Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 15d. 17:39

Ką „Arklio galia“ ir „Kedrostubùras“ slepia po kilimu?

Giedrius Paliliūnas
Asmeninio albumo nuotr. / Giedrius Paliliūnas

Teatro „Atviras ratas“ studijoje sostinės Ašmenos gatvėje šią vasarą prasidėjęs koncertų ciklas „Po kilimu“ įsibėgėja – akustinių, išskirtinai į garso kokybę orientuotų renginių serijoje rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį pasirodys grupės „Arklio galia“ ir „Kedrostubùras“. Lietuviškos alternatyvos gerbėjams gerai pažįstami muzikantai „Po kilimu“ žada suskambėti kitaip, nei įprasta, o belaukiant koncertų su Žilvinu Jagėla iš „Arklio galios“ ir Giedriumi Paliliūnu iš „Kedrostubùro“ kalbamės apie jų kūrybą, įsimintiniausius pasirodymus ir tai, ką žiūrovai išgirs tarp senamiesčio sienų.

– „Po kilimu“ koncertų formatas yra kiek kitoks nei daugelio kitų jūsų pasirodymų. Įdomu, ar šiems koncertams specialiai ruošiate kažką naujo ir neįprasto, ko jūsų klausytojai turėtų nepraleisti?

Žilvinas: Tai - labai reta proga išgirsti mus akustiškai, tokiu „MTV Unplugged“ stiliumi. Manau, kad bus tyliau, ramiau, gražiau. Mes labai ruošiamės šiam koncertui, grosime kitais instrumentais, nei įprastai, tad labai daug apie tai galvojame ir stengiamės. Žinoma, yra kai kurie dalykai, kurių iš žmogaus neatimsi – bus triukšmo, pykčio ir viso kito, kaip visuomet, tik gal kiek kitomis proporcijomis.

Giedrius: Kiekvienas mūsų pasirodymas būna vis kitoks, tačiau šis bus vienas iš paskutinių albumo pristatymo koncertų - paskui lįsime į studiją kurti kažką naujo. Manau, tai vienas iš tų koncertų, kurių nereikėtų praleisti, nes po jo kažkurį laiką pasislėpę kursime savo urvuose.

– Ar labiau mėgstate jaukesnę, kamerinę erdvę, kur galite turėti betarpišką ryšį su klausytojais, ar visgi smagiau groti didžiulei miniai, pavyzdžiui, festivaliuose, kur publika šėlsta ir eina iš proto? Kam skiriate pirmenybę rinkdamiesi, kur groti?

Giedrius: Mano galva, mūsų grupei jaukesnė aplinka yra prioritetas. Visada smagu groti, kai žmonės šėlsta, kai yra didelė scena, ant kurios gali daryti bet ką, bet mes teikiame pirmenybę nuoširdumui ir jaukumui. Idealus koncertas, manau, yra gamtoje, medžių prieglobstyje arba štai tokioje kamerinėje erdvėje.

Žilvinas: Mums bent kelis kartus per metus nusišypso laimė kamerinėje, itin mažoje ir jaukioje erdvelėje padaryti labai laukinį, karštą, prakaituotą koncertą su krūva žmonių, kur visi grūdasi ir negali nei įeiti, nei išeiti. Kai pasakai „kamerinė erdvė“, aš pirmiausia pagalvoju apie mūsų prieš Naujuosius metus vykusį koncertą bare „Vėjai“. Prieš porą metų turėjome koncertą „Šnekučio“ bare Užupyje, kur susirinko gal šimtas žmonių ir net akvariumas buvo aprasojęs. Tačiau nemanau, kad vieta įpareigoja – net jei ji labai maža, neturi būtinai groti taip, lyg žmonės būtų atėję pas tave į svečius. Mažoje vietoje taip pat galima triukšmauti.

Tomo Tereko nuotr./„Arklio galia“
Tomo Tereko nuotr./„Arklio galia“

– Jeigu galėtumėte sugroti bet kokioje pasaulyje egzistuojančioje ar neegzistuojančioje vietoje, kokią vietą pasirinktumėte savo svajonių koncertui?

Giedrius: Aš įsivaizduoju koncertą viduryje jūros arba ant jūros kranto, nes mūsų kūryba labai asocijuojasi su gamta, vandeniu ir panašiais dalykais. Tai neturėtų būti uždaras renginys ar festivalis su bilietais, o tiesiog jaukus pasibuvimas su klausytojais.

Žilvinas: Kažkada paauglystėje pamačiau „Pink Floyd“ filmą, kuriame jie tuščiame amfiteatre groja visam pasauliui. Būtų visai įdomu pagroti tiesiog niekam, kažkur ramiai atsistojus.

– „Arklio galią“ galima drąsiai vadinti scenos senbuviais - drauge grojate keliolika metų, tuo tarpu „Kedrostubùras“ susikūrė 2017-aisiais. Papasakokite, kaip susibūrėte, ir, kaip manote, kodėl vis dar grojate kartu?

Žilvinas: Galbūt mums tiesiog neatsibodo pati idėja. Per visą gyvavimo laiką išliko abstrakčios mintys, ant kurių viskas pastatyta: kad reikia kvailioti, kartais būti bjauriems, o kartais - perdėm nostalgiškiems... Muzika keičiasi, bet yra tam tikri dalykai, kurių neįmanoma atklijuoti ir turbūt net norėdami mes taip lengvai neužbaigtume grupės. Tai - kaip nepagydoma liga.

Giedrius: Na, nors ir nesame senbuviai, man atrodo, kad jei kartą įklimpsti į muziką, labai sunku iš jos išlipti - tai yra savotiškas narkotikas. Muzika ir jos stilius keičiasi, nuolat eksperimentuoji ir randi kažką naujo, o klausytojų ratas keičiasi kartu. Muzika tiesiog lydi tave kasdien ir padeda išlikti tuo, kas esi, kiekvieną dieną sprendžiant gyvenimo klausimus.

Asmeninio albumo nuotr./„Kedrostubùras“
Asmeninio albumo nuotr./„Kedrostubùras“

– Pasidalinkite, kas daro didžiausią įtaką jūsų muzikiniam keliui, kokios grupės, atlikėjai ar reiškiniai suteikia daugiausiai įkvėpimo kūrybai?

Žilvinas: Neseniai grojome Latvijoje ir ten pagrojęs supratau, kad tai yra šalis, kurioje praktiškai neegzistuoja free jazz’as. Lietuvoje tarsi natūraliai visi žino, kas tai yra, o nuvažiavus į užsienį bene pirmas pastebėjimas buvo, kad mes tokie laisvi, galime triukšmauti, mums tai atrodo meniška – tuo tarpu jiems tai atrodo keista, tarsi svetimkūnis. Tada supratau, kad labai svarbus dalykas yra tai, jog Lietuvoje turime daug free jazz’o, labai jį vertiname jau keliasdešimt metų ir visi iki šiol yra dėl jo pamišę. Tai - įtaka, kuria tikrai didžiuojamės. Kuo toliau, tuo daugiau klausausi įvairios lietuviškos muzikos – gal dėl to, kad neturiu „Spotify“ ir naudojuosi pakartot.lt. Vis randu kažką naujo - lietuviška muzika yra neišsemiama. O šiaip jau visi grupės nariai esame nuo vaikystės panirę į muzikos ieškojimus.

Giedrius: „Kedrostubùro“ nariai turi daug skirtingų įtakų – pavyzdžiui, mūsų saksofonistas Maksas vaikystėje šoko breiką, tad jam muzika prasidėjo nuo repo ir hiphopo; Pijus labai palinkęs į džiazą. Mes patys kaip grupė iškilome per konkursą „Garažas“, ir tiek prieš dalyvaujant jame, tiek vėliau sekėme lietuvišką sceną, dažnai einame į konkursus pasižiūrėti, kas naujo atsirado muzikos rinkoje. Inspiracijų galima surasti kiekviename koncerte ar net einant gatve – išgirdus ypatingą garsą visų garsų fone iš jo gali kilti kažkas, kas padarys įtaką tavo kūrybai.

– „Arklio galios“ dainų tekstai yra išimtinai lietuviški, „Kedrostubùro“ naujajame albume beveik visos dainos irgi skamba lietuvių kalba. Ar dainavimas gimtąja kalba – netyčia susiklosčiusi situacija, ar tam tikra pozicija?

Žilvinas: Dainuodami lietuviškai mes tiesiog bandome savyje surasti nuoširdumą. Jei dainuotume angliškai, manau, kad tam tikri dalykai užsimaskuotų, būtume truputį saugesni. Mūsų draugų grupė „Garbanotas“, kuriems užeina padainuoti tai angliškai, tai lietuviškai, yra sakę, kad kai dainuoji lietuvių kalba, jautiesi nuogas ir tarsi permatomas, nes visi supranta, apie ką dainuoji. Tada iš dalies būna nejauku, nedrąsu. Mums patinka, kai taip būna, dėl to visą laiką taip ir dainuojam. O angliškai kalbėti tikrai mokame, bet tai dar nereiškia, kad reikia ir rašyti dainas.

Giedrius: Naujame albume turime vien lietuviškas dainas ir vieną kūrinį išgalvota kalba – dauguma galvoja, kad tekstas parašytas ispaniškai ar portugališkai, bet ta kalba realiai neegzistuoja. Įdomu, kai nejaučiamos teksto ribos, o mintį gali perteikti neturėdamas jokių apčiuopiamų kalbos sistemų. Nors negaliu atsakyti už Matą, kuris pas mus vienintelis kuria tekstus, bet man atrodo, kad angliškai sukurti tekstą gali būti daug paprasčiau negu lietuviškai. Sukurti lietuvišką tekstą – savotiškas iššūkis, nes, kaip sakė Žilvinas, dainuodamas gimtąja kalba jautiesi savotiškai nuogas. Mes mėgstame priimti tą iššūkį ir stengiamės jį išpildyti kuo geriau.

Asmeninio albumo nuotr./„Arklio galia“
Asmeninio albumo nuotr./„Arklio galia“

– Pakalbėkime apie jūsų dainų turinį. „Arklio galios“ tekstuose nemažai buitinės psichodelikos – nuo ligoniais kvepiančio Antakalnio iki taromato aromato. „Kedrostubùras“ tuo tarpu neria į kiek abstraktesnes, jausmingesnes temas. Kaip ir kodėl gimsta jūsų tekstai? Jei „Kedrostubùro“ atveju tai - vieno žmogaus kūryba, ar „Arklio galioje“ visi kolektyviai galvojate, apie ką dainuoti?

Žilvinas: Pas mus taip pat yra vieno žmogaus kūryba, kurią kartais ta pačia tematika papildo kiti žmonės. Yra keletas ne mano rašytų tekstų, tačiau jie neiškrenta iš konteksto ir nežinančiam žmogui turbūt būtų sunku juos atskirti. Ta buitis ir mūsų taip mėgstamas purvas paprasčiausiai yra tai, kas man įdomu. Tam tikra prasme tai yra ir dalykai, apie kuriuos neišgirsi dainuojant kiekvieną dieną įsijungęs „LRT Opus“ radiją. Be to, pastebiu, kad pradėjus naują dainą joje kažkas kartojasi iš prieš tai buvusių. Kartą net dariau analizę ir ieškojau vienodų žodžių skirtingose dainose - tada suradau daug tokių pačių žodžių. Taip jau išeina, kai bandai viską imti iš galvoje esančio sąmonės srauto... O labiausiai nemėgstame dainų apie saulę, akis ir meilę. Manau, kad labai daug žmonių to irgi nemėgsta, bet vis tiek klauso.

Giedrius: Kartais ir mūsų kūryboje galima rasti tą saulę, meilę ir akis. Kiekvienam skirtingai – vieni mėgaujasi purvu, kiti – šviesesniais dalykais. Mes į savo kūrybą sudedame viską, ką matome ir jaučiame aplinkui. Tiesiog norime būti nuoširdūs patys sau – jei nejauti to, ką dainuoji, nėra prasmės išvis tai daryti.

Žilvinas: Pas mus dviejose dainose irgi paminėtos akys! Bet vienoje - traiškanotos, o kitoje – išgraužtos šampūno.

– „Arklio galios“ sudėtis keitėsi keliolika kartų, iš originaliųjų narių esate likę tik dviese. Ar „Kedrostubùro“ sudėtis nesikeitė per jūsų gyvavimo metus nuo 2017-ųjų?

Giedrius: Ne visai. Pati grupės pradžia buvo su kitu bosistu, mūsų geru draugu. Tada grupė dar vadinosi „Caw Del“. Ši grupė prasidėjo 2015-aisiais - tuomet gimė pirmosios mintys dalyvauti „Garaže“. Tada grojome visai kitokį stilių, bet dainos, kurios dabar sudėtos į mūsų albumą, lydi dar nuo to laiko. O kaip „Kedrostubùras“ mes išlikome tos pačios sudėties, bet kaskart į gyvus pasirodymus pasikviečiame vis naujus muzikantus. Kai grojome festivalyje „Granatos“, prie mūsų prisijungė bandža ir fleita. Kiekvienas koncertas dėl to pavyksta skirtingas.

– Žilvinai, kaip grupės sudėties pokyčiai atsispindėjo kūryboje? Ar jūsų grupėje yra vienas dominuojantis branduolys, nustatantis muzikinę kryptį, ar visgi didžiausią įtaką skambesiui turi kiekvieno individualus indėlis?

Žilvinas: Nauji nariai labai daug visko įneša - jei ateina penktas žmogus, jis ir atsineša penktadalį indėlio tiek naujai kūrybai, tiek senos kūrybos pergrojimui. Branduolys pas mus yra labiau teorinis – aš esu atsakingas už literatūrinę ir vizualinę dalį, bet muzikine prasme kiekvienas narys groja savaip. Turėjome labai daug pasikeitimų, buvo net žmonių, du kartus išėjusių iš grupės ir po to vėl sugrįžusių. Vyksta nuolatinis veiksmas, viskas rutuliojasi – susipykstame, susitaikome, pasikviečiame nepažįstamą žmogų ir susidraugaujame.

– Giedriau, minėjai, kad po šio koncerto užsidarysite ir kursite. Įdomu, kaip jūsų grupėse atrodo kūrybinis procesas, ar turite jo struktūrą? Galbūt susirenkate studijoje ir grojate, kol gimsta kažkas apčiuopiamo, o gal kūriniai gimsta ekspromtu, pavyzdžiui, drauge nuėjus į barą?

Žilvinas: Yra didelė krūva įvairių iš seniau užsilikusių ar pasimetusių idėjų. Naujos dainos dažniausiai atsiranda iš to, ką mes kažkada netyčia pagrojom. Turiu daugybę tekstų į priekį, nuolat juos pildau, ir vis pavyksta ką nors iš jų aranžuoti. Viskas dažniausiai gimsta iš atsitiktinumo, kaip ir didžioji dalis meno šiame pasaulyje. Pavyzdžiui, viena iš „Arklio galios“ dainų buvo sugalvota prieš metus mums tiesiog sėdint prie jūros. Baliavojom, juokavom, Vidmantas kažką pasakė, aš tai užsirašiau į telefoną, o ryte atsikėlę niekaip neprisiminėm nei juoko konteksto, nei prasmės… Bet tada tiesiog padarėme dainą iš keturių žodžių, kurie buvo pasakyti tą girtoką naktį prie jūros.

Giedrius: Aš labai nemėgstu forsuoti kūrybos, nes iš to atsiranda nenuoširdumas. Dažniausiai susirenkame studijoje, tiesiog grojame ir taip kažkas gimsta. Kiekvienas atsineša savo idėjas, ritmus, tonacijas – juk esame keturios visiškai skirtingos asmenybės. Bandome visa tai sulipdyti į viena. Vėliau procesui įsibėgėjus Matas atranda tam tikrą tekstą, kuris tiktų tam kūriniui, ir taip pavyksta tai, ką turime sukūrę.

– Na, ir pabaigai: koks jūsų sugrotas koncertas buvo geriausias ar blogiausias, įdomiausias, įsimintiniausias - toks, kuris pirmas ateina į galvą?

Žilvinas: Labiausiai kontraversiškas mūsų koncertas mano atmintyje yra toks: kartą sugalvojome, kad būtų labai juokinga sugroti koncertą įlindus į miegmaišius. Buvo be galo nepatogu, nuo pirmos dainos supratome, kokia tai bloga mintis - griuvinėjome, kritinėjome, nepavyko spaudyti pedalų… Paskui koncertas tapo visišku fiasko - tiesiog nešiojome instrumentus po visą patalpą, jais grojome, daužėme, kvietėmės žmones ant scenos, viskas peraugo į didelį farsą.

Giedrius: Mes esame groję vaikų ateitininkų vasaros stovykloje. Tąsyk grojome tik trise, nepilna sudėtimi. Neturėjome net visos įrangos – tik vieną instrumentinę kolonėlę, bosinį kubą ir kahoną… Viskas vyko prie jūros ir buvo labai keista, kad su tiek nedaug įrangos ir nepilnu sąstatu užkūrėme tokią pirtį. Po koncerto visi buvome šlapi, vaikai šokinėjo - visiškai neįtikėtina emocija! Labai keista, kaip gali su mažiausiomis sąnaudomis sukurti labai gerą rezultatą.

– Ačiū už pokalbį!

Koncertų ciklas „Po kilimu“ teatro „Atviras ratas“ studijoje Ašmenos g. 8, Vilniuje

„Arklio galia“ – rugpjūčio 25 d. 20 val.
„Kedrostubùras“ – rugsėjo 13 d. 20 val.

Temos: 2 Muzika Koncertas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:03
01:11
01:22

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką