Jazzu, R.Karpis ir M.Vitulskis vieningai tvirtina, kad pasirodyti scenoje kartu su „Antimi“ jiems yra svajonės išsipildymas, kadangi šią grupę jie gerbia ir mėgsta nuo pat mažų dienų. Atlikėjai dalinasi mintimis, ką jiems reiškia „Antis“ bei būsimi koncertai, ir pasakoja apie gyvenimą su zombiais.
Jazzu: „Turiu „zombiuką“, kuris kandžioja mano sielą“
Atlikėja J.Arlauskaitė-Jazzu teigia „Anties“ klausanti nuo pat vaikystės. Ypač ryškius prisiminimus jai kelia 2003 m. aplankytas koncertas, kurio metu patirtas emocijas ji sako gerai prisimenanti ir dabar. Pasak Jazzu, tada, kai žmonės verkė, iškėlę rankas į viršų dainavo kartu, ji jautė ypatingą vienybės, bendrumo pojūtį. „Tai buvo taip sava, atrodo, gyvenimą per tą koncertą nugyvenau“, – šypsosi dainininkė.
Jazzu teigia ilgai laukusi galimybės pabendrauti su „Anties“ lyderiu. Pasak atlikėjos, susitikę jie abu vienas kitam pajuto simpatiją ir kaip muzikantai, ir kaip žmonės, o iš to išsivystė ir bendradarbiavimas.
„Aš krykštavau kaip vaikas, sužinojusi, kad tapsiu jubiliejinių „Anties“ koncertų dalimi. Surinkta neeilinė komanda, taigi mūsų visų prisidėjimas prie šio projekto bus tikrai įdomus, labai laukiu rezultato. Manau, kad Antis neturi skambėti visiškai kitaip, tuomet tai nebebūtų „Antis“, todėl koncertų metu mėginsime ne keisti, o papildyti vieni kitus. „Anties“ gerbėjai koncertų metu išgirs grupės dainas įvilktas į šiek tiek kitokį muzikinį ir įspūdingą vaizdinį rūbą“, – sako Jazzu.
Jubiliejinių koncertų metu su zombiais kovosianti atlikėja pripažįsta turinti „zombiuką“ ir savyje, kuris kartais vis išlenda ir atsikanda jos sielos. Tačiau ji teigia nuolat besistengianti tapti geresniu žmogumi.
„Nesu zombis, bet zombio apraiškų manyje tikrai galima rasti. Mes kiekvienas turime pradėti nuo savęs, išzombinti save patys – juk kiekvienas esame visuomenės dalelė. Vietoje to, kad aklai tarnautume tam, kas vadinama „viešąja gerove“, mes turime pradėti būti sąžiningi patys su savimi“, – teigia Jazzu.
R.Karpis: „Mes visi esame visuomenės suzombėjimo dalis“
„Vieną „Anties“ dainą ne kartą išgirsti teko dar vaikų darželyje. Tiesa, ją atlikdavo ne pati „Antis“, o mano darželio draugai. Ji būdavo skirta vienam vaikui iš mano grupės, Martynui. Jam truputį nepasisekė: visi darželio draugai žinojo, kad jam dangus nėra mėlynas ir kad jis privalo susirasti prastesnę panelę“, – pirmąjį kuriozišką savo susipažinimą su Lietuvos roko tėvais prisimena operos solistas R. Karpis.
