Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Magiškas Marijono Mikutavičiaus šou – pirmas 3D koncertas Lietuvoje

Marijus Mikutavičius
Asmeninio albumo nuotr. / Marijonas Mikutavičius
Šaltinis: 15min
0
A A

Marijonas Mikutavičius patvirtino, kad gruodžio mėnesį įvyks trys dideli išskirtiniai jo koncertai – gruodžio 11 d. Klaipėdoje „Švyturio“ arenoje, 19 d. – Kaune „Žalgirio“ arenoje, 27d. – Vilniuje „Siemens“ arenoje. Pirmą kartą Lietuvos dainininko soliniuose koncertuose bus panaudota daugiasluoksnė tūrinė 3D projekcijų ir LED ekranų instaliacija.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kelių aukštų namo dydžio sudėtinga konstrukcija Marijono koncertams suteiks visiškai naują vizualinę formą. Trečia dimensija, kuri  lemia tūrį,  sudaro įspūdį, tarsi vaizdas realiai egzistuotų erdvėje. Skirtingai nei kino salėje, ši projekcijų technologija leidžia trimatį vaizdą matyti be jokių specialių akinių.  Pasiruoškite išvysti magišką Marijono pasaulį, kuriame muzika ir vaizdas susijungia į vientisą spektaklį.

Marijonai, koks jausmas apėmė, kai nusprendei vėl rengti didelius koncertus?

Šį kartą pasakiau: arba darome visiškai kitaip, nei buvo iki šiol, arba nėra prasmės daryti išvis. Tada ir gimė idėja  naudoti 3D projekcijas ir LED instaliacijas. Ši pažangiausia Lietuvoje esanti technologija leidžia išgauti efektą, kuris labai skiriasi nuo įprastinių vaizdo projekcijų. Sukūrus tinkamas  iliustracijas dainoms jos tarsi įgauna formą.

Iki šiol nė vienas Lietuvos dainininkas to nėra daręs  ne tik dėl stipriai išaugančių koncerto kaštų, bet ir dėl  paties šou sudėtingumo.

O mes lengvų kelių neieškom.  Koncertams rengtis pradedam jau dabar.  Pasirengimas ir yra susijęs su tuo namo dydžio 3D ir LED ekranų statiniu. Tiksliau su tuo, kas bus jame rodoma. Visą vaizdą reikia pradėti kurti jau dabar. Nuo pradinės minties iki galutinis fazės – ilgas ir sudėtingas kūrybinis procesas. Anksčiau aš technologijų savo koncertuose prisibijojau,  mes gi nebuvome modernistai, kurie vizualų meną sieja su muzika. Tačiau esu buvęs „Pink Floyd“ koncertuose arba  U2 „Popmart“, kur vaizdas dainoms suteikia tokį įspūdį, kad paskui dvi paras negali atsigauti. Jei turiu galimybę  koncerte naudoti naujausias technologijas,  būčiau didžiausias kvailys, jei atsisakyčiau.  Aš noriu to įspūdžio, kuris nedingsta dvi paras po koncerto.

Ar prisimeni jausmą prieš trejus metus, kai vyko pirmas tavo solinis koncertas arenoje?

Labai  gerai atsimenu, ypač kelias dienas prieš tai: daug emocijų,  kurios vedė iš proto. Prieš mažus koncertus  visada būna tam tikro nerimo, tačiau negaliu net palyginti su tuo, kas būna prieš didelius. Pradedu mąstyti, kad štai yra milžiniškas tanklaivis su šimtu jį valdančių žmonių, kurie turi dirbti sinchroniškai, nepridaryti didelių klaidų. Kai išeinu į  sceną, pirmos trys dainos būna kritinės. O po  jų suprantu, kad niekas manęs nenušovė ir net neapmėtė supuvusiais obuoliais. Tada pasijuntu labai laimingas.

Kiek teko matyti, jaudintis tu pradedi likus savaitei iki pirmojo koncerto.

Tas jaudulys susijęs su balsu. Jei jaučiu, kad balsui viskas gerai,  esu daugiau mažiau ramus,  jaudulys  gyventi netrukdo. Bet jei jaučiu, kad kabinasi liga, tada kyla panika. Baigiasi tuo, kad vaikštau atsiribojęs nuo viso pasaulio, bijau net kalbėti ir tampu pačiu nuobodžiausiu žmogumi žemėje.

Kokia tavo balso būklė dabar? Gydytojai kažkada prognozavo, kad keturiasdešimties tu ne tik nebedainuosi, bet ir nebekalbėsi.

Dar kalbu. Laikui bėgant išmokau  savo probleminį balsą labiau prižiūrėti, valdyti ir parengti koncertui. Anksčiau tiesiog į jį visai nekreipdavau dėmesio. Bet bėgant metams tapau protingesniu.

