– Papasakok apie savo muzikinį kelią. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Dainuoti pradėjau būdama dar ketverių, po to baigiau muzikos mokyklą, fortepijono specialybę, lankiau du chorus. Jau po to sekė estrados meno studijos Sankt Peterburgo Kultūros ir menų universitete. Tiesą sakant, nuolatos dalyvaudavau kokiuose nors renginiuose, stovyklose, dainuodavau karaokė, tėvai pasiimdavo į darbo vakarėlius, tad dainuodavau ir ten. Tačiau į sceną lipti buvo nedrąsu, todėl pasiimdavau kartu sesę – aš padainuodavau, ji tik pažiopčiodavo, užtat dovanų gaudavom dvigubai (juokiasi). Eiles rašau maždaug nuo penkiolikos, tačiau pirmosios dainos gimė tik prieš dešimtmetį. Tai susiję su labai skausminga meilės istorija, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Pirmiausia gimė dvi lietuviškos dainos, po to pasipylė rusiški tekstai.
– Bet muzika nebuvo tavo pagrindinė veikla, tiesa?
– Kiek žinau, gana ilgą laiką dirbai finansų srityje? Kas galiausiai paskatino priimti sprendimą palikti darbą ir siekti karjeros muzikoje? Juk daugelis žmonių tam niekad nesiryžta...
Žinau, aš ir pati likau visiškai nesuprasta ir labai išgąsdinau visą giminę, ypač tėvus, kuriems tai buvo labai skausminga. Tėvai iki šiol nesupranta, kaip galima tiesiog atsisakyti stabilumo. Tačiau gyvenimo nėra tiek daug ir jei darai, ko nemyli, atsisukęs atgal po daugelio metų galvosi, koks buvau kvailas, kad nedariau to, ką myliu, kas man teikia malonumą.
O jei tai dar atneša ir kažkokį pelną, tai yra visiška laimė. Kiekvieno žmogaus siekis yra būti laimingu, kiekvienas tą laimę randa kažkaip savaip. Tad aš paprasčiausiai norėjau būti laiminga ir dalintis tuo su kitais. Gal tik keista, kad iš svetimų žmonių vis dar gaunu daugiau palaikymo nei iš artimų. Jie manęs klausia, ką aš čia darau, juk metai bėga, kam viso to reikia? Tačiau aš jiems atsakau, kad tame ir esmė, jog metai bėga, ir jei to nepadarysiu dabar, gali būti, kad nepadarysiu niekada.
– Kaip dabar žiūri į šią ankstesnę patirtį? Ar tai nėra prarastas laikas?
– Tiesą pasakius, džiaugiuosi, kad turiu ir tos kitos patirties. Kad ir ką veiktum, galiausiai viskas susiveda į tokią dalykinę komunikaciją, ir menininkams, neturintiems tokios patirties, dažnai tai būna labai sunku. Todėl aš džiaugiuosi, kad dabar turiu tam tikro universalumo ir man kur kas paprasčiau tartis dėl pinigų. Biudžetų, įstatymų ir kitų reikalų. Todėl nepasakyčiau, kad tai buvo veltui iššvaistytas laikas. Tai irgi mano patirtis ir, turbūt, taip turėjo būti.
– Visgi, ar ne dėl to nuo pirmųjų dainų iki albumo praėjo ištisas dešimtmetis?
– Taip jau nutiko, kad įrašydavom maždaug po dainą per metus. Viskas pasikeitė tik 2016-aisiais, kai sudalyvavau konkurse Latvijoje, kuriame pretendavau į geriausios rusiškai dainuojančios atlikėjos Baltijos šalyse titulą. Likau antroje vietoje, tačiau pagal klausytojų balsus, buvau pirma. Iš tikrųjų, buvo labai keista, nes aš ten negyvenu, bet užlipus į sceną, visi skanduoja tavo vardą. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Pats renginys taip pat buvo labai smagus, tad nuo to laiko ir įsidrąsinau.
O tada, 2017-aisiais, su Aurimu Driuku – su kuriuo ir įrašinėjame, ir koncertuojame – dalyvavome projekte „Mes – vieno kraujo“. Pirmą etapą praėjom, tačiau projekto formatas man nelabai tiko, tad po antrojo teko pasitraukti. Bet tikslas buvo ne laimėti, o pasirodyti ir parodyti savo kūrybą. Tai ir padarėme. Po projekto atsirado daugiau gerbėjų, žmonės pradėjo domėtis, ką mes veikiame. Turbūt sužavėjo ir mano pareiškimas, kad esu vilnietė, nes turiu trijų skirtingų tautybių kraujo. Žmonės juokėsi, kad išradau naują tautybę – vilnietė (juokiasi). Kaip bebūtų, galiausiai tai privedė prie albumo išleidimo. Tiesiog dabar atėjo laikas, kai galėjau tai padaryti.
– Ši detalė yra ir albume, kuriame dainuoji trimis kalbomis. Tai gana neįprastas sprendimas...
– Tą patį sakė ir visi prodiuseriai. Mano požiūriu, tai ir yra Vilniaus kalbos – lietuvių, lenkų ir rusų. Taip tiesiog susiklostė istoriškai. Man pačiai su kalbomis yra taip: užsibūnu Lenkijoje, norisi girdėti lietuvių kalbą, pagyvenu Lietuvoje, pasiilgstu lenkų kalbos. Vis dėlto prodiuseriai pareiškė, kad tai yra beviltiška – trikalbis albumas dar nė karto nepasiteisino ir investuoti į tai niekas nenorėjo. Dėl to teko pačiai ieškoti rėmėjų, dirbti su įrašais ir daryti visus kitus darbus. Vis dėlto surizikavau, tačiau tuo džiaugiuosi.
– Pats albumas yra gana eklektiškas, dainos jame labai skirtingos ne tik kalbos atžvilgiu, tačiau jo – pavadinimas – „Unison“. Kodėl nusprendei pasirinkti tokį pavadinimą?
– Į šį albumą nugulė 10 metų kūrybos, dainos įrašytos su skirtingais muzikantais, skirtingais prodiuseriais, tad dainų skambesys yra labai nepanašus vienos į kitą. Skiriasi aranžuotės, tonacijos, viskas skiriasi. Kartais net nepagalvotum, kad tai to paties atlikėjo dainos. Tačiau man tai yra gražu.
Kalbant apie pavadinimą, vis tiek ieškojau kažkokio vientisumo, kad būtų vienas jungiantis žodis. „Unison“ toks ir yra – kai garsai skamba unisonu, kai širdys plaka unisonu, yra gražu. Be to, tai labai universalus žodis, jo nereikia versti į lietuvių, lenkų ar rusų kalbas, visi žino, ką jis reiškia, ir nelieka to kalbos barjero.
– Turbūt šis klausimas kilo ir prodiuseriams, bet visgi, kokiam klausytojui yra skirtas šis albumas ir tavo dainos? Kokia yra ta auditorija?
– Iš tikrųjų, labai plati. Pavyzdžiui, neseniai dalyvavau Labdaros renginyje Lenkijoje, kur pristačiau albumą ir trys kopijos buvo parduotos aukcione. Tai miestas pasienyje su Rusija, prie Kaliningrado srities, o ten gyvenantys žmonės labai džiaugėsi, kad girdi dainas ir rusų kalba. Lietuviškos jiems irgi patiko – nors teksto nesupranta, pats skambesys jiems malonus. Tikri vilniečiai, aišku, supranta visas tris kalbas (šypsosi), be to, turime ir radijo stotis, kuriose programos transliuojamos lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Bet apskritai mano siekiai neapsiriboja tik Lietuva: susidomėjimo yra ir Latvijoje, ir Lenkijoje, ir Rusijoje, net Azerbaidžane, Kazachstane ir Mongolijoje kartais paklauso. Juo labiau, kad daug kolegų muzikantų iš kitų šalių išreiškė norą kurti kartu, tad ateityje turiu daug planų.
Apskritai, manau, kad muzika yra universali kalba. Pats skambesys, balso vibracija kartais perteikia žymiai daugiau prasmės nei žodis, nei tekstas. Kartais teksto supratimas net nėra toks svarbus, kaip tos vibracijos ir nuotaika, kuri lydį balsą ir garsą. Svarbiausia – prisibelsti iki klausytojo širdies, ir jei tai padarai, tai yra didžiausias pasiekimas. Kai po koncerto žmonės sako, kad klausydamiesi net pravirko, kad kartu atradot patirčių bendrumą, man šie momentai yra nepaprastai brangūs. Tai yra didžiausias atpildas.
Anna Mora albumo „Unison“ galite paklausyti „Pakartot“ ir „Spotify“ platformose.
