Į suktus LŽ klausimėlius atsakinėjo verslininkas Žilvinas Grigaitis, merginų grupės "69 danguje" narė Nijolė Pareigytė, krepšininkai Jurgita Štreimikytė-Virbickienė ir Sergejus Jovaiša, Amerikos lietuvė Lidija Rasutis, operos solistas Vytautas Juozapaitis bei švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Pašnekovams užminėme keletą mįslių. Dabar tą patį norėtume pasiūlyti ir jums: spėkite, kas augino japoniškus grybus? Kas studijavo Žemės ūkio universitete? Kas mokė perkelti karvę iš vienos vietos į kitą? Kas namie augina pupeles, cukinijas ir kitas daržoves? Kas, sėdėdamas kaime ant suoliuko, lesindavo vištas? Kam nuo lenktynių kolektyviniuose soduose mausdavo rankas? O kas save vadina "kaimo gėrybių vartotoju"?
Mokėsi Žemės ūkio universitete.
Ž.Grigaičiui teko susipažinti su kaimo gyvenimu. Vilkaviškio rajone jo seneliai turėjo "rančą", kurioje vyras leisdavo laiką. Verslininkas pasakoja, kad tai buvo "sukultūrinta" vieta, kurią vėliau prižiūrėjo Žilvino tėvai. "Nebuvau tas vaikas, kuris nieko neišmano", - šypsosi vyras. Pašnekovas stebisi, kad kai kurių jo draugų vaikai nuvykę į kaimą į vištas žiūri kaip į septintą pasaulio stebuklą. Trylikametė verslininko dukra Anna-Greta turi galimybę pažinti gyvenimą už miesto, bet, pasak Žilvino, kai kurie dalykai mergaitei taip pat būtų svetimi.
Pasiteiravus, ar mokėtų šienauti, verslininkas diplomatiškai tvirtina esąs įsitikinęs, kad visko galima išmokti, jei gyvenimas priverčia. Jis prisimena, kad jaunystėje dalgį rankose yra laikęs. Tačiau jei tektų galąsti - būtų sunkiau.
"Darbų tikrai nebijau", - tikina ir prisipažįsta, jog baigė ekonomikos studijas Žemės ūkio universitete. Tad iš pradžių reikėjo išmokti, kas sudaro žemės ūkį. Mokėsi ir augalininkystės, ir gyvulininkystės, ir žemdirbystės. Tačiau patikrinus Ž.Grigaičio žinias paaiškėjo, kad spragų šiek tiek esama, studijų metais gauta informacija truputėlį primiršta. "Gal žinote, kaip gaminamas kiaulių pašaras?" - klausiu. "Oh, my God... (O Dieve - angl.) Šitą mokiausi pirmame ar antrame kurse. Pašarai... Priedai... Ne, žinokit, meluočiau, jei sakyčiau, kad žinau", - į vatą nevynioja pašnekovas.
Tęsdama apklausėlę smalsauju, ar žino, kodėl reikia lesinti vištas. "Jos turi valgyti, kad augtų didelės ir gražios", - išminčiaus balsu sako Žilvinas. Ir priduria, kad grūdais lesinti reikia tris kartus per dieną. Kiek abejodamas svarsto, kad lesalą reikėtų išskirstyti vištų grupelėms ir dar pamėtyti ant žemės, kad vaikščiodamos galėtų lesti. Verslininkas aiškina, jog taip daroma todėl, kad vištos turi maitintis ne tik tada, kai šeimininkas duoda grūdų, bet visada. "Čia mano žinios ir baigiasi", - juokiasi.
Ž.Grigaitis prisimena, kaip močiutė viščiukus perindavo. "Tai būdavo įspūdingas procesas - senelė laikydavo lempą virš kiaušinių ir jie išsilukštendavo", - pasakoja.
Norėtų savo darželio
Pereiname prie kitų ūkio darbų: karvių melžimo, arklio įkinkymo į vežimą ir sodinimo. "Melžti karvę sunku, - šypteli vyras. - Kadaise močiutė yra rodžiusi, kaip tai daryti. Būdavo labai įdomu sužinoti, kaip suimti tešmenį, kad galėčiau melžti. Nesuprasdavau, kaip močiutė primelždavo pusę kibiro pieno? Kaip reikėjo tą karvę melžti?!" Nors pašnekovas nuoširdžiai stebisi, kaip jo senelei pavykdavo susitvarkyti su žalmarge, jis puikiai žino, kad tai daryti reikia dukart per dieną - rytą ir vakarą.
"Na, o arklį į vežimą galėtumėte įkinkyti?" - nepaliauju kamantinėjusi. "Aaaa, sorry (atsiprašau - angl.), čia ne mano sritis", - juokiasi "prigautas" vyras. Jis teigia, kad yra ragavęs žirgų sporto, tai jam - labai gražu. Tačiau jei kalbama apie arklius kaip pagalbininkus dirbant kaimo darbus, Žilvinas su tuo neturi nieko bendra. "Arklio į vežimą pakinkyti tikrai negalėčiau", - prisipažįsta.
Nors gyvena didmiestyje, apie žemės ūkį įgytos žinios slypi po dulkių sluoksniu ir yra šiek tiek primirštos, dabita vadinamas vyras drąsiai teigia, kad jeigu pačiam tektų pasirūpinti maistu, lengvai tą padarytų. "Jei pačiam reikėtų pasodinti ir išauginti derliuką, kodėl gi ne? Tikrai sugebėčiau", - tikina. Anot Žilvino, kai kurie jo prabangiai gyvenantys draugai ir pažįstami po savo langais augina mėtas ar krapus. Verslininkas mano, kad auginti pačiam būtų įdomu. "Gal reikės pasekti draugų pavyzdžiu ir namie ką nors panašaus pasidaryti", - nauja idėja pasidalija pašnekovas.
Patiko miegoti ant šieno
Merginų grupės "69 danguje" narė, buvusi LNK televizijos realybės šou "Lietuviškos grožybės" dalyvė Nijolė Pareigytė teigia esanti laiminga, nes turėjo du kaimus. Vaikystėje bemaž kiekvieną vasarą viešėdavo tai viename, tai kitame. Tad ir bulviakasio, ir šienapjūtės malonumai merginai ne svetimi. "Moku kaimo darbus, - drąsiai taria Nijolė. - Vienintelis dalykas, kuris nepavyksta - melžti karvę." Atlikėja prisimena, kad viename kaime buvo karvutė, kurią mokėsi melžti, bet nesėkmingai. "Atrodo, viskas gerai, viską supratau. Mėginu - ir vėl neišeina", - pasakodama skardžiai juokiasi ji. N.Pareigytės manymu, tai gana sudėtingas dalykas, kuriam reikia nemažai praktikos.
Nors iš žalmargės gauti pieno nesisekė, gal Neli žino, kiek kartų per dieną tai reikia daryti? "Vakare tikrai visą laiką melždavome... - mėgina prisiminti mergina. - Galbūt užtenka dviejų kartų, jei karvė duoda daug pieno. Jei mažiau, manau, užtenka tai padaryti vakare." Taip buvo daroma jos kaime.
N.Pareigytės pažintis su mūkiančiais kaimo gyvuliais melžimu nesibaigia. Yra tekę perkelti karvę iš vienos vietos į kitą. "Dažnai tai darydavau. Ištrauki kuolą, pervedi į kitą vietą, kur daugiau žolės, ir vėl įbedi kuolą, - tarsi instrukciją pateikia pašnekovė. - Sakote, būna, jos pabėga? Ne, nuo manęs karvė niekada nėra pabėgusi." Nijolė stebėdavosi, kai iš kito fermos galo dvi karvės, pamačiusios jos tetą, pasileisdavo bėgti jos link. "Gera prisiminti tuos laikus. Labai "čiotka" buvo miegoti ant šieno, bėgioti po laukus, maudytis užtvankoje. Smagi vaikystė buvo", - šypsosi N.Pareigytė.
Padeda tėvams
Toliau kvočiu atlikėją. Paaiškėja, kad dalyvaudama realybės šou "Lietuviškos grožybės" mergina turėjo prisiminti pamirštus dalykus. Kad ir kiaulių ėdalo ruošimą. "Esu tai dariusi, bet buvo išgaravę iš atminties. Dalyvaudama tame šou galėjau prisiminti, ko ir kiek pilti, kokios bulvės, rūgpienis reikalingi", - pasakoja Nijolė.
Jei jau moka perkelti karvę iš vienos vietos į kitą, ruošti ėdalą, tai gal Nijolė numano, kiek laiko reikia šerti kiaulę, kad būtų galima ją pjauti? "Su šiais gyvuliais, žinokit, nedraugauju, - neslepia. - Tačiau man būdavo labai gaila, kai jas skersdavo. Kai po bulviakasio būdavo pjaunama kiaulė, manęs toje vietoje nelikdavo." Šviesiaplaukė prisipažįsta itin jautriai reaguojanti į tokius dalykus.
Pradėjus kalbėti apie sodinimą ir ravėjimą, atlikėja kukliai sako: "Nenoriu girtis, bet viskas, kas susiję su šiais dalykais, yra gerai. Moku." Pasirodo, jos tėvai turi didžiulį sodą, prie kurio nagučius prikišti teko ir Nijolei. "Ko tik nesu dariusi!" - juokiasi pašnekovė. Ji pasakoja, kad vos tik atvažiuoja pas tėvelius į sodą, iškart yra pristatoma prie darbų - padeda visur, kur tik gali. Anot merginos, niekada nebuvo taip nutikę, kad atvykusi gulėtų saulėkaitoje ir ilsėtųsi.
Kadangi tautiečiai dažnai džiaugiasi kaimyno nesėkme, negalime nepapasakoti pirmųjų Nijolės nuotykių ravint. "Pirmus kartus, kai kapstydavausi darže, išravėdavau ir ką tik sudygusius ridikėlius, ir krapus, - iš savęs juokiasi N.Pareigytė. - Neapsižiūrėdavau. Bet argi gali pykti ant vaiko? Negali."
Nors pirmais kartais ir patyrė nesėkmių, vėliau atlikėjai sekėsi vis geriau. Dabar ji, kaip ir Ž.Grigaitis, svajoja apie darželį, kuriame galėtų kapstytis. "Tikrai galėčiau užsiauginti derlių", - tvirtai sako ji.
Augina daržoves
Viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių Jurgita Štreimikytė-Virbickienė taip pat šiek tiek susidūrusi su kaimo darbais. Tačiau, kaip Ž.Grigaitis ir N.Pareigytė, nemoka melžti karvės. "Mūsų kaime tai buvo daugiau vyrų darbas. Nelabai prie to prisidėdavau", - prisimena moteris. Nors melžti karvės ir nemoka, bet puikiai žino, kiek kartų tai reikia daryti. "Aišku, kad dukart per dieną - rytą ir vakarą", - užtikrintai sako krepšininkė.
"O kodėl reikia lesinti vištas?" - mėginu provokuoti. "Kad nenumirtų ir dėtų gražius bei stiprius kiaušinius", - nesutrinka pašnekovė. Rodos, moteris žino viską. Šieną grėbti irgi teko.
Vis dėlto viešėdama kaime, esančiame Lazdijų rajone, nėra maišiusi ėdalo kiaulėms. Tik nutuokia, kad tai daroma iš bulvių. Taip pat J.Štreimikytė yra padėjusi mamai "kažką daryti su kiaulės skerdiena": "Paskui šios mėsos nevalgiau gal pusantro mėnesio. Atmintyje išliko ir kvapas, ir vaizdas." Paklausta, ar žino, kiek reikia šerti kiaulę iki skerdimo, šiek tiek sudvejoja. "Palaukit... Pavasarį ją nusipirkdavome, o po pusmečio jau pjaudavome", - apskaičiuoja ji.
Be to, kad pagelbėdavo prie gyvulių, J.Štreimikytė-Virbickienė būdavo naudinga ir darže. Ji tikina, kad ravėti moka. Kai darydavo tai su kompanija, visko būdavo: ir juokų, ir išdaigų. Tačiau tyčia niekada nėra išravėjusi to, ko nereikia. Pasisėmusi patirties, dabar ir pati augina pomidorus, agurkus, morkas. Akivaizdu - buvusi krepšininkė puikiai pasirengusi juodai dienai. "Man patinka tai daryti. Auginu daržoves jau keletą metų. Mano darželyje galima rasti braškių, salotų, cukinijų, šparaginių pupelių - didelis asortimentas", - džiaugiasi moteris. Tačiau pasiguodžia, kad praėjusiais metais nepavyko išauginti kopūstų, nes "juos kažkokie gyvūnėliai užpuolė". Prakalbus apie kopūstus, kyla klausimas, ar moteris žino, kad juos reikia kaupti. "Juos reikia kaupti? Rimtai? Nežinojau", - nuostabos neslepia pašnekovė. Pažada, kad kitą kartą žinos ir galbūt taip pavyks užsiauginti kopūstų.
J.Štreimikytės šešiametis sūnus Tomas daug laiko praleidžia kaime pas senelius, tad turi galimybę susipažinti su ūkiu ir jo gyvuliais. "Tomas žino, kad pienas - ne iš parduotuvės, o iš karvės", - šypteli berniuko mama.
Ravėti nepatinka
JAV augusi L.Rasutis taip pat moka dirbti ūkio darbus. Kiekvieną savaitgalį ji viešėdavo Mičigano valstijoje buvusioje sodyboje. Namas, kuriame gyveno, buvo statytas per Didžiąją Amerikos depresiją, maždaug 1928-aisiais. "Jį pastačiusieji buvo labai "biedni". Remontuodami pamatėme, kad tie žmonės net vatos, kurios reikia įdėti į tarpus tarp sienų, neturėjo. Tam jie naudodavo konservų skardines - jas ištiesindavo, padarydavo kažką panašaus į lentelę ir įdėdavo", - pasakoja moteris.
Būtent Mičigane ji sodino kalėdines eglutes. "Amerikoje vyko akcija, žmonės tas eglutes gavo nemokamai. Norėta, kad būtų atsodinti anksčiau tose vietose augę medeliai", - prisimena L.Rasutis. Moteris teigia, kad per tą laiką, kol turėjo sodybą, išaugino per tris tūkstančius kalėdinių eglučių.
Sodyboje gyvulių nebuvo. Tačiau galėjo rūpintis ir puoselėti didžiulį daržą. Lidijai įstrigę į atmintį, kaip jos vyras Vytenis Rasutis augino japoniškus gurmanų grybus shiitake. "Tai labai skanūs grybai. Reikia rasti storą medį, išgręžti kamiene skylę ir į ją įdėti grybų sporų. Jie pradeda augti medžiuose", - egzotiškos veislės auginimo subtilybėmis dalijasi pašnekovė. Lidija prisipažįsta, kad ravėti jai labai nepatinka, todėl daug laiko skirdavo shiitake grybams.
Kai gyveno Čikagoje, L.Rasutis prie namų augino pomidorus, agurkus, pupeles, baziliką: "Daržas nebuvo didelis, bet visiems užteko. Didelis plotas nebūtinas - tereikia viską gerai pasodinti ir užauginti."
Nors pašnekovė teigia sodyboje gyvulių nelaikiusi, karvę melžti vis dėlto moka. "Esu mėginusi tai daryti ir padariusi, - džiaugiasi. - Iš pradžių maniau, kad reikia tik spausti. Pasirodo, turėjau ne tik spausti, bet ir traukti." Pašnekovė mano, kad žalmarges melžti reikia triskart per dieną - rytą, po pietų ir vakarą.
"Nesu užkietėjusi miestietė", - juokiasi moteris. Jai yra tekę ir arklį šepečiu nutrinti, ir pagelbėti maišant kiaulių ėdalą. "Jei yra specifinis receptas, tada nežinau, kaip tai paruošti, - neslepia. - Mes viską mesdavome į vieną "bliūdą" ir nešdavome."
L.Rasutis augina dvi dukras: devyniolikmetę Dainą ir aštuoniolikmetę Ariją. Kadangi šeima gyvena bute, merginų mama teigia, kad dukros lauko darbų nemoka. "Tačiau labai mėgsta sausainius kepti! Ir tikrai tai daro labai skaniai. Visi jų draugai sueina į mūsų namus ir kartu pluša virtuvėje", - džiaugiasi moteris. Ir priduria, kad merginos yra puikios pagalbininkės dirbant namų ruošos darbus.
Lesindavo vištas
"Žemdirbystės, daržininkystės darbus, be abejo, moku", - šypsosi krepšininkas ir visuomenės veikėjas Sergejus Jovaiša. Jis tikina, kad kai kurias kultūras auginti labai paprasta. Pavyzdžiui, bulves, kopūstus, morkas, salotas. Daugiau bėdų būtų su pipirais ar pomidorais. Tačiau jei reikėtų to imtis - išmoktų prižiūrėti.
Kai viešėdavo pas senelius Kulautuvoje (Kauno raj.), su vaikais ganydavo karves. Pašnekovas atsimena, kad kol žalmargės ganydavosi, su bičiuliais žaisdavo futbolą. "Visada sekėsi puikiai, nesame praradę nė vienos karvutės", - pasakoja sportininkas. "Ar melžėte?" - teiraujuosi. "Bandoje buvo viena, kuri leisdavosi visų melžiama. Tai ir aš pamėginau", - juokiasi S.Jovaiša. Turbūt karvutė suteikė jam tiek džiaugsmo, kad jis net iki šiol atsimena jos vardą - Mėmelis. "Prisimelždavome pieno, kaimynai, manau, nė nepastebėdavo, kad kokio litro trūksta", - berniukiškas išdaigas prisimena vyras. Jis puikiai žino, kad karvės pieną duoda du kartus per dieną - ryte ir vakare.
Paklaustas, ar geba dalgiu šienauti ir ar galėtų jį pagaląsti, buvęs krepšininkas nesutrinka: "Grėbti tikrai moku, ir dabar kartais tenka tai daryti. Ir pagaląsčiau. Tai nėra sudėtinga. Aišku, nesu tikras ūkininkas, bet tokius dalykėlius dar sugebu." Kaip ir Ž.Grigaičiui, keblumų S.Jovaišai kiltų kinkant arklį į vežimą. Nors kaime turi įvairių rakandų, bet arklio, kaip tvirtina, nėra.
"Kaip ruošiamas kiaulių ėdalas?" - teiraujuosi jau ketvirto pašnekovo. Jis atsidūsta. "Ėdalas maišomas įvairiai. Žmonės deda miltų, šutintų bulvių, dėl kvapo ir karvių mėšlo, priverda visokiausių kruopų, - vardija krepšininkas. - Nesu to daręs, tik stebėjęs ir davęs kiaulėms." Anot pašnekovo, kriuksės viską išlaižydavo. Išgirdęs klausimą, kiek reikia jas šerti iki pjovimo, šiek tiek sutrinka. "Gal pusę metų. Sakote, metelius reikėtų palaukti? Galbūt, galbūt, - mąsto pašnekovas. - Atsimenu, pirkdavome pavasarį. Pjaudavome rudenį, bet nežinau, tą patį ar po metų."
Prakalbus apie vištas ir jų lesinimą, sportininkas demonstruoja puikiai žinias. Jis įsitikinęs, jog vištas reikia lesinti ne vien tam, kad gerai dėtų kiaušinius, bet ir kad šie būtų visaverčiai. "Tam, kad trynys būtų geresnis, žmonės į lesalą įdeda smulkintų žolių, burokėlių lapų", - sako krepšininkas. Nors lesalo vištoms neruošdavo, mielai pamėtydavo jau pagamintą. Pamena, kaip tai darydavo kaime sėdėdamas ant suoliuko.
Asfalto vaikai
Operos solistas Vytautas Juozapaitis apgailestauja neturėjęs kaimo, bet prisipažįsta, kad jam yra tekę pasidarbuoti kolektyviniame sode. Ten ir laistydavo, ir ravėdavo, rudenį kasdavo bulves. "Aš - asfalto vaikas, neišmanau kaimo darbų. Esu labiau jo produktų vartotojas", - sako baritonas.
V.Juozapaitis gali papasakoti apie darbus sode. Jis geba arti, ravėti, bet vaikystėje pasitaikė ir nuotykių. "Supainiodavau morkas su tokiomis į jas panašiomis laukų gėlelėmis. Kartą nuravėjau ne tik tai, ką reikia, bet ir ko nereikia", - šypsosi jis. Gavęs keletą pastabų iš tėvukų pasitaisė ir klaidų nebedarė. V.Juozapaitis tikina, kad tie žemės ūkio darbai, kuriuos teko dirbti, panašėjo į pramogas, o ne į prievoles.
Pašnekovo manymu, kartais laikas ir aplinkybės gali priversti žmogų dirbti žemės ūkio darbus. "Tokiu atveju, žinoma, galėčiau tuos darbus dirbti ir puikiai su jais susidoročiau. O kol nėra būtinybės, viską perku iš parduotuvės", - juokiasi operos solistas, nenorintis, kad ūkio darbai taptų kasdienybe. Su žmona Egle jie turi kolektyvinį sodą. Ten šeimininkauja E.Juozapaitienė. "Bet ir aš šį tą žinau, - pasigiria. - Obuolį nuo pomidoro atskiriu."
Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius kaimo taip pat neturėjo, bet su kurso draugais kolūkiuose yra ravėjęs. "Lenktyniaudavome, kas greičiau ir švariau viską nuravės. Dar dabar atsimenu skaudamas rankas", - šypsosi ministras. Jis džiaugiasi, kad ravėti jam sekėsi, nėra tekę nukrypti nuo vagos. Kolūkiuose dirbusiems seneliams irgi šiek tiek padėjęs. Vis dėlto arklio į vežimą neįkinkytų, dalgio nepagaląstų, karvės nepamelžtų. "Tokiais dalykais nelabai domiuosi, todėl neturiu nei žinių, nei įgūdžių, - sako G.Steponavičius. - Su kaimu esu susijęs tiek, kad teko nakvoti daržinėje ir grėbti šieną."
Instrukcija miestiečiams
* Paprastai karvės melžiamos du tris kartus per dieną.
* Norint, kad kiaulė būtų riebesnė, iki pjovimo ją šerti reikėtų bent metus.
* Kopūstus reikia kaupti, kad augant nenulūžtų jų "galvos".
* Vienas kiaulių ėdalo receptų: grūstos bulvės, burokai, pasukos, miltai.
