Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurgos kūrybinis dienoraštis: Pasaka apie avilį ir eglę

Dainininkė Jurga
Gretos Skaraitienės nuotr. / Jurga
Šaltinis: 15min
0
A A

Įdomu, kuri kūno dalis jai labiau šąla – mirkstanti vandenyje, ar ta, kurią taršo šiandien gana žvarbus vėjas?

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Anksčiau tekdavo stebėti ją tik iš tolo. Didingai, tiesiog su karališku atsainumu griaunančiu mano gyvenimą. Dabar mes abu vandeny, arti – vienas priešais kitą. Ji rami ir tobula, bet aš nepaleidžiu jos žvilgsniu. Pro šalį niekas neplaukia, neskrenda, kaip tyčia. Laiko, rodos, marios, bet aš žinau, kad taip nėra. Tos banguojančios ir kylančios Marios tikrai nėra sudarytos iš laiko. Jo aš, kaip beje ir ji, – turiu mažiausiai. Kai stovėjom atokiau vienas kito, visuomet žiūrėdavau į dešinę jos akį. Lyg ten glūdėtų atsakymas. Dabar irgi žiūriu. Dar – labai dažnai nutylu nebaigęs sakinio, nes (esu tuo tikras) niekam nė velnio nerūpi daugiau, nei jis pats. Ji, priešingai nei aš,  va, ir dabar, protingai tyli. Nors gal yra durniausia pasaulyje. 

„Sakyk, rupūže tu, sakyk!“ – supykęs užminu jai ant kojos. Ši nežymiai susiraukia, kresteli savo pastirusią, bet vis tik tobulai sudėtą spygliuotą šukuoseną ir... toliau neišsiduoda. Niekuo. 

„Prie ko čia zuikis, mačiau, kaip sujudėjai!“ – suklykiu, suzyziu, suširstu. Kai niekas su tavim nekalba, tenka skaityti mintis. Niekad nežinai, ar perskaitei teisingai. Taip galima po truputį visiškai išeiti iš proto... Kuo daugiau jauti pykčio, tuo sunkiau jį išsakyti. Multikuose tokie personažai dažniausiai sprogsta. O mus visus tuoj nuplaus. Tiksliau, mane – nežymų smulkų įširdusį padarą. Štai ir dar viena banga. „Sakyk, prašau...“ – sukuždu pilna burna vandens, netekęs jėgų nuo savo paties vidinio erzelio.

Dar viena banga kliūsteli man į burną.  Pro vandens ribulius matau, kaip ji lėtai ir sunkiai ištiesia link vandens kažkokį stagarą. Jos judesys trunka visą amžinybę ir yra visiškai beprasmis, jei turėsime omeny, kad mane jau nusinešė banga. Man trūksta oro. Pro šalį vikriai makaluodamas kojytėmis praplaukia zuikis. Išgąstis dingtų iš jo vaikiškai atvirų akių, jei jis suprastų, kad judesys jį išgelbės. Mano kairę akį užlipina permirkęs lapas. Grimzdamas, dešine lyg pro rūką matau, kaip ji nerangiai sukioja stagarą vandeny bandydama išgriebti bitę.

Mažas gyvybingas padarėlis... Na ir tegul, pagalvoju, – tegul nuo šiol jos gyvena jos tuščioj dešinėj aky, į kurią bergždžiai spoksojau laukdamas atsakymo. Atsakymo, kuris priverstų mane sujudėti ne tik mintimis...

P.S. Pauzės, kai žiūri į tai, kas verda tavo galvoj, virpina uodegą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką