Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Solistės Jurgitos Adamonytės kelias į pripažinimą: „Brolis net savo santaupas atidavė“

Jurgita Adamonytė
D.Matvejevo nuotr. / Jurgita Adamonytė operoje „Visos jos tokios“.
Šaltinis: 15min
0
A A

Rugsėjo 25, 27, 28 d. Vilniaus Kongresų rūmuose pirmą kartą „Vilnius City Opera“ lauks jaunojo žiūrovo. Vyrišką Jono vaidmenį operoje atliks Londono „Covent Gardeno“ ir kitas tarptautines scenas puošiantis mecosopranas Jurgita Adamonytė.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Nors gali pasirodyti keista, jog moteris vaidina jaunuolį, operos žanras dažnai nepaiso lyties ir atlikėjus renkasi pagal jų balso skambesį. Tokiu būdu puošeivos Dorabelos vaidmenyje „Visos jos tokios“ sužibėjusi solistė šį kartą persikelia į žymiai skurdesnį vieno paauglio pasaulį.

Vis dėlto ir pačios Jurgitos kelias iki šiandieninės šlovės nebuvo pats lengviausias. Žinome, jog dabartinis jaunimas yra lygiai toks pat atkaklus ir bet kokiu būdu siekia savo tikslų, todėl dalinamės įkvepiančiomis Jurgitos vaikystės ir pirmųjų savarankiško gyvenimo patirčių istorijomis.

Nemažai žinome apie jūsų muzikinę karjerą, tačiau kaip apskritai atsidūrėte solinio vokalo studijose?

Nuo mažens dainavau šokių ir muzikos ansamblio „Ugnelė“ chore. Iš pradžių bazavomės Moksleivių rūmuose, tumet įsikūrusiuose prie Katedros, sename, mediniame pastate, kuris šiandien jau yra nugriautas. Tik vėliau rūmai persikėlė į dabartinę vietą Konstitucijos prospekte.

Taigi, chore dainavau iki pat mokyklos baigimo. Nuo kokių 13 metų ten tapau soliste. Mūsų vadovė mane vis lavindavo atskirai, nes manė, jog turiu gerus duomenis. Nuo 16 metų pradėjau imti ir privačias pamokas pas Kauno muzikinio teatro solistę Aušrą Cicėnaitę.

Tuo metu ji gyveno šalia mūsų ir turėjome bendrų pažįstamų. Mano tėvai niekuomet nebuvo susiję su muzika, tikriausiai prieš man pradedant dainuoti net operoje nebuvo (juokiasi). Bet viskas labai natūraliai susiklostė taip, kad po mokyklos stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Vadinasi, viskas prasidėjo nuo tėvų sumanymo nuvesti dukrą į būrelį?

Iš esmės – taip. Iš pradžių mane buvo nuvedę į „Liepaites“, bet ten buvo reikalavimas skambinti pianinu. Mes jo namuose neturėjome, o ir nebūtų buvę kur jo statyti, nekalbant apie tai, kaip tai yra brangu. „Ugnelėje“ visi grojo lietuviškais instrumentais, be to, jau buvo pradėjęs groti birbyne ir mano vyresnis brolis. Taigi, mane nuvedė ten pat, kur man mokytojai parinko akordeoną...

Ir kaip sekėsi tvarkytis su tokiu instrumentu?

Na, akordeoną mano tėvai bent jau galėjo įpirkti. Iš tiesų daug sutaupėme. Gavau didžiulį, gerą akordeoną, kurio nekenčiau visą gyvenimą... Mokytoja mane vis vadindavo vunderkindu, nes puikiai grojau, bet aš pati jo siaubingai nekenčiau (šypsosi).

Asmeninio albumo nuotr./Jurgita Adamonytė
Asmeninio albumo nuotr./Jurgita Adamonytė

Šiandien, dirbant prie operos „Jonas ir Greta“, pasakosiančios apie pirmąją paauglių kelionę į pasaulį be tėvų, kuri pačios patirtis atrodo pirmoji, kuomet teko pasijausti visiškai vienišai?

Tai įvyko gana vėlai. Aš – vilnietė, taigi ir studijų metais man nereikėjo bendrabučių, visą laiką galėjau gyventi pas tėvus. Žinoma, kartais būdavo pavydu bendrakursiams vakarėlių, bet iš tiesų nemažai laiko su jais praleisdavau tuose pačiuose bendrabučiuose.

Pirmą kartą viena be tėvų likau studijų metais, išvykusi pagal Erasmus programą į Hagą. Tuomet pagalbos iš LMTA buvo nedaug, važiavau net neturėdama kur gyventi. Dvi savaites gyvenau jaunimo nakvynės namuose, pigiausiame 8 lovų kambaryje, ieškodama kur apsistoti toliau.

Tada iš Vilniaus internetu susirasti būstą dar buvo nedrąsu, nieko nežinojau, o ir internetas dar nebuvo toks, kaip šiandien. Taigi, Hagoje, per dvi savaites susipažinau su panašiai gyvenusiu jaunimu. Vėliau persikėliau pas ten sutiktą merginą, kuri su draugais rado butą nuomai. Jie man davė kampelį gyventi, miegojau miegmaišyje... Žodžiu, viskas vyko tokiame „stiliuje“. Vėliau jau radau kur nuomotis atskirą kambarį. Iš esmės važiavau visiškai nežinodama, nei kur, nei kaip gyvensiu, bet susitvarkiau.

Vėliau buvo Londonas. Viskas buvo taip puiku, – mane buvo priėmę į tris aukštąsias mokyklas, pati galėjau rinktis, kur norėjau studijuoti... Atrodė, jog ir kalbą mokėjau, bet atvažiavus išgirdau tiek akcentų, kad visiškai nieko nebesupratau! O dar susirasti, kur gyventi, viską apsimokėti pačiai, ką valgyti, spėti mokytis ir dar kažkur užsidirbti, nes pinigų neužtenka, nors man ir buvo pasisekę gauti stipendiją... Atsimenu brolis savo santaupas net atidavė.

Gerai, kad Londone viskas buvo apgalvota ir musų, studentams vis suorganizuodavo kokius mažus koncertus miesteliuose, kur būdavo suburti vietiniai orkestrai, chorai. Jie darydavo koncertus ir kviesdavo studentus dainuoti. Taip nubyrėdavo truputį pinigėlių. Stengdavausi dalyvauti visur ir koncertuose ir konkursuose, kuriuose irgi galėjai gauti pinigų. Tada man jau buvo 25-eri, bet tuomet tai tikrai neatrodė taip vėlai, kaip dabar.

Oi, jie vis klausdavo, ar aš tikrai dainuosiu... Bet man vis gerai sekdavosi. Visi vis girdavo, laimėdavau konkursus ir tai būdavo didelis paskatinimas ne tik man, bet ir jiems.

Ar kada nors teko suabejoti profesijos pasirinkimu?

Niekada. Dėl specialybės klausimų niekada nekildavo. Buvo kitas klausimas: ar iš to pragyvensi. Kad ir kaip būtų sunku studijuojant, bet dar nėra tokios atsakomybės, jautiesi saugiau. Už tave planuoja laiką, sudaro grafikus. Baigus tvarkaraščio niekas neduos, tada ir buvo baisu, – kaip reikės susirasti darbą. Na, bet man pasisekė ir viskas klostėsi gerai.

Kaip į profesiją žvelgė tėvai, kaip sekėsi bendrauti išvykus?

Oi, jie vis klausdavo, ar aš tikrai dainuosiu... Bet man vis gerai sekdavosi. Visi vis girdavo, laimėdavau konkursus ir tai būdavo didelis paskatinimas ne tik man, bet ir jiems. Matydavo, jog darau tai ne vien dėl to, kad man šiaip sau patinka, bet dėl to, kad galiu, jog man tai puikiai sekasi ir kiti tą vertina.

Taip ir nutilo tos kalbos, nors pradžioje, žinoma, jie tikrai nenorėjo, kad tuo užsiimčiau. Juk prieš stodama į akademiją net muzikos mokyklos nebuvau baigusi, – šiek tiek pažinojau natas... Baigiau paprastą mokyklą, Vilniuje vadinamąjį 9-ą Fortą. Ten buvo labai stirpus paruošimas, geriausi moksleiviai iš ten stodavo į teisę, mediciną. Su savo balais, galėjau ir aš laisvai ten stoti, bet ne – sugalvojau... (šypsosi)

Išvažiavus didelio pokyčio nejaučiau. Jau buvo praėję pankavimo Jaunimo sode laikai, atsipykta. Prastudijuotas laikas akademijoje. Išvykus išliko kontaktas su tėvais, broliu, visuomet palaikome ryšį, kuris man atrodo natūralus.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Jurgita Adamonytė
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Jurgita Adamonytė

Jums pačiai teko daug patirti, ar dabar, turint vaiką, norisi jam linkėti sunkaus ar saugesnio kelio?

Ko linkiu savo vaikui, tai yra sėkmės ir niekada nepailsti siekti, būti žingeidžiai. Kol kas matau, kad ji tokia ir yra. Tai dariau ir aš, dėl to atėjo mano sėkmė, – niekada nebijojau, nesustojau, ėjau ir dariau.

Tas pats yra su konkursais. Daug kas bijo, neina, o man patinka. Man nesvarbu, ar aš laimėsiu, ar ne, – tikrai neverksiu. Man visų pirma yra įdomu: taip susipažįsti su naujais žmonėmis, pasimokai ir iš jų, pamatai, kaip dirba kiti, kas yra geriau. Konkurso esmė nėra pasirodyti kitiems. Tai – galimybė eiti pažinti ir bandyti, nebijoti skirtingų patirčių.

Kokia pirma mintis šovė į galvą, sužinojus, jog teks patirti pastatymą jaunimui „Jonas ir Greta“?

Tiesą sakant man ši opera patinka ir kaip visiškai paprasta pasaka. Mes su dukra jau seniai turime pagal šį kūrinį sukurtą operą – filmą ir kartu dažnai žiūrim. Jai penkeri ir ji jau beveik viską mintinai moka, atpažįsta muzikines temas. Matysime, kaip viskas gausis čia, kažką daug kalbėti dar anksti.

Marlos Singer nuotr./„Jonas ir Greta“
Marlos Singer nuotr./„Jonas ir Greta“

Ar ši opera gali pritraukti paauglius?

Na, aš net nežinau, ko paaugliai tikisi. Manau, kad ši opera turi viską, kad tiktų net ir suaugusiajam. Šiandien sunku žinoti, ko, be ipad‘o gali reikti jaunimui. Vis dėlto, jei vaikui natūraliai norisi muzikos ir teatro, jam tai įdomu, – jis ateis pats. Šis sprendimas statyti „Joną ir Gretą“ jaunimui yra įdomus ir man pačiai yra labai įdomu stebėti, kaip viskas vystosi.

Man ypač patinka magiškoji šios operos pusė. Todėl labai laukiu darbo scenoje ir galimybės pamatyti kokių vizualiųjų sprendimų prigalvojo režisierius ir scenografas. Juk Kongresų rūmų scenoje tai padaryti – sudėtinga, čia nėra tiek techninių galimybių, kaip įprastame teatre.

Koks jausmas dirbti su jaunąja VCO karta?

Kol kas – puikus. Viskas daroma su labai gera intencija. Aš juos abu, – tiek Gediminą, tiek Ričardą – labai gerbiu ir myliu. Jei visi dirbsime gerai – nekils jokių klausimų ir nepatogumų. Jie yra įdomūs žmonės, su kuriais šiuo metu dirbu. Juk mūsų darbo esmė yra vienas kitą „skaityti“: pajausti, ko vienas nori, kaip tai mato ir kaip kitas gali tai perteikti.

Komentarai
Temos Opera, Muzika
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką