleisti bent menkiausią garsą. Jie tiesiog bijo prarasti kontraktus, tapti autsaideriais šalyje, kur muzika, deja, labai stipriai priklauso nuo valdžios. Galiu suprasti žmonių tylėjimą 1940-aisiais, kai tai buvo gyvybės ir mirties klausimas, bet dabar, kai praradimas – tik pinigai ar pasirodymas televizijoje, aš to nesuvokiu.“
A.Troickio teigimu, Rusijos popžvaigždės yra šimtu procentų lojalios valdžiai, todėl niekada nestos prieš režimą, o kita muzikinė bendruomenė yra izoliuota. „Manęs dažnai klausia, kodėl rusų muzika yra tokia beviltiškai bloga. Atsakau, kad yra į valias teisingos muzikos, kuri skamba teisinguose klubuose, ją galima rasti internete. Bet yra ir kita muzikos pusė – ta, kuri skamba baisiame Jūrmalos festivalyje. Kaip latviai tai gali toleruoti?“
Paklaustas apie populiarųjį „Eurovizijos“ paradą, – ar tai politinis ar vis dėlto dainų konkursas, aštrialiežuvis A.Troickis taip pat buvo tiesmukas: „Tai yra šūdinas konkursas. Aš pavargau nuo ironijos, todėl jo net nežiūriu.“Vilniuje A.Troickis apsilankė savo gerų pažįstamų – grupės „Antis“ repeticijoje, taip pat stebėjo Alinos Orlovos, „Sheep Got Waxed“ ir kitų koncertus.
Festivalis „Vilnius Music Week 2013” vyksta antrąjį kartą. Iš kitų festivalių jį išskiria jau vien tai, kad čia rengiami ne tik gyvos muzikos koncertai, bet ir nemokami seminarai, kuriuose patirtimi dalijasi ryškiausios muzikos industrijos asmenybės iš Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Baltarusijos, Rusijos, Latvijos, Airijos, Prancūzijos, Švedijos, Suomijos ir ktiti.