Koks jausmas stovėti prieš 14 000 minią ir jausti, kad ji tavęs klauso?

Lyg  rankose turėtum begalinę jėgą.  Kai  rikteli į mikrofoną ir girdi savo balsą nueinantį per visą areną ir matai 14000  žmonių aplink, jautiesi esąs unikalus. Atrodo, tarsi visa žmonija kvėpuoja tuo pačiu ritmu, kurį tu inspiravai. Tas jausmas yra nerealus, tačiau tai  – aukščiausia narsicizmo forma. Hitleris todėl  kalbas sakydavo po dvi valandas, nes būdamas prieš  tūkstantinę minią, įsijausdavo, kad gali užkariauti pasaulį.

Ir kada tas jausmas dingsta?

Nulipus nuo scenos, kai atsisėdu  ant kėdės, pasiimu rankšluostį ir tenoriu išgerti stiklą viskio. Po to nueinu į dušą, atsistoju po vandens srove ir suprantu, kad balius baigėsi. Tada užplūsta nuovargis, bet malonus. Taip turbūt jaučiasi sportininkas po finišo arba žemdirbys prakaituodamas  suaręs lauką. Tada tiesiog žiūriu į sieną ir mąstau, kad pasaulis vis dėlto yra visai neblogas.

Ar pasakymas, kad „dainininkas per koncertą atidavė visą save“ turi tiesos?

Nežinau, kaip kiti,  bet aš stengiuosi.  Dvi valandas verčiuosi per galvą, kad  žiūrovas išeitų laimingas. Juk tam jis ir pirko bilietą.  Jaučiu atsakomybę už žmonių emocijas ir todėl noriu drąskytis ir plėšytis. Mano koncertai nėra dažni.  Jie man nespėja virsti  rutina. Kai dainininkai važiuoja po pasaulio arenas pusmetį, jie išmoksta save pasaugoti. O aš turiu tik kelis tokius pasirodymus per metus, todėl natūraliai noriu sprogti. Nenoriu nulipti nuo scenos galvodamas, kad ne viską padariau, ką galėjau.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Marijonas Mikutavičius
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Marijonas Mikutavičius

Žmonės dažnai sako, kad  koncertuose pasijunta tavo draugais. Sieki to jausmo sąmoningai?

Man patiktų, kad žmonės atėję į mano koncertus jaustųsi tarsi užsukę į barą ir užmezgę draugišką pokalbį su nepažįstamu žmogumi.

Ir dėl tokio bendravimo tave kartais vadina lietuvišku Robbie Williamsu.

Nė velnio. Robbie už mane 13000 kartų lankstesnis, elegantiškesnis ir talentingesnis.

Lietuvoje tu esi vienas iš „didžiojo ketverto“. T.y. vienas iš keturių dainininkų, kuris gali surinkti pilnas didžiausias arenas gerbėjų. Ar jauti konkurenciją?

Pats sąmoningai dažnai noriu likti šalia to, bet nelabai pavyksta, nes  nuolat girdžiu atsiliepimus apie kitus, apie save,  palyginimus, matau skaičius. Ir noriu, ar nenoriu, esu įtrauktas į tas varžybas.  Gerai, kad man  tai jokia naujiena, nes ilgus metus dirbdamas televizijoje, nuolat  esu reitingų lenktynėse. Ambicija būti geru, ar geresniu, yra visada, bet nelinkiu blogo niekam, vietos visiems užtenka.

Koks  šiuo metu tavo požiūris į  nuosavus superhitus? Pamenu buvo laikas, kai nebenorėjai dainuoti „Trijų milijonų“.

Ne visai taip.  Nenorėjau bet kokiam bepročiui pamojus pirštu dainuoti. Pradėjau justi, kad ne aš valdau tą dainą, o ji mane. Ir tas jausmas man labai nepatiko, todėl instinktyviai ėmiau priešintis. O dabar daug ramiau į tai žiūriu.  Aną dieną pamaniau, kad „Trys milijonai“ ar „Pasveikinkit vieni kitus“  yra tikrai nugrotos dainos, tačiau, po velnių, jei gaunu tokią gerą emociją jas grodamas ir  matau kaip žmonės pašėlsta, kodėl turėčiau iš  jų ir savęs šį malonumą atimti? Kartą prie manęs priėjo Stasys Povilaitis ir  su jam būdinga šypsenėle paklausė:  „Marijonai, kiek  metų tu dainuoji tuos savo milijonus?“ Sakau: „Nuo 2000-ųjų, ponas Stasy“.  O jis: „O aš „Švieski man vėl“ jau keturiadešimt metų dainuoju, tai gal tu nesiskųsk?“

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Marijonas Mikutavičius
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Marijonas Mikutavičius

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką