Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurgos kūrybinis dienoraštis: „Tai, dėl ko verta“

Dainininkė Jurga
Gretos Skaraitienės nuotr. / Konferencijos akimirka
Šaltinis: 15min
0
A A

Prieš kelias dienas Vilniaus oro uoste laukdama lėktuvo pagalvojau, kad kiekvienas žmogus bent kartą savo gyvenime turėtų parašyti/pasakyti „įkvėpimo kalbą“ (angliškai tai skamba „inspirational speach“). Aukščiausia meno forma yra ta, kuri įkvepia kitą kažką sukurti.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

 Galimas pasakyti ir kitaip: nugyvenk gyvenimą taip, kad įkvėptum jį nugyventi ir kitą. Arba dar paprasčiau – įvardink tai, dėl ko verta gyventi. Sakysit, baik, mergaite, nusišnekėti, – toli gražu ne kiekvienam duota iškalba, nė kas penkiasdešimtas to nenorės daryti, niekam to nereikia ir panašiai. 

Bet juk, kas pirmas moka tarti žodžius (ir gana retai susimąsto, su kuo, dėl ko kalba ir ar ta kalba neišvengiama), gyvena visuomenėje (o tai reiškia, kad vienaip ar kitaip bendrauja kiekvieną dieną su savo aplinka) ir dažnai iškeliauja iš šio pasaulio taip ir neišsiaiškinęs, ko jam čia reikėjo. Kalbėti galima ir labai trumpai, svarbu – iš viso prabilti. 

Rašau tai, nes pastaruoju metu teko sutikti labai nemažai žmonių, kurie gyvena taip, kaip niekada neplanavo gyventi. Dirba darbus, kurių nemėgsta, gyvena šalyje, kurios požiūriu į žmogų yra nusivylę, laisvalaikiu (o kartais – kai nervai nebeišlaiko, tai ir šiokiadieniais) bėga kuo toliau iš namų, nes juose nesijaučia laimingi. Mylimi ir priimami tokie, kokie yra.

Prisėskite (gal net pirmą kartą gyvenime) prie rašomojo stalo ir surašykite dalykus, kurie Jūsų nuomone, yra patys svarbiausi Jūsų gyvenime.

Žinoma, visada galima apkaltinti nemėgiamą darbą, politikus ar atšiaurius namus, tačiau siūlyčiau pasielgi kitaip. Netgi labai paprašyčiau Jūsų. Prisėskite (gal net pirmą kartą gyvenime) prie rašomojo stalo ir surašykite dalykus, kurie Jūsų nuomone, yra patys svarbiausi Jūsų gyvenime. Koks Jūsų požiūris į žodžius, kalbą ir žmonių bendravimą? Ko Jūs tikitės iš kitų kalbėdamiesi su jais? Ką jiems mainais pasiūlote? Ar Jus tenkina toks bendravimas? Kas apibūdina Jus kaip asmenybę ir išskiria iš minios: kokias emocijas, atsimenate iš tų metų, kurie, psichologų teigimu, turėtų atmintyje neišlikti. 

Kokių vaizdų spalvos verčia Jus suvirpėti iki pat šių dienų. Aprašykite garsą, kurio negalite pamiršti. Parašykite, koks dabar yra Jūsų artimas, siekiamas tikslas. Kokia Jūsų gyvenimo svajonė (galite rašyti „būti laimingu“, bet tuomet įvardinkite sau, kas Jums yra laimė). Parašykite, ko norėtumėte palinkėti žmogui, kuris liks gyventi Jums išėjus iš šio pasaulio. Nežinau, ar neklystu, tačiau kažkas viduje sako, kad tai labai reikalinga šiomis dienomis. 
Kuomet esame laisvi ir ne visuomet žinome, ką su ta savo begaline pasirinkimo laisve daryti, kuomet esame ne tik Lietuvoje, bet ir Pasaulyje (o tuo tampame žymiai mažesni ir ne tokie svarbūs), kuomet dažnai poilsį įsivaizduojame kaip nieko neveikimą ir pasyvią smegenų būseną (televizorius ir pan). 

Jei bent vienas be manęs tai padarys, būsiu tikrai dėkinga. O jei norite pasidalinti su kitais, siųskite tai man adresu jurga@zlg.lt  Įkvėpkime vienas kitą pasidalindami tuo, kas mums brangiausia... AČIŪ

O dabar – kad žodžiai nebūtų vien tik žodžiai :-): 

Žodžiais nepasitikiu. Nes dažnai kūno kalba sako priešingus žmogaus kalbai dalykus. Pati labai dažnai nušneku „pro šalį“, nes pamirštu pagalvoti prieš pasakydama. Visas skubėjimas tik dėl to, kad bijau, jog nespėsiu pasakyti, ką norėjau, ir žmogus nueis neišklausęs iki galo, nes jam neįdomu.  Norėčiau išmokti sakyti tik tai, kas iš tikro būtina. O muzikos rašymas man yra artimiausia kalbėjimosi su žmonėmis forma. Kurti man jauku, nes laiko suformuluoti minčiai turiu kiek tik reikia. Kadangi esu dainininkė, laikas nuo laiko persidirbu ir užkimstu – tuomet tenka patylėti. Keista, bet tada atsipalaiduoju. Įtampa dingsta iš gyvenimo, nes su tyla sugrįžta stebėjimas, pastebėjimas ir džiaugsmas dėl to, kas vyksta aplinkui. 

Pačias stipriausias emocijas atsimenu iš paauglystės. Kaip stipriai bijodavau per muzikos mokyklos atsiskaitomuosius fortepijono koncertus, kaip šeimos draugas Jonas pačiu laiku pastebėjo mano gyvūnų ilgesį ir padovanojo pirmąjį MANO šunį, kaip su vienu gatvės draugu lygiai kelioms valandoms „bėgome iš namų“ (taip ryžtingai ir su sumuštiniais, bet tik iki sutemstant). Kaip laukdavom, kuomet Palangos parke sulapos medžiai ir mes su klasioke Birute vėl lindėsim graikiškam riešutmedy, kur gali įsirengti namą iš lentų ir apkabinti medžio liemenį, kai labai sunku.

Dabar emocijos tapo ramesnės. Nepasikeitė tik atradimo džiaugsmas. Jis man – svarbiausias lakmuso popierėlis imantis naujo projekto ar bendraujant su žmonėmis.
Galbūt dėl to, kad pastaraisiais metais tenka nemažai keliauti, vaizdą apibūdinčiau kaip pagrindinį kūrybos įkvėpimo šaltinį. Muzikoje visuomet ieškau „vaizdo“ – paveikslo, kurį piešia skambantys garsai, spalvų, kuriomis tavo vaizduotė užpildo specialiai tavo interpretacijai paliktas „laisvas“ vietas. 

Labiausiai įstrigęs atmintin garsas – kūdikio žagsėjimas mamos (mano) pilve. Jauku ir kutena iki ašarų. 
Artimiausias tikslas – sukurti išbaigtą albumą. 
Svajonė – keliauti su savo muzika ir „muzikinės smėlio dėžės draugais“ po platų Pasaulį ir pasiilgti namų. 
Laimė man yra kiekvienos dienos pergalė prieš „nepakeičiamą ir linkusį užsiciklinti save“. 
Linkiu kiekvienam įvardinti, kas yra svarbiausia. Nes tik taip žmogus sustoji ir pamatai, kur, dėl ko ir kaip esi. 

Linkėjimai, 
Jurga

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką