Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 24d. 17:38

V.Diawara – apie „Afrodelic“, turėtą ryšį su tėvu ir Afriką, kurioje atsiveria siela

Viktoras Diawara
D.Petkevičiaus nuotr. / Viktoras Diawara
Kelionės pradžia – sako ten dabar esantis žinomas muzikantas Viktoras Diawara. Pradžia į tarptautinį muzikos pasaulio pripažinimą ir kartu į naują suartėjimą su savo vaikystės namais – Vakarų Afrikos šalimi Maliu – jis vadina savo įkurtą muzikos projektą „Afrodelic“.

Jo dainose skamba prieš trejus mirusio Viktoro tėvo – žinomo Malio rašytojo ir poeto Gaoussou Diawaros tekstai, būtent jam atminti ir skirtas šis projektas, kurį dabar V.Diawara vadina savo kūrybos prioritetu. Šiandien vakare „Afrodelic“ gyvu koncertu pradės didžiausią Lietuvoje Užsacharės Afrikos kultūros festivalį „Afrikos dienos“.

Donato Petkevičiaus nuotr. /„Afrodelic“
Donato Petkevičiaus nuotr. /„Afrodelic“

– Kartais „Afrodelic“ pristatomas kaip naujas jūsų projektas, bet jis jau turi istoriją?

– Jis vadinamas nauju dėl netrukus pasirodysiančio pirmojo albumo, o oficialiai iki šiol išleistos tik dvi dainos. Bet prie šio projekto su pertraukomis dirbu nuo 2008 m. 2009 m. vasarį skridau į Malį turėdamas tikslą ir pasimokyti groti gitara – apie mėnesį tai dariau su vietiniu, pagvenusiu ir su daug muzikantų grojusiu gitaros „sensėjumi“ . Mokiausi gitaros technikos – tokios, kokia grojama Afrikoje, nes ji visiškai kitokia, skiriasi ritmika, pirštų laikymas ir kita. Susipažinau su vietiniais muzikantais ir pradėjau vystyti šį projektą, norėjau maišyti afrikietišką tradicinę instrumentinę muziką su elektronine. Malyje tuomet praleidau beveik tris mėnesius ir su muzikantais įrašėm pilną albumą, gal 12 dainų, beliko tik suvesti garsą ir kai ką Lietuvoje pakeisti. O kai grįžau, gimė sūnus Kipras, atidarėm menų fabriką „Loftas“, vėliau gimė dukra, o šį projektą palikau nuošaly. Po kelerių metų pasiėmęs kietąjį diską su muzika pamačiau – šis sudužęs į šipulius ir nebeįmanoma nieko atgaminti. Buvau pasiruošęs bet kiek sumokėti, siunčiau jį į Vokietiją, bet nieko nebuvo įmanoma padaryti. 2015 m. vėl skridau į Malį dėl tėvo sveikatos, kartu susiradau tuos pačius muzikantus ir įrašiau 5 dienas – projektas vėl po truputį startavo. 2018 m., mirus mano tėvui, pagalvojau, kad tai gali būti būdas pagerbti jį pagerbti ir mano afrikietiškas šaknis, kuriomis tėvas labai didžiavosi ir pats skleidė žinią apie afrikietišką kultūrą. Visose dainose skamba jo poezija arba tekstai, kuriuos jis parašė būtent man. Dabar šis projektas tapo mano prioritetu.

– Jau dabar „Afrodelic“ sulaukia ir tarptautinio dėmesio. Kaip viskas auga?

– Kai rimtai grįžau prie projekto, iš karto mano akys buvo nukreiptos į Prancūziją. Suprantu, kad Lietuvoje atsiras klausytojų, bet manau, kad čia rinka maža mano grojamai muzikai. Iš karto mąsčiau, kaip padaryti, kad ši muzika būtų išgirsta Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, žinoma, labai norėčiau, kad ir Malyje, Senegale, Dramblio kaulo krante - bent jau Vakarų Afrikoje. Turiu tokį planą ir įsivaizduoju, kaip tai daryti, tačiau tam reikia labai daug darbo – po truputį dabar pradedu ir labai džiugu, kad antra daina sudomino, ją pradėjo groti labai rimtos radijo stotys kaip „Radio France international“ – tai labai didelis žingsnis į priekį. Labai tuo džiaugiuos. Matau perspektyvą, planuoju ten susirasti ir leidybinę įmonę, ir vadybą, ir koncertų agentūrą. Būtent dėl to dabar ir važinėju per vadinamus „vitrininius“ festivalius. Ko l as dabar darau viską – ir organizuoju, ir vadybinį darbą, bet tikiuosi surinkti komandą, kuri galėtų tai daryti už Lietuvos ribų. Pradžia daug žadanti, aišku, nereikia užmigti ant laurų, dar ilgas kelias laukia, bet tikslas – kad „Afrodelic“ reguliariai koncertuotų ne tik Lietuvoje.

Donato Petkevičiaus nuotr. /„Afrodelic“ Vee
Donato Petkevičiaus nuotr. /„Afrodelic“ Vee

– Ar savo tėčiui esate rodęs savo dainas?

– Taip, tėtis apskritai labai didžiavosi ir grupe „Skamp“, tiek ir dalyvavimu „Eurovizijos“ dainų konkurse. Malyje apie „Skamp“ didesnius įvykius rašydavo ir žiniasklaida, o kai grįždavau, jis suorganizuodavo interviu. Jis didžiavosi visa mano veikla, o kai įrašomas „Afrodelic“ albumas jam padarė ypač didelį įspūdį. Džiaugiuos, kad 2009 m. Malio sostinėje Bamake sugrojom 5 koncertus ir mano tėvas beveik visuose juose dalyvavo, mus pristatė ir pakalbėdavo prieš pasirodymus. Smagūs prisiminimai, kad jis išgirdo nors ir negalutinį rezultatą, bet bent pradžią.

– Koks apskritai buvo jūsų ryšys su tėvu? Juk iš tėvų namų Malyje išvykote labai anksti.

– Išvažiavau iš ten į Vokietiją būdamas 10 metų, o santykiai su tėvais buvo labai geri. Jaučiu, kad mano gyvenimo pagrindai nuo tada nepasikeitė, labai daug vertybių iš tėvų esu gavęs ir vis dar tai jaučiu, nors ir neteko tiek daug laiko praleisti su tėvais kaip galbūt įprasta. Per Vokietijos laikotarpį iki abitūros, į Malį man teko grįžti triskart po mėnesį ar tris savaites, bet mes susirašinėdavome, tėvas man rašydavo tekstus dainoms. Buvo tiesiog tokie laikai. Mano motina norėjo, kad turėčiau europietišką, lietuvišką išsiauklėjimą, dėl to išleido į lietuvišką gimnaziją Vokietijoje, tėvas nebuvo prieš. Jis nebuvo griežtas tėvas, jis labai mėgo juoktis ir kitus prajuokinti. Visada galvojau, kad jis turėti eiti į „stand up‘ą“, bandžiau jį įtikinti, bet sakė – ne ne, aš rašytojas.

– Jūsų šeima nebuvo tipiškai afrikietiška?

– Mūsų šeima buvo kitokia nei tradicinė. Tradicinė šeima – vyras, dvi, trys, keturios žmonos, vienas namas, kuriame gali gyventi 30,40,50 žmonių. Mes gyvenom labai europietiškai, buvo ir, man nepatinka tas žodis „tarnai“, dažniausiai tai buvo du žmonės, kurie mūsų namuose dirbo, tėvas, motina ir aš. Mano sesuo taip pat labai anksti išvyko į Vokietiją, tai ilgą laiką mes realiai trise gyvenome. Lankiau tarptautinė mokyklą, kuri buvo laikoma prestižine, ją lankė ir ambasadorių vaikai, tad mano visi draugai turėjo baseinus, įvairius žaidimus, pamenu, dar prieš DVD laikus turėjo video rodančias plokšteles. Bet kai grįždavau iš mokyklos arba iš draugų namo, tai čia mano draugai buvo tiesiog iš gatvės, kurie net mokyklos nelankė. Mano geriausias draugas, mano amžiaus Madu iki šiol nebaigęs mokyklos. Visuomet buvau basas ir su vietiniais valgydavau rankomis, gerdavau iš šulinio- elgiausi kitaip nei atsargūs europiečiai. Kalbėjau vietine bambara kalba visiškai laisvai ir buvau kaip mažas Tarzanas. Buvo labai įdomu pamatyti pasaulį iš dviejų pusių – tarsi europietišką ir visišką vietinį.

„Lofto“ nuotr./Muzikantų V.Diawaros ir G.Mačiulskio „Afrodelic“ projektas užtonizavo kiekvieną
„Lofto“ nuotr./Muzikantų V.Diawaros ir G.Mačiulskio „Afrodelic“ projektas užtonizavo kiekvieną

– O kuriame pasaulyje dabar jaučiatės geriau?

– Gyvenimas Afrikoje yra sunkus. Mab labai patinka ten grįžti, bet yra ir daug dalykų, kurie vargina. Su „Afrodelic“ projektu, tikiuosi, daugiau laiko praleisiu Afrikoje, taip pat ir su pradėtu paramos „Teriya“ fondu, kuris turėtų tėvo gimtajame Ouelessebougou kaime įkurti kultūros centrą. Tikiuosi, kad su šia visa veikla bus daug progų lankytis Afrikoje ir prisidėt prie to, kad ten situacija kažkiek pagerėtų. Žinoma, nemanau, kad aš ją pakeisiu, bet bent jau truputį pakeisiu mano draugų, pažįstamų kultūros rate. Ten iš tiesų sudėtinga, žmonėms labai sunku, varganai gyvena, ir klimato kaita labai prisideda prie dabar atsirandančių konfliktų, nes žmonėms tiesiog trūksta resursų. Malyje dabar 18 mln. gyventojų, kai aš išvykau 1988 m., buvo 9 mln. Per 30 m. padvigubėjo. Sakyčiau, dabar esu labiau pripratęs Europoje, bet Afrikoje, galima sakyti, atsiveria mano siela.

– Renkatės kelią į pagalbą per kultūrą. Papasakokite kiek daugiau apie savo tėvų – dramos teatro Malyje kūrėjų – veiklą.

– Nėra noro puikuotis, bet iš tiesų mano tėvai, kai pamąstai, ką jie darė, tai būtų kosmosas. Mano tėvas buvo pats pirmasis teatro profesorius Malyje. Jis mokėsi Sovietų sąjungoje, vėliau B. Brechto teatre ir Prancūzijoje, susidomėjo teatru ir režisūra. Tėvai įkūrė pirmą šalyje privačią teatro trupę ir pirmą, kuri statė spektaklius ir vaikams, anksčiau niekas to nedarė. Mano motinai tai buvo svarbu, o keliuose spektakliuose teko ir man pačiam vaidinti, net ir tokiose vietose, kurių dydis kaip mūsų arenų. Tikriausiai iš to ir atėjo noras būti scenoje ir nebijoti didelės publikos. Tėvas labai daug keliavo, atstovavo afrikietišką teatrą ir kultūrą Filipinuose, JAV, Pietų Amerikoje ir kitur. Kai žiūriu į jo nuotraukas, kur jis buvo, įvairiausiose konferencijose, rašytojų susibūrimuose, tai matyti, kad keliavo po visą pasaulį. Mano žiniomis, kai jis buvo gyvas, jis laikytas vienų iš TOP 5 Vakarų Afrikos rašytojų. Kai augau, žinojau, kad mano tėvas rašytojas, bet kad jis tiek stiprus... Parašė labai daug pjesių, adaptavo europietiškų – atsimenu, H. Ibseno pjesė buvo adaptuota pagal afrikietišką, malietišką realybę, tarkim, vietoj vyro ir žmonos yra vyras ir trys žmonos, pagal situaciją visiškai keičiasi. Reikia turėti omeny ir tai, kad Malyje tais laikais buvo diktatūra, veikė tik viena televizijos stotis ir buvo sudėtinga kažką privataus kurti, bet tėvai tai išsikovojo ir jie buvo gerbiami. Atstovavo Maliui ir tarptautiniu lygiu, su malietišku teatru važiuodavo į Prancūziją, Norvegiją, Ispaniją, net nežinau, kur nėra buvę. O tėvas išleidęs gausybę knygų – reikėtų suskaičiuoti, kiek jų – poezijos rinkinių, teatro pjesių, dvi įtrauktos į privalomus skaityti mokykloje sąrašus.

– Jūsų tėvas savo tekstus skyrė ir 1991 m. revoliucijai Malyje palaikyti?

– Apskritai ir pjesės dar iki revoliucijos buvo prieš diktatūrą. Galima palyginti su „Anties“ ir Vytauto Kernagio dainomis – supranti, apie ką, nors tai ir nepasakyta tiesiai. Kai vyko revoliucija, vieni iš pirmų susitikimų vyko mūsų namuose, tėvas ėjo ir pirmose demonstracijų eilėse. Po to apie porą mėnesių negalėjo būti namuose – jo ieškojo policija. Slėpdavosi pas kaimynus.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Viktoras Diawara
Arno Strumilos / 15min nuotr./Viktoras Diawara

– Būtent tėvo tekstai ir skamba „Afrodelic“ dainose. Turbūt daug kas klausia, apie ką ir kokia kalba dainuojate?

– Visos dainos yra prancūzų arba bambara kalba – tai pagrindinė Malio etninė kalba. Šalyje daugiau nei 20 skirtingų kalbų. Albume bus 9 dainos, jų temos labai plačios: viena apie pagarbą motinai, apie tai, kad kiekvienas vaikas turi savo motinos vardą aukštinti iki žvaigždžių, dvi dainos – apie meilę, jau išleista „Weleli“ - kaip kvietimas tautai susitelkti ir dirbti, susiveržti diržus, pirmasis išleistas singlas „Les temps est venue!“ – parašyta Afrikos jaunimui, kad išsilaisvintų nuo kolonizmo įtakos, Amerikos kultūros ir kad labiau vystytų savo kultūrą, kad ir tą patį hiphopą, bet nekopijuojant. Tekstas buvo parašytas tada, kai išrinktas JAV prezidentu B. Obama ir labai tikėta, kad juodaodžių gyvenimas apskritai pagerės. Žinome, kad pagerėjo, be ne tiek, anot afrikiečių. Šią dainą pernai išleidau „black lives matter“ kontekste, nes jam labai tiko tekstas, nors iš tiesų kurtas Afrikos jaunimui, kad jis turintis už save kovoti, bet „black lives matter“ kontekste šie žodžiai reiškia tą patį. Tiesą pasakius, peržiūrėjau tėvo tekstus ir labai natūraliai – jei žvelgiant į tekstą man „iššoka“ melodija arba suprantu, kad kažką gero iš to galiu padaryti, tiesiog tą tekstą pasirenku ir sukuriu dainą.

– Ką norėtumėte, kad žmonės išgirstų? Kaip pasijaustų, apie ką pagalvotų?

– Labai norėčiau, kad daugeliui žmonių tai taptų tarsi pirma kelione į Malį ir kad jie panorėtų daugiau tos kelionės. Atrastų ne tik „Afrodelic“, bet ir daug malietiškos ir apskritai afrikietiškos muzikos, nes jos tiek daug nerealios yra. Kad tai būtų pažintis su Afrikos kultūra ir kadangi tai yra sintezė tarp afrikietiškų ir europietiškų ritmų, tai ir gali būti geras tramplinas. Noriu žmones supažindinti su tėvo tekstais ir taip, manau, kiekvienas savaip interpretuos ar atras dainų prasmę, tai nenoriu per daug kiekvieną žodį aiškinti. Manau, geriau, kai žmonės patys sau kažką išgirs. Tiesiog noriu supažindinti su tėvo kūryba ir su jo man nuo mažens perduota kultūra. Labai tikiuosi, kad greitu metu situacija Malyje pagerės, nes anksčiau turizmas buvo labai stiprus. Pamatyti dogonų šalį arba Timbuktu – tarsi nusileistum į „Star wars“ filmavimo aikštelę, tiesiog kosmosas. Labai tikiuosi, kad europiečiai, tarp jų ir lietuviai, turės galimybę visa tai pamatyti saugiau. Dėl to ir atsirado paramos fondas „Teriya“ – galbūt tai taps būdu sujungti kultūras, kad žmonės galėtų keliauti ir, pavyzdžiui, apsistoti įkurtame kultūros centre. Turiu tokių svajonių, visa tai, manau, ilgainiui susipins ir, kaip sakiau, pats noriu tikrai daug daugiau laiko praleisti Afrikoje ir kad iš čia ten nuvažiuotų daugiau žmonių.

– Jei tėtis stebi jus iš kur aukštai, kaip manote, ką jis dabar pasakytų?

– Manau, kad džiaugtųsi, jam svarbu, kad jo kūriniai toliau gyventų ir manau, labai džiaugtųsi. Noriu praplėsti auditoriją, kuri domėtųsi jo kūriniais, nes tikrai yra prašęs įdomių knygų – viena, pavyzdžiui, apie Malio imperatorių, kuris surado Ameriką dar prieš Kristupą Kolumbą ir dar prieš vikingus. Karalius Abukaridu pastatė 2000 laivų ir norėjo sužinoti, kas yra už horizonto. Niekas nežino, kaip ten baigėsi, bet manoma, kad atsirado kažkur Pietų Amerikoje ir dėl to ten yra juodaodžių. Tikiuos kažkada turėti laiko ir jo knygas išversti į lietuvių kalbą bei išleisti. Manau, jis tik džiaugiasi dabar.

– Dėkui už pokalbį.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką