(Pirmąją interviu dalį rasite čia)
Jūs vaidinate netikėtose vietose, netikėtu laiku – pavyzdžiui, 8.15 val. ryte, ir vis tiek sulaukiate žiūrovų...
Taip, tada buvo pavasaris, spektaklis pasakojo apie vienos viešųjų ryšių kompanijos darbinį pasitarimą, kurie iš tiesų vyksta ryte. Todėl mintis surengti ir spektaklį ryte – buvo labai teisinga.
Pavyzdžiui, vieną spektaklį „Dunno on the Moon“ vaidinome tik įvairiuose biuruose pagal iškvietimą. Mums kaip aktoriams buvo įdomu kaskart vaidinti vis kitoje vietoje ir bandyti susikurti reikiamą atmosferą. Kiekvieną kartą mes pasakydavome žiūrovams, kad už pasirodymą mokėsite jam pasibaigus ir tiek, kiek norėsime. Tai irgi buvo įdomus socialinis eksperimentas, nes skirtingų žiūrovų mokamas atlygis skyrėsi net dvylika kartų. Buvo įdomu pamatyti, kaip žmonės įvertina dešimties žmonių kuriamą teatrą.
Mes nuolat bandome skirtingas vietas spektakliams, todėl vaidinome apleisto aerodromo lėktuvų angaruose, apleistuose baseinuose – netikėtos vietos pasirinkimas atgaivina teatrą.
Todėl surengėme eksperimentą – vieną nedidelę pjesę aktoriai bandė vaidinti, prieš tai išgėrę labai daug degtinės. Buvo įdomu stebėti, kaip artistai susidoroja su tokia situacija.Ar tiesa, kad jūsų žiūrovai yra matę jūsų aktorius visiškai girtus scenoje ir tai padaryta specialiai?
(Juokiasi) Taip, prieš ketverius metus surengėme tokį vienkartinį pasirodymą. Mus įkvėpė visokie pasakojimai, ypač sovietiniais laikais, apie tai, kaip aktorius pasirodė scenoje girtas, kaip buvo juokinga ir t.t. Manau, kad tai visai nejuokinga. Iš tiesų, net neįmanoma vaidinti, kai esi girtas.
Todėl surengėme eksperimentą – vieną nedidelę pjesę aktoriai bandė vaidinti, prieš tai išgėrę labai daug degtinės. Buvo įdomu stebėti, kaip artistai susidoroja su tokia situacija. Vienas jų net nesugebėjo ateiti į sceną, nes buvo per daug girtas. Kitas – net ir nuo didelio alkoholio kiekio per daug neapgirto ir atrodė normalus. Trečias scenoje pradėjo šnekėti apie gyvenimo tiesas. O ketvirtas tiesiog nuoširdžiai stengėsi vaidinti... (Šypsosi)
Žinoma, spektaklis tęsėsi dvigubai ilgiau nei paprastai, bet po jo mes turėjome labai įdomų aptarimą su žiūrovais. Estai paprastai neaktyviai dalyvauja tokiuose spektaklių aptarimuose, bet tąkart visi pasiliko ir išsakė savo nuomonę. Tas susitikimas su žiūrovais užtruko netgi ilgiau nei pats spektaklis.
Kuo artistams svarbūs tokie vienkartiniai eksperimentai?
Tokie vienkartiniai pasirodymai kainuoja labai daug jėgų ir laiko, nes kaskart reikia tinkamai pasiruošti, bet tai yra labai geros treniruotės.
Mes vadovaujamės įsitikinimu, kad norime išbandyti idėjas, kurios gal ir nevertos atskirų performansų, bet vistiek yra geros idėjos. Kaip dailininkas savo paveikslams piešia eskizus, taip mums tokie vienkartiniai pasirodymai yra lyg eskizas – vėliau kažką iš jų panaudojame spektaklyje, galime išbandyti publikos reakciją ir t.t.. Tai labai vargina, bet kartu ir leidžia mums būti gyviems.
Ar estai mėgsta stebėti tokius vienkartinius bandymus?
O, taip. Jie labai populiarūs tarp žiūrovų.
Pakalbėkime apie finansus, kas šiuo metu itin aktualu mūsų šalies menininkams... Kaip jūs save išlaikote?
Mes esame valstybinis teatras, dvi trečiąsias biudžeto mums skiria valstybė, o trečiąją dalį turime užsidirbti patys. Žinoma, per finansinę krizę mūsų biudžetas buvo apkarpytas – per dvejus metus jis sumažėjo daugiau nei 20 proc.
Tačiau mes turime pastatą savo teatrui, nors jis nėra skirtas konkrečiai teatrui – labiau biurams ir kazino. (Šypsosi) Juokingas faktas, kad mes jį dalijamės su Gynybos ministerija – kartais turime svečiuose specialiųjų pajėgų, saugančių mūsų ministrą. (Juokiasi)
Mes Estijoje turime stiprią Teatro sąjungą, Aktorių sąjungą, Režisierių sąjungą ir dabar netgi – Scenos sąjungą, kuri vienija visus teatrus ir koncertų organizatorius. Šios organizacijos yra stiprus partneris, derantis su valdžia.Dauguma Lietuvos aktorių ir režisierių tikriausiai jums baltai pavydi – jūs darote provokuojančius eksperimentus, vienkartinius performansus, spektakliuose nevengiate kritikos valdžiai ir visuomenei, ir visa tai galite daryti už mokesčių mokėtojų pinigus...
Nesu gerai susipažinęs su Lietuvos situacija, bet, kiek žinau, jūsų Teatro sąjunga nėra įtakinga. Mes Estijoje turime stiprią Teatro sąjungą, Aktorių sąjungą, Režisierių sąjungą ir dabar netgi – Scenos sąjungą, kuri vienija visus teatrus ir koncertų organizatorius. Šios organizacijos yra stiprus partneris, derantis su valdžia. O dėl mūsų teatro – manau, kad tuometinis Kultūros ministras (dabar jis – Užsienio reikalų ministras) priėmė išties drąsų sprendimą. (Šypsosi)
Nejau Estijos teatro visuomenė – ir valstybiniai, ir komerciniai teatrai – tokie vieningi?
Tai kad mes neturime tikrų komercinių teatrų... Estijoje yra tiek daug valstybinių teatrų, kad komerciniams praktiškai nebėra vietos. Valstybiniai teatrai ir stato tuos komercinius spektaklius – kas yra kita problema. 90 proc. visų Estijos aktorių gauna atlyginimus iš valstybės, todėl kiekvienas komercinis projektas turi ilgai derintis, kad aktorius laisvu nuo darbo metu sutiktų vaidinti jame.
Dar vienas Estijos skirtumas nuo Lietuvos, kad mes turime režisierių trūkumą. Todėl jei esi jaunas režisierius, tau nėra reikalo kurti savo teatro, nes tu gali eiti bet kur ir statyti spektaklius. Žinoma, sąlygos nėra kažkokios idealios, bet jei turi aiškią viziją, ką nori padaryti, tikrai gali. Visi teatrai laukia naujų talentų.
Ko teatras „NO99“ tikisi iš kitų metų, kai Talinas taps Europos kultūros sostine?
Žinau apie Vilniaus kaip Europos kultūros sostinės problemas. Manau, tokios pačios grėsmės laukia ir Talino kitais metais. Valstybė ir miestas nėra draugiški vienas kito atžvilgiu. Biudžetas, kuris buvo patvirtintas prieš dvejus metus, dabar jau sumažintas tris kartus. Bet tikimės, kad tie metai apskritai privers valdžią daugiau lėšų skirti kultūrai.
Teatras „NO99“ kitais metais pristatys du projektus. Rudenį mes turėsime vieną bendrą darbą su D.Britanijos ir Vokietijos menininkais. O vasarą Talino centre planuojame pastatyti teatrą iš šieno blokų. Tikiuosi, tai atrodys gražiai ir žmonės atvažiuos pasižiūrėti bent to pastato.
Taip pat mes kuriame specialią penkių mėnesių trukmės vasaros programą, kuri bus rodoma šiame šiaudų teatre. Manau, tai bus didžiausias projektas per visus Talino – Europos kultūros sostinės metus.
