Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Festivalį „Bliuzo naktys“ vedė ir V.Kernagis, ir R.Vilkončius, V.Sinkevičius: kokios jų patirtys?

Rolandas Vilkončius
A.Lapsos nuotr. / Rolandas Vilkončius
Šaltinis: 15min
0
A A

Barzdotas festivalis „Bliuzo naktys“ per 25 metus matė ne tik gausybę muzikos žvaigždžių iš viso pasaulio, bet ir daug charizmatiškų vedėjų. Festivalį prieš ketvirtį amžiaus pradėjo šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. „Bliuzų“ laisvę iki šiol prisimena Rolandas Vilkončius, tuo tarpu Vyteniui Sinkevičiui teko patirti ir ekstremalių nutikimų. Bet pastaraisiais metais šventei diriguojantis Mantas Četkauskas festivalį prilygina mamos maistui, kurio niekada nebūna perdaug.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Anapilin iškeliavusio maestro V.Kernagio sūnus Vytautas tuo metu, kai tėvas važiuodavo į „bliuzus“, buvo dar paauglys, bet jis ir šiandien pamena Varnius.

„Visąlaik su tėvu trindavausi. Prisimenu, kad ten buvome. Prisimenu, aišku, Ariną – labai įstrigo atmintin, nes visą laiką man atrodė tokia tikra Lietuvos bliuzo karalienė. Pamenu, kaip su tėvu vaikštinėjome prie ežero, buvo toks pat prastas oras, koks dažnai būna Lietuvoje“, – kalbėjo V.Kernagis jaunesnysis. Bet jam įdomiau ne tai, ką pats anuomet patyrė „bliuzuose“, o ką Kernagiui vyresniajam reiškė bliuzas.

Pirmos „Bliuzo naktys“
Pirmos „Bliuzo naktys“

„Tėvui bliuzas buvo ypatingas ir jis skambėjo visur: mašinoje, namuose, baliuose, Palangoje, tame pačiame „Anapilyje“... Tėvas sakydavo: „Čia yra mano muzika, teisinga muzika.“ Ir ji tokia ne dėl to, kad atliekama kažkaip ypatingai, bet ten yra tekstas, kuris net svarbesnis nei muzika. Išvesčiau paralelę su dainuojamąja poezija, nes bliuzas irgi yra išdainuotas tikras žmonių išgyvenimas. Tėčiui patiko bliuzo natūralumas, ši muzika jį lydėjo didelę gyvenimo dalį. Vilniuje jis susitikdavo su bičiuliu Andriumi Sudiku, kuris vadinamas Žydrąja Bliuzo Motina, nes apie bliuzą žino viską. Jiedu sėdėdavo Užupyje, klausydavosi muzikos. Bliuzas, o ne džiazas ir jau tikrai ne country buvo tėčio mylimiausias“, – kalbėjo Vytautas, šiemet pats planuojantis atvažiuoti į jubiliejines „Bliuzo naktis“.

Beje, Vytauto Kernagio fondo iniciatyva prieš du metus šiame festivalyje gavo galimybę pasirodyti keli jauni atlikėjai. Maestro tai būtų patikę.

Vytauto Kernagio fondo nuotr./Vytautas Kernagis su sūnumi
Vytauto Kernagio fondo nuotr./Vytautas Kernagis su sūnumi

Kad „Bliuzo naktys“ tiesiog įsiurbia, turėjo progos įsitikinti ir Rolandas Vilkončius, prieš daugiau nei 10 metų buvęs šio festivalio vedėju. „Turbūt ryškiausias prisiminimas – kai jauti ore tvyrančią laisvę, kai visi laisvi, draugiški, nusiteikę rimtam muzikos šėlsmui. Beje, muzika irgi laisva: ten gali groti pačios tikriausios bliuzo grupės ir čia pat – rokenrolo ar net beveik popso grupės. Ir jas visas vienija bendra atmosfera, laisvė mintims, muzikos atlikimui, gerai nuotaikai, – sako Rolandas. – Tiesa, tuo metu, kai aš vedžiau „Bliuzo naktis“, jos buvo net labai laisvos, todėl ne visus atsiminimus galiu pasakoti... Bet buvo ir tikrai juokingų. Kartą vienas televizijos operatorius sugalvojo ryte plikas pabėgioti. Netrukus jį jau gaudė apsauginiai, o jis sėkmingai nuo jų bėgiojo. O aš akies krašteliu per langelį mačiau tokį veiksmą: operatorius bėga į vieną pusę, paskui jį – apsauginiai, į kitą pusę – iš paskos apsauginiai... Nežinau, kaip baigėsi tam operatoriui, bet mums buvo labai juokinga.“

Kadangi bliuzas gimė iš tikro gyvenimo, tai ir bliuzo festivalyje gali nutikti visko. „Žinoma, būna, įvyksta ir kažkokie blogi dalykai, bet tai yra kiekvieno didelio festivalio neišvengiama nemalonioji pusė“, – svarsto R.Vilkončius. Bet pats, sukaupęs gerąją patirtį, mielai ten važiuodavo ir tada, kai nereikėjo dirbti. – Buvau keletą kartų nulėkęs tiesiog pabūti, tolokai nuo scenos. Nuvažiavus į tą festivalį tiesiog privaloma pagyventi palapinėje, išmirkti lietuje, patirti „bliuzus“ su visais prieskoniais.“

A.Lapsos nuotr./Rolandas Vilkončius
A.Lapsos nuotr./Rolandas Vilkončius

Patyrimų „Bliuzo naktyse“ nestokojo ir kitas ilgametis festivalio vedėjas – V.Sinkevičius, daugelis dar ir šiandien pamena jo firminį kombinezoną. „Buvo toks, džinsinis. Tuo metu maniau, kad darbinėje aplinkoje jis labai tinkamas“, – šypteli Vytenis.

„Darbinė aplinka“ jam kasmet suteikdavo gerą dozę adrenalino. Vienais metais V.Sinkevičius į sceną nusileido iš sraigtasparnio, bemaž tris metrus nušokdamas ant kojų. Bet tąsyk viskas baigėsi laimingai. O štai kitais metais teko patirti ir traumą, dėl kurios vėliau ilgai negalėjo atsisukti agurkų stiklainio.

„Mes apsistodavome pas tokį ūkinininką Vincą, toliau nuo viso to Vudstoko. Jis augino žirgus, o aš, didelis žirgų mėgėjas, pamaniau – atjosiu į festivalį raitas. Vincas pakraipė galvą, kad senokai tuo žirgu niekas nėra jojęs, bet vis tiek prašiau, kad pabalnotų. Užlipau – žirgas pradėjo kratytis, bet sakiau – nieko, aš jį perlaušiu. Įjojome į mišką, jis bandė mane numesti, bet aš užsispyręs – vis tiek įveiksiu. Joju toliau, ten – griovys, žirgas įsispyrė kojomis ir nutėškė mane žemėn. Tada jau supratau, kad kažkas negerai. Pradėjau vesti renginį – ranka tinsta, bet vis tiek pravedžiau, o po bliuzų nuvažiavęs į traumotologinį sužinojau, kad lūžo delnikaulis. Tada skaudėjo, bet šiandien jau kažkaip visai linksma prisiminti“, – pasakoja V.Sinkevičius.

Asmeninio albumo nuotr./Vytenis Sinkevičius
Asmeninio albumo nuotr./Vytenis Sinkevičius

Jis pamena dar vieną istoriją, susijusią su minėtu ūkininku. „Festivalyje koncertavo toks bliuzmenas iš Amerikos, ir tai buvo bene pirmas juodaodis muzikantas Žemaitijoje. Mes su juo vaišinomės vietiniu žemaitišku viskiu... O po to paryčiais pas Vincą kartu ėjome į pirtį... Labai smagus prisiminimas“, – juokiasi Vytenis.

Jau kelis pastaruosius metus festivalį vedantis Mantas Četkauskas tvirtina, kad „Bliuzo naktys“ kasmet sukuria nepamirštamų įspūdžių, nes turi savo aurą: „Tai senų gerų bičiulių iškyla gamtoje su dainomis, šokiais-pokiais, gera nuotaika ir širdžiai miela, teigiama muzika. Žmonės jau keliomis kartomis atvyksta į šį festivalį. Tėvai su vaikais, o dabar jau ir vaikai su vaikais, nes jiems čia gera. Bliuzas ir šiaip yra teigiamas reiškinys, o festivalio dalyviai bei žiūrovai visuomet atvyksta tik geros nuotaikos. Bendra atmosfera – to užtenka, kad grįžtum kasmet. Ten žodis „savas“ aprėpia viską: emocijas, jausmą, nusiteikimą. „Bliuzo naktys“ – tai kaip mamos naminis kotletas su bulvių koše – gali suvalgyti 10 ir nepersivalgysi.“

M. Siruso nuotr./Mantas Četkauskas
M. Siruso nuotr./Mantas Četkauskas

Ko per metus nuo „bliuzų“ iki „bliuzų“ M.Četkauskas pasiilgsta labiausiai? Štai jo sąrašas: „Jėzaus Kristaus priešais sceną, purvo vonių, besišypsančių veidų – net tuomet, kai šalia jų telkšo balos ir lyja kaip iš kibiro. Dabar jau ir Blėkos užkulisiuose verdamo „Chilli con carne“ pasiilgau. Blėka, šiemet sūrio atsivešiu aš!“ – organizatoriui perduoda „Bliuzo naktų“ vedėjas, jau skaičiuojantis paskutines dienas iki festivalio.

Viso minėto pozityvo Varniai prisipildys jau po savaitės. Paskutiniai pigesni bilietai – puslapyje bliuzonaktys.lt, festivalio vietoje jie kainuos brangiau. Taigi, kaip primena senasis „bliuzų“ šūkis, nepamiršk palapinės ir piniginės. O sūrio atsiveš M.Četkauskas.

Pirmos „Bliuzo naktys“
Pirmos „Bliuzo naktys“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką