Kompozitorius, prodiuseris ir garso režisierius Julius Aglinskas nuo pat pradžių išsiskyrė kitokiu akademinės muzikos supratimu. Galbūt todėl, kad dar studijų metais pradėjo dirbti su roko grupe „Freaks on Floor“, vėliau, kaip garso režisierius, prisidėjo prie grupių „ba“, „Keymono“ ir „Žalvarinis“ garso estetikos, įgarsino ne vieną populiariosios ir elektroninės muzikos festivalį Lietuvoje. O galbūt jis tai ir darė kaip tik dėlto, kad nuo pradžių buvo kitoks, kad ir kokiame žanre atsidurtų, visada išlikdamas savimi.
„Man patinka Juliaus muzika, kadangi ji labai individuali. Tai – jo paties balsas. Jis nebando būti kažkuo kitu. Tai ganėtinai įdomu, kadangi Julius yra dar jaunas kompozitorius. Kai kurie kompozitoriai pereina daugybę stadijų ir laikotarpių, bandydami būti kažkuo, kuo nėra. Ne visi, bet kartais tai akivaizdu. Manęs tiesiog neįtikina, kad tai tikrai jie. Būvimas tikruoju savimi yra sunkiausias dalykas bet kuriam menininkui“, – teigia Antonas Lukoszevieze.
Patikėjęs Juliaus Aglinsko išskirtiniu kūrybiškumu Antonas Lukoszevieze dar pernai paskatino kompozitorių sukurti ilgos trukmės albumą, kurį prieš keturis mėnesius Londone įrašė su ryškia dešimties muzikantų grupe „Apartment House“. Per 25 metus ansamblis įsitvirtino eksperimentinės muzikos atlikimo smaigalyje ne tik britų scenoje, bet ir žymiai platesniame tarptautiniame kontekste: nuo Oslo iki Romos ir Barselonos, nuo Vankuverio iki Vilniaus.
„Tai, kad tokia ryški, tarptautinio profilio eksperimentinės muzikos figūra kaip Antonas Lukoszevieze ir jo grupė „Apartment House“ įrašė debiutinį kompozitoriaus albumą – suteikia jam puikias startines sklaidos pozicijas. Neabejoju, kad albumas atkreips ir užsienio profesionalų, specializuotų žiniasklaidos priemonių, įvairių festivalių ir jų auditorijų dėmesį.
Jau iki tol Antonas Lukoszevieze kompozitoriaus kūrybą sėkmingai pristatė Londone ir Krokuvoje, šiemet laukia koncertai Darmštadte, Bolonijoje ir Kopenhagoje, o svarbiausias įvykis – didelis „BBC Radio 3“ užsakymas, kuriam stimulą suteikė būtent Antonas“ – komentuoja Lietuvos muzikos informacijos centro direktorė Asta Pakarklytė.
Po labai daug kavos ir ilgų pasivaikščiojimų gimusioje albumo „Daydreamer“ muzikoje gyvena emocijos ir nevaržoma vaizduotė. Juliaus Aglinsko teigimu, struktūralizmas jam nepriimtinas, nes jis trukdo pajausti muziką: „nemėgstu, kai muzikos kūryba siejasi su buhalterija“. Pasak jo, tai tas pats, kas bendrauti su žmogumi, neturint jokio artimesnio ryšio: „toks ofisinis, formalus, dalykiškas bendravimas“. Sausas sėdėjimas prie natų kompozitoriui neteikia džiaugsmo, nes jam svarbu jausti garsą ir gyvai spausti klavišą.
Tokiais principais vadovaujantis, užsitęsusią vasarą prie seno fortepijono klavišų buvo sukurta svajinga muzika, kurioje asinchroniškai išnyra ir minkštai suyra išieškoti garsynai. Tai ne veiksmo, tai būsenos muzika, kurios kilpose lėtai sukasi teisingo ir neformalaus grožio nostalgija. Būtent ši estetinė grožio kategorija ir išskiria Julių Aglinską iš daugelio kitų akademinių kompozitorių, atskleisdama jo drąsą būti savimi ir kurti gražią muziką.
