Kitas gal dabar susijaudins, kad nuo odinukės įsigijimo praėjo jau trisdešimt metų. Arba dėl to, kad BIX gyvuoja jau 25 metus. Ką ten BIX, – SEL švenčia 20-metį! Ir nors Egiuko taip ir neįprasime vadinti ponu Dragūnu, jis vis dėlto jau gali būti skelbiamas Lietuvos muzikos scenos dinozauru. Ir – visiškai be ironijos – netgi pretenduoti į M.A.M.A. apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškai muzikai.
Ką tik surengęs įsimintiną koncertą pilnoje (neįskaičiuojant uždarytų viršutinių aukštų – aut. past.) „Siemens“ arenoje jis, be abejo, labai sparčiai artėja prie „Foje“, kurių atsisveikinimo koncertą stebėjo pilnas Vingio parkas. Egidijus yra reiškinys, kurio sveiku protu gali ir nesuprasti, bet širdimi vis vien atlaidžiai mylėsi.
Andrius Mamontovas Žmonės.lt sakė: „Egidijus yra vienas įdomesnių popmuzikos žanro atstovų Lietuvoje. Man teko stebėti jo pasirodymą Karklės festivalyje ir, jeigu atvirai, aš nežinau, kam jam buvo reikalingi tie gyvai grojantys muzikantai, nes tai yra ne to žanro muzika – tai elektroninė muzika. Jis nori tapti muzikantu, bet jam to daryti nereikėtų, nes jis yra entertaineris. SEL geriau dėmesį skirtų šou. Manau, kad jis tikrai laiko aukštai iškėlęs šio žanro kartelę Lietuvoje ir elektroninės šokių muzikos žanre jis yra numeris vienas.“
Pats Mamontovas taip pat yra iš tų, kurių pankiška žilė neabejotinai yra įausta Lietuvos muzikos penklinėje. Kaip ir „Rondo“ vėliavnešio Aleksandro Ivanausko auksiniai plaukai (iš dainos žodžių neišmesi – aut.past.). Mantas Jankavičius buvo vos gimęs, kai Aleksandras jau rinko stadionus. Renka ir dabar, todėl M.A.M.A. apdovanojimų ceremoniją sausio 11-ąją tikrai turėtų praturtinti savo pasirodymu. „Rondo“ užsiaugino savo kartą, savo egles ir margaritas, o dabar, kaip rodo laida „Svajonių sodai“, augina net ir savo vardo obelis...
O kiek Lietuvoje yra Džordanų, pavadintų garbei tos, kuri ne doleris, kad visi mylėtų? Džordana Butkutė, jau patvirtinta, M.A.M.A. scenoje dainuos savo paukštės giesmę ir bus divų diva, tikra popscenos karalienė, prieš kurią visi klups ant kelių. Džordanai visai nereikia vytis laiko – ji vis dar ant bangos, savo vietoje – savo scenoje.
Kaip turbūt ir Thomas Andersas, kurio vardas reklaminiuose klipuose kažkodėl vis dar siejamas su grupe „Modern Talking“, nors ji seniai nebe „modern“ ir, laimei, nebe „talking“. Šis kūrybinis susivienyjimas seniai pakastas po velėna ir Vokietijos žiniasklaidoje prisimenamas tik tada, kai Dieteris Bohlenas išleidžia eilinį savo sėkmės istorijos vadovėlį, kurį akimoju palydi teismo procesas su buvusiu bendražygiu T.Andersu, dėl kokių nors praktinių neatitikimų. Beje, buvęs Thomo sėbras Dieteris dabar pasimėgaudamas kepa dainas jauniesiems įpėdiniams ir nebesivargina koncertuoti pats. Bet mirti toli gražu nesirengia.
Nors kam jis rūpi – tas senas vokietis. Turime savų pribrandintų vynų rūsį su geriausiais to laiko pavyzdžiais. Su istorija. Su jauduliu. Nagi, keturiasdešimt plius kategorija – pripažinkite – traukia pasigarsinti automagnetolą, girdint „Netikėk, ką priešai suoks, ką šnekės tau svetimi...“? Tai yra pati švenčiausia nostalgija anų laikų, jaunystės ir vėjo galvoje, kylančio virš pakaušio sukant iš Amerikos tetos atsiųstą tikro džinso striukę...
Ir kas ten sakė, kad nuvarytus arklius nušauna? Užtenka juos pagirdyti, nuprausti, sušukuoti, pakalti naujas pasagėles ir paleisti į gražiai supurentą areną. „Kadaise kadaise, tos dienos negrįš, buvau aš jaunutis, gražuolis arklys“ – ši daina toli gražu ne apie tuos, kurie iškėlę galvas tempia mūsų pramogų verslo vežimą. Sveikatos visiems ir neblėstančios šlovės!
