Organizatoriams jie nekėlė jokių rūpesčių: vakarieniavo studijoje greta Kongresų rūmų, užkulisiuose buvo viskuo patenkinti, o savo klausytojams, kurie išsiprašė dviejų bisų, galėjo groti nors ir iki ryto.
Lietuva, Norvegija, Olandija, Jungtinė Karalystė, Slovakija, Vokietija, Lenkija... Tiek šalių per dešimt dienų aplėkti, kai tau – nei 16-ka, nei 36-eri, nėra paprasta ir smagu. Kone kiekvieną naktį miegoti vis kitoje šalyje, čežinčiose viešbučių pagalvėse bandyti laimėti ramybę po koncerto, kuris išlieja per kraštus visas emocijas... Kita vertus, kai tai darai visą gyvenimą, vargu ar begalėtum kitaip.
Pilna Kongresų rūmų salė. Daugybė žmonių, kurie kas antros dainos klausėsi užsimerkę, „iškeliavę“, mušdami koja į taktą, plodami iš širdies, iš susižavėjimo. Tarp žiūrovų – ir garsūs mūsų šalies muzikantai: Steponas Januška, Neda Malūnavičiūtė, Audrius Piragis, Remigijus Ruokis, Meinardas Brazaitis, Ričardas Laginauskas, Algirdas Kaušpėdas, Justinas Jarutis, Laurynas Šarkinas.
Mike‘as – scenos priekyje, nors tai – ne vien jo renginys: D.Wecklas prie savo kosminių vardinių būgnų taip pat nemažai solavo. Solidus kaip ir jo pavardė bosistas T.Kennedis, bei aukštas ir liesas, šiek tiek savo instrumentą – saksofoną primenantis B.Malachas neretai rinkosi atokesnį scenos kampą, užleisdami pagrindinę rampų šviesą Mike‘ui ir Dave‘ui. Tai – aukščiausio lygio žaidėjai, verti vienas kito draugijos šioje įspūdingoje kelionėje per pasaulį, pagarbūs vienas kitam ir publikai.
Ilgų sidabrinių plaukų Mike‘as neretai scenoje prisėsdavo ant paprastos kėdės ir klausydavosi kurio nors kolegos. Kartais tyčia vengdavo mikrofono ir su publika kalbėdavosi be jo. O paskui uždainavo savo švelniu, gražiu balsu ir daugelis aiktelėjo iš netikėtumo. Tarp klausytojo ir M.Sterno nebuvo jokių sienų.
Savo ruožtu Dave‘as priminė hindų Šivą, turintį keturias rankas ir įvairių dieviškų galių. Ir jei jis būgnuodamas nežemišku tempu dar būtų išsitraukęs du vaflių piltuvėlius ir žongliruotų ledų rutuliukais, turbūt net nebenustebintų, nes atrodė, kad jam įmanoma viskas.
M.Sternas stebino kitkuo: per nelaimingą atsitikimą sutrupėjęs jo dešinės rankos delnas, šiandien yra tiesiogine prasme suklijuotas į nedidelį apskritimą. „Gydytojai nusprendė, kad man taip bus paprasčiau. Dabar pradedame po truputėlį tiesinti pirštus, bet dar sunkiai sekasi“, – užkulisiuose rodydamas ranką pasakojo Mike‘as. O tada jis nuėjo ant scenos, ir... Kokia trauma? Niekas nė neprisimintų. Juolab, kad ir groja M.Sternas nežiūrėdamas į laikrodį.
Kai publika išsiprašė antro biso, vadybinininkas už salės durų nusijuokė: „Oi, Mike‘as tai galėtų groti iki ketvirtos ryto...“ Jis neseka nei valandų, nei metų, gal todėl, kad laimingas?
Vilniuje M.Sternas su savo vadybininku kaip tik prisiminė senas istorijas iš pastarosios jo viešnagės Lietuvoje, kurios metu vyko visa eilė beprotiškų nutikimų. Mike’as buvo įsitikinęs, kad tai vyko prieš 8 metus, o vadybininkas tikino, kad turėtų būti visi 12 metų.
M.Sternui – 64-eri. Tačiau jo veidas – šviesus ir gaivus, nuo lūpų nedingsta holivudinė šypsena. Mike‘o kūniškasis svingas scenoje – labai greitas. Jis pats – paprastas ir ramus.
M.Sternas Vilniuje mėgavosi viskuo, nuolat dėkojo už šiltą priėmimą, gerą atmosferą. „Kaip skaniai pavalgėme – nepamenu, kada esu valgęs tokią tobulą vakarienę. O koks geras oras lauke – nuostabu! Ką sakote, šalta? Niujorke tikrai būna bjaurus šaltis. O čia – viskas tiesiog puiku“, – tikino M.Sternas.
Kai jiedu susėdo pasikalbėti su koncerto organizatoriumi Algirdu Barniškiu-Blėka, šis prisipažino savajam guru, kad klausydavosi jo įrašų senose studentiškose virtuvėse, visa jo karta tuo metu mokėsi iš M.Sterno.
„Pasiimk savo gitarą – pagrokime kartu, – pasiūlė Mike‘as, bet Blėka šįkart gitaros neišsitraukė. Užtat gitarų turėjo kiti į koncertą susirinkę klausytojai. Vėliau jie prašė M.Sterno autografų ant savųjų instrumentų. O štai jaunas perkusininkas Gabrielius neprašovė, į koncertą atsinešdamas būgnų lazdeles: užkulisiuose D.Wecklas ant jų suraitė parašą.
„Jūs esate mano įkvėpėjas, mano mokytojas“, – jam prisipažino berniukas. Dave‘as, prieš tai gerą pusvalandį pasirašinėjęs ant įvairaus dydžio būgnų kitiems muzikantams, su Gabrieliumi panoro pasišnekučiuoti kiek ilgiau. „Kai turėsi savo „Youtube“ kanalą – leisk man apie tave žinoti. Noriu matyti, kaip tau seksis“, – pasakė jis.
Akivaizdu, kad tokių muzikantų apsilankymai mūsų šalyje turi didelę reikšmę. Pirma – Vilnius atsiranda vienoj eilėje su Londonu, Roterdamu, Oslu ar Milanu. Antra, savo gyvenimą su muzika siejantis jaunimas gauna tiek įkvėpimo, kad užtenka ilgam. Ir trečia, kokybiška muzika turi gydomųjų galių. Tai D.Wecklas kaskart pabrėžia, kalbėdamas apie M.Sterno sulaužytą ranką, kurią per grifą vedžioja jau ne tik Talentas, bet ir Stebuklas.
